Sportinį kelią „Vėjyje“ pradėjo pats L. Balsys, dabar dirbantis kūno kultūros mokytoju ir lengvosios atletikos treneriu, visa paralimpinė Lietuvos golbolo rinktinė, silpnaregė maratonininkė Aušra Garunkšnytė, daug kitų sportininkų. Klubas vienija apie 80 regos negalią turinčių vaikų ir jaunuolių. Bene geriausiai jame vyraujančią nuotaiką apibūdina poeto Kazio Binkio posmo eilutės: „Pasikinkęs jauną vėją, vėtrą šaunią apkabinęs...“ Tiesa, poetas rašė apie nenuoramą pavasarinį vėją, bet rudeninis irgi gali pravėdinti galvą, suteikti atgaivos kūnui ir sielai.
Treniruočių stovykla prie jūros
Šių metų rudenį „Vėjas“ pirmą kartą klubo istorijoje savo nariams Palangoje surengė sporto ir turizmo stovyklą. Šią galimybę suteikė LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuruojamo Sporto rėmimo fondas, skyręs jai lėšų. Daugiau kaip savaitę vadovaujami trijų patyrusių savo sričių žinovų – klubo prezidento, lengvosios atletikos ir plaukimo trenerio Lino Balsio, šoudauno ir golbolo trenerio Vyganto Mockūno bei šaškių ir šachmatų trenerio Gedimino Rutkausko – beveik dvi dešimtys jaunųjų sportininkų čia sportavo ir ilsėjosi.
„Norėjome, kad mokiniai pakeistų treniruočių aplinką, ne tik sportuotų, bet ir pailsėtų, pasisemtų naujų patirčių ir įspūdžių, – pasakoja klubo prezidentas L. Balsys. – Tuo pačiu tai buvo ir mūsų, klubo vadovų, padėka, kad jaunimas renkasi sportą, aktyvų laisvalaikį ir sveiką gyvenseną. Turėjome ir dar vieną tikslą – sudominti sportu, į klubo veiklą įtraukti Vilniaus mieste integruotai besimokantį jaunimą.“
Pasak L. Balsio, didžiąją dalį „Vėjo“ klubo narių sudaro Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) besimokantis jaunimas. Apie būtinybę į aktyvią sportinę veiklą įtraukti integruotai besimokančius neįgalius vaikus ir jaunuolius jau seniai kalba tiek Lietuvos aklųjų sporto federacija, tiek ir Lietuvos paralimpinis komitetas. Juo labiau, kad labai dažnai šie jaunuoliai yra atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų ir fiziškai vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Tačiau kalbos yra viena, o praktinė veikla – kita. Kol kas tokių jaunuolių įtrauktimi negali pasigirti ir „Vėjas“, stovykloje Palangoje dalyvavo tik vienas moksleivis, integruotai besimokantis „Versmės“ gimnazijoje. Nepaisant to, klubas yra atviras visam Vilniuje besimokančiam regos negalią turinčiam jaunimui.
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
Stiprino raumenis ir lavino loginį mąstymą
„Stovykloje ne tik mankštinomės ir bėgiojome stadione, bet Palangos sporto centro treniruoklių salėje stiprinome raumenis, lavinome loginį mąstymą spręsdami šachmatų ir šaškių uždavinius, intensyviai treniravomės žaisdami aklųjų tenisą – šoudauną“, – įspūdžiais dalijasi stovyklos dalyvis Paulius Leveris.
„Kai gavome tvarkaraštį, manėme, kad turėsime daugiau laisvo laiko, – sakė kita stovyklos dalyvė Gabrielė Eglinskaitė, – atsitiko priešingai: daugybė veiklos, treniruočių, turėjome ir pramogų. Jos irgi buvo susijusios su sportu. Apskritai, visa stovykla buvo netradicinė ir jau vien tuo įdomi.“
„Šoudaunas – viena populiariausių sporto veiklų tarp LASUC moksleivių, – sako LASUC mokytojas ir šio žaidimo treneris Vygantas Mockūnas. – Jį gali sėkmingai žaisti visi: tiek rimti sportininkai, tiek laisvalaikį aktyviai leidžiantys moksleiviai. Žaidimas greitas, veržlus, ugdantis koordinaciją ir orientaciją, o ji reikalinga visiems, nuo jauniausių iki vyriausių.“ V. Mockūnas primena, kad kaip tik LASUC buvo vieta, iš kurios šoudaunas paplito po visą respubliką. Beveik visi šio žaidimo lyderiai pirmąsias šoudauno pamokas gavo „Vėjo“ sporto klube.
Gruodžio 5–8 dienomis „Vėjas“ rengia didelį tarptautinį šoudauno turnyrą „Auksinė raketė 2019“. Į jį atvyks ne tik artimiausi kaimynai – baltarusiai, latviai, estai, bet ir žaidėjai iš Prancūzijos, Italijos. „Norėjome, kad turnyre dalyvautų įvairių amžiaus grupių, įvairaus pajėgumo sportininkai, – sako V. Mockūnas. – Turnyras pirmasis, bet kitais metais žadame rengti ir vėl. Ateityje šis turnyras galėtų tapti tradicinis.“
Pirmosiose oficialiose varžybose mūsų šalies aklieji šachmatininkai dalyvavo dar 1952 metais. Nuo šios datos prasideda Lietuvos aklųjų šachmatų istorija, skaičiuojanti jau septintą dešimtmetį. Pasak šachmatų ir šaškių trenerio G. Rutkausko, mūsų laikmetis šachmatams nėra palankus: kompiuteriai, išmanieji telefonai, žaidimų industrija... Būtų neteisinga sakyti, kad regėjimo negalią turintys moksleiviai šachmatais labai domisi, tačiau žaidžiančių jais yra. „Mokiniai labai užimti, daug visokių būrelių, daug veiklos, – sako G. Rutkauskas, – bet šachmatams laiko suranda. Būrelyje mokiniams parodome šio seno žaidimo grožį, suteikiame pagrindus, o toliau jau patys sprendžia, kiek jiems skirti laiko.“
Anot trenerio, šaškėmis išmokti žaisti paprasčiau, partijos trunka trumpiau, todėl ir susidomėjimas didesnis. Nepaisant to, stovykloje atsirado laiko ir vienam, ir kitam loginį mąstymą lavinančiam žaidimui.
Ne tik treniruotės
„Vėjo“ sportininkai Palangoje ne tik treniravosi, bet turėjo ir pramogų. Vieną dieną gyvai stebėjo Palangos arenoje vykusias krepšinio rungtynes tarp vietos „Kuršių“ ir Molėtų „Ežerūno“ komandų. Tačiau, anot pačių stovyklautojų, jiems neužteko tik stebėti, kaip žaidžiamas krepšinis – norėjo patys pabūti tikrais krepšininkais. Todėl kitą dieną vėl grįžo į areną, ją apžiūrėjo, susipažino su rungtynių arbitrų darbo vietomis. Ir, žinoma, žaidė krepšinį prieš mokytojų ir trenerių komandą. Stovyklautojams ilgam įsiminė kelionė į naująjį Palangos baseiną. Dvi dienas po dvi valandas čia jie ne tik plaukiojo ir nardė, bet ir bendravo su baseino gelbėtojais, iš jų mokėsi plaukimo ir nardymo technikos. „Išbandėme burbulines vonias, baseino pirtis, – pasakojo G. Eglinskaitė, – daugybė įspūdžių, naujų patirčių.“
Pakako laiko ir pasigrožėti rudenine Palanga: pasivaikščioti jūros pakrante, Palangos tiltu, pasiklausyti bangų muzikos. Drąsiausieji ryžosi net įbristi į jūrą. Anot pačių stovyklautojų, tarp jų buvo tokių, kurie pirmą kartą gyvenime lankėsi Palangoje. Gabrielė – viena iš jų.
Sugrįžus į mokyklą – vėl treniruotės sporto salėje, bėgimo ir plaukimo takeliuose. Kitais metais jaunuolių vėl laukia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionatai, pavasarį – Baltijos šalių moksleivių spartakiada.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
