Vienišų motinų skaičius Lietuvoje vis auga ir nesuprasime, kodėl taip yra, jeigu neatsižvelgsime į vyrišką psichologiją. Žinoma, kalbame apie socialines priežastis (vyras bijo materialinės atsakomybės), apie vyrišką neatsakingumą. Apie „pabėgusių tėvų“ niekšiškumą. Bet visa tai – arba ekonominės, arba moralinės sąvokos, kurios mažai ką paaiškina. Dar yra pasąmonė.
Alma R. rašo: „Kodėl vyrai tokie žiaurūs? Ko jie bijo? Kodėl jie palieka nėščias (lygiai taip pat buvo pasielgta su dviem mano draugėmis!)? Ar dar galima susigrąžinti vaiko tėvą? Viskas tarp mūsų buvo gerai, kol nepasakiau, kad laukiuosi jo kūdikio. Jis iškart pasikeitė ir pareiškė, kad tai mano problemos. Dar daugiau, jis ėmė šaukti, kad jam „įsmeigiau peilį į nugarą“, kad dabar pavojuje atsidūrė jo karjera, jo darbas, visas jo gyvenimas. Ir viskas dėl to, kad tinkamai nesisaugojau. Kad nepasitariau su juo prieš pastodama. Tai jis vadina niekšybe. „Bet juk tai tavo kūdikis!“ – pasakiau jam. „Man dabar nereikia jokio kūdikio!“ – atrėžė jis“.
Kai moteris pastoja, ji įgyja motinos statusą. Iki tol ji jam buvo mergina, o motina buvo jo paties mama. Dabar motina bus šalia jo. Šis įvaizdis vyrui susijęs su raukšlėmis, su senatve. Jam tas gali reikšti jo nemirtingumo, jo amžinos jaunystės pabaigą (būtent nemirtingumą ir amžiną jaunystę simbolizuoja meilės aistra).
Taigi viena iš priežasčių, kodėl vyras palieka nėščią moterį, yra ta, kad jis bijosi ją pamatyti kaip motiną. Žinoma, kalbama apie vadinamąjį infantilų, nebrandų vyrą. Bet kaip tik tokie ir palieka! Esmė ta, kad meilė, suvedusi juos draugėn, savo prigimtimi yra egoistinė. Ten, kur užsiliepsnoja aistra, vietos trečiajam nėra. Aistrai jo nereikia! Tam tikra prasme atsiradus kūdikiui aistra išblėsta, santykiai pereina į kitą stadiją. Jie gali pasidaryti gilesni, bet buvusio lengvumo, polėkio, romantikos jau gali ir nebebūti.
Nuo pačios moters čia daug kas priklauso, ar pasijus vyras šalia nereikalingas (reikalingas tik kaip praktinė pagalba!). Vyras bijosi buities, sauskelnių, bijosi iškristi iš moters dėmesio centro. Pasąmonėje kūdikis gali būti jo konkurentas, atimantis iš jo moterį.
Kūdikio atsiradimas reiškia vyrui jo įžengimą į naują gyvenimo etapą. Ir kalbama ne tiek apie naujus rūpesčius, naujas išlaidas, kiek apie pasikeitimus, vykstančius su jo „savęs įvaizdžiu“. Nors vyrui gali būti 25 ar 30 metų, jo dar negalima laikyti suaugusiu, kol jis neturi vaikų. Širdies gilumo jis pats sau dar vaikas. Jo vaikystė (ir jai būdingas laisvės ir neatsakingumo jausmas) dar nesibaigė.
Taigi kūdikio atsiradimas vyrui reiškia, kad jis pats tampa tėvu. Jis susitapatina su savo paties tėvu, kuris jau senas. Pasąmonėje prabunda senatvės ir mirties baimė. Jeigu vyras nenori būti tėvu – neretai tas reiškia, kad jis nenori senti.
Jeigu jis psichologiškai pasirengęs vaiko atsiradimui, jo troško, mirties baimė yra nuslopinama kitų – tėvystės, dauginimosi instinktų. T.y. gyvenimo instinkto. Bet taip įvykiai dažniausiai klostosi, kai kalbama apie jauną vyrą, jaunuolį. Su amžiumi, ypač kai persiritama per 30, sąmonės slopinama mirties baimė įgauną didesnį mastą ir su ja taip lengvai nebesusidorosi. Ypač jeigu vyras nepasirengęs būti tėvu. Sprendžiant iš Almos pasakojimo, su jos kūdikio tėvu kaip tik taip ir atsitiko. Jis reagavo į naujieną isteriškai. „Man dabar nereikia jokio kūdikio!“ galima išversti taip: „Aš dabar dar nenoriu senti!“
