Vaikystės svarba
Klasikinė psichologija pakankamai atsilieka nuo šiuolaikinio žmogaus galimybių tobulėti. Tačiau noriu pateikti vieno psichologo vyro Vitalijaus Gavrilenko aiškinimą, skirtą moterims, apie pagrindines vyrų baimes. Gal net vieninteles. Vaikui augant jam didžiulę įtaką daro tėvai, mokytojai, giminė, visuomenė, matyti filmai, kitos muzikos žvaigždės ir pan. Berniukas, per visą savo vaikystę prisirenka įvairiausių nuostatų, kas yra vyras ir kas jis nėra. Ir, jei per daug nesusimąsto apie save ir gyvenimą, tai nuolat ieško atitikmenų, ar jis vyras pagal tuos nusižiūrėtus požymius, ar ne.
Tušti stereotipai
Siūlau šiek tiek atitolti nuo klasikinės psichologijos. Pasiklausykim aplinkinių pokalbių bent keletą valandų ir puikiai suprasime, kas yra vyras, o kas jis nėra. Klausykimės taip, lyg pirmą kartą būtumėm šioje planetoje ir bandytumėm suprasti, kas yra kas.
Šioje Žemėje, šioje visuomenėje būti vyru, sakyčiau, yra pakankamai paprasta. Jei elgiesi kaip dauguma, plauki sau pasroviui ant pripučiamo čiužinio ir dėl nieko nesuki sau ir kitiems galvos, tai jau ir gali vadintis vyru.
Kokie gi yra pagrindiniai požymiai, kad žmogus yra vyras: daug valgo, garsiai atsiraugia, neverkia, nesiskundžia, rėkia, tranko durimis, išgeria, rūko, turi stiprius raumenis, gali daug pakelti, gali stipriai trenkti, mėgsta kovinius filmus ir juose aktyviai dalyvauja, žaidžia kovinius kompiuterinius žaidimus, jis pakankamai grubokas, jam reikia užsiimti kažkokia veikla su draugais, jam norisi pauliavoti, kartais jis išeina iš namų ir niekas nežino, kur, jis kas dieną eina į darbą ir tai laiko labai dideliu savo privalumu, jis kas mėnesį atneša į namus pinigų ir tai laiko labai dideliu pasiekimu, jis didžiuojasi paprastais nuveiktais darbais, pvz. indų plovimu, grindų šluostymu, valgio darymu, vaikų migdymu, prausimu ar kitaip praleistu laiku su vaikais, jį nuolat reikia girti, t.y. sakyti apie jį tai, ko nėra, ir juo nuolat reikia džiaugtis.
Ramunė Murauskienė (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Ieškantiems prasmės
Tiems, kas jau vaikystėje ar jaunystėje prisilietė prie gyvenimo prasmės paieškų, šie stereotipai – nė motais. Išminčiai pasakytų, kad būti vyru – tai didžiulė atsakomybė. Už save, už savo moterį, už savo vaikus, už savo elgesį.
Sakoma, kad, kai siela užgimsta vyro kūne, ji savo evoliucijoje padarė pažangą, tačiau iššūkiai taip pat bus atitinkami. Vyras – tai tas, kuris nieko niekada nekaltina. Vyras – tai tas, kuris moka save atidėti į šalį ir, visų pirma, rūpinasi silpnesnių už jį poreikiais. O tai yra moterys ir vaikai. Galima vardinti labai daug iš tiesų vyriškų savybių, kurie visai nesusiję nei su languotais marškiniais, nei su dideliais pilvais. Narsa, drąsa, atkaklumas, žodžio, minties ir elgesio vienovė, sąžiningumas, tiesos siekimas etc. Visko gali būti, kad dauguma klasikinės psichologijos specialistų apie tai nė negirdėję...
Tik dvi baimės
Manoma, kad vyras nuolat save lygina su visuomenėje galiojančiais lyties stereotipais. Kai jis juos atitinka, jaučiasi gerai, kai neatitinka – įsitempia. Anot minėto psichologo, labiausiai vyrai įsitempia dėl impotencijos: finansinės ir lytinės. Kai vyras išgyvena finansinę impotenciją, pasirodo, apie jo finansinę nesėkmę jam praneša jo moteris ar žmona: ji darosi nepatenkinta vyru iš esmės, kuris negali patenkinti visų jos poreikių. Sutiksiu, yra tokių moterų.
Tačiau dauguma moterų visgi nori mylėti vyrą už tai, kad jis yra. Ir dar kyla klausimas: o ką pats vyras galvoja apie savo finansinę situaciją? Kai gyveni vienas, tau užtenka visko, ką turi. Kai gyveni su moterimi, tau niekada nieko neužtenka. Mat moteris gimdo norus. Ir tai yra normalu.
Tai naujų rūbų, tai užuolaidų, tai įvairesnio maisto, tai naujo dulkių siurblio ar vaflinės. Ir tai yra normalu. Ypač, jei šeimoje dar ir vaikų gyvena. Gal vyrui vertėtų pačiam pirma susiimti ir pagalvoti, ar visko užtenka žmonėms, už kuriuos jis prisiėmė atsakomybę? Daug paprasčiau yra kaltinti namiškius už jų per didelius norus, įgeidžius ir poreikius bei vadinti juos materialistais.
Kaip gąsdinamos moterys?
Pastebėjau, kad yra labai daug specialistų, kurie sako: priekaištausi vyrui per daug, pabėgs pas kitą. Mano minėtas psichologas taip pat įspėja: jei moteris rodys nepasitenkinimą, vyras gali pabėgti į glėbį tos, kuri įvertins jį ir jo gebėjimus, net su laikinomis nesėkmėmis.
Tai kas čia per žmogus, bėgantis į kitos glėbį nuo sunkumų? Ir koks yra tas laikinumas? Daug klienčių pasakoja apie keletą metų trunkančias finansines impotencijas. Labai daug vyrų ieško trukdžių ką nors keisti. Jie tiesiog neprisiima iššūkių. Ir tik nedidelė dalis ieško galimybių keisti situaciją, kurios nebetenkina daugumos. Net Dievas moko: sudėtingose situacijose verta elgtis taip, kaip geriau daugumai. Mielos moterys, vienas vyras šeimoje nėra dauguma, ar žinote?
O kaip gi seksas?
Labai daug specialistų pataria visiškai nekomentuoti vyro lytinių organų. Aš manau tik viena: kai žmogus turi sunkumų, juos verta spręsti, o neužsipylinėti smegenų, nuo kurių vyras negalės mėgautis intymiu gyvenimu su savo išrinktąja. Labai suprantu moteris, kurios rūpinasi vyro potencija ir nenori, kad jis mauktų svaigalus, augintųsi pilvą kaip kokį augintinį ir valgytų nesveiką maistą. Todėl lengvas spyris į užpakalį gali prižadinti miegantį ant sofkutės vyruką, kuris, greičiausiai, net pamiršo, kad jo moteriai intymus gyvenimas taip pat labai svarbus, tik kitaip.
Mokykimės mylėti
Kaip ten bebūtų lengva ar sunku, artimi žmonės mums duoti tam, kad mes mokytumėmės mylėti. Labai svarbu nuspręsti sau mylėti partnerį tokį, koks jis yra. Ir viskas. Tai iš esmės keičia santykius, jų kokybę ir perspektyvas. Ir visai nesvarbu, kuris iš dviejų tą pradės daryti ir darys. Linkiu nesureikšminti „antrinių lytinių požymių“, kaip, mėgsta juos vadinti klasikinės psichologijos atstovai. Vyrikšumas slypi kažkur tarp languotų marškinių ir raumenų. Kažkur viduje. Mielos moterys, ieškokime jo, atskleiskime, parodykime. Ne tik sau, bet ir pačiam vyrui. Būkime laimingos.
