Klubo „Skrydis“ prezidentė ir trenerė Irina Katinienė sako, kad sporto stovykla – jau susiklosčiusi klubo tradicija, tik ankstesniais metais ji vykdavo Latvijoje, Ventspilyje. „Šią vasarą dėl pandemijos į užsienį nusprendėme nevažiuoti, pasirinkom Klaipėdą“, – sako trenerė. Sprendimas pasiteisino – nors oras ir nelepino, stovykla buvo intensyvi ir kaip niekada įdomi.
14-metės Godos mama Daiva Čepulienė dukrą į stovyklą išleido ramia širdimi – šeštus metus klubą lankanti mergaitė jau pernai be jos stovykloje praleido 10 dienų. I. Katinienė prisimena mamos prašiusi būti kur nors netoli, kad, jeigu Godai pasidarytų sunku, galėtų greitai atvažiuoti. Trenerės ir mamos nuostabai Goda jautėsi puikiai, tad atvažiavusi pasiimti dukrelės D. Čepulienė trenerei pasakė – jeigu būtų žinojusi, kad dukrai stovykloje taip patiks, būtų leidusi stovyklauti visą pamainą.
I. Katinienė sako, kad šiais metais Goda tik stovyklos pradžioje mamai skambino kasdien, o paskui skambučiai tapo retesni. „Žinoma, baigiantis stovyklai visi vaikai jau pasiilgo tėvų, girdėdavau, kad Godutė dainuoja savo kūrybos dainelę: „Aš mamytę labai myliu, man stovykloj labai patinka“, – pasakoja I. Katinienė.
Diana pirmą kartą taip ilgai be mamos
Stovykloje puikiai jautėsi ir 17-metė Diana. Pasak trenerės, buvo dienų, kai ji liūdėjo, bet paskui apsiprato. Dianos mama Valentina Kutko sako, kad dukra pirmą kartą tokį ilgą laiką praleido be jos, bet išleisti ją į stovyklą nebuvo sunku – žinojo, kad su trenere Irina dukrai bus gerai.
Pasak Valentinos, dukrelė klube „Skrydis“ tiesiog atrado save: „Diana treniruotis pradėjo prieš 1,5 metų. Kai sužinojau, kad yra toks klubas, nuėjom, ir jai iš karto labai patiko. Treniruotes dukra lanko kiekvieną dieną, jai nepaprastai patinka, ji tuo gyvena. Jai ten viskas sekasi, moka ir špagatą padaryti, specialiosios olimpiados sportinės gimnastikos varžybose užėmė pirmąją vietą.“
Vilniaus rajone, Nemenčinėje, gyvenanti šeima turi sodą, kur augina braškių, įvairių daržovių. Mama sako, kad Diana jai padeda atlikti visus darbus: „Viską darom kartu su Diana – ir kasam, ir sodinam, ir ravim. Ir virtuvėje ji padeda, moka blynus kepti, pati tešlą išmaišo. Diana labai gera mergaitė, jai daug kas patinka, ji mėgsta šokti, piešti, plaukioti baseine. Aš su ja užsiimu nuo pat gimimo, mokau visko, ruošiu gyvenimui.“
Taip
Ne
Man tai neaktualu
Kirilas stovyklavo kartu su broliu
Kirilui – 14, jis turi autizmo spektro sutrikimą, į stovyklą atvažiavo su trejais metais jaunesniu broliu Ilja, kuris taip pat lanko gimnastikos treniruotes. „Iš pradžių į gimnastikos klubą išleidau jaunesnįjį sūnų, vėliau trenerės Irinos paklausiau, ar nepriimtų ir Kirilo, ir ji mielai sutiko. Iš pradžių Kirilas lankė grupę, kurioje sportuoja specialiųjų poreikių turintys vaikai, bet greitai ėmė treniruotis kartu su visais“, – pasakoja vaikinuko mama Natalija Kalašnik.
Ji sako, kad pirmą kartą į stovyklą išleisti sūnų buvo šiek tiek neramu, bet trenere ji pasitiki visai kaip savimi, be to, į stovyklą išleido abu sūnus. „Kirilas labai gerai adaptuojasi, žinojau, kad dėl to problemų nebus, bet jis turi kitokių sunkumų. Pavyzdžiui, jis gali nesuprasti, kad yra karšta, todėl karštą dieną per daug prisirengęs perkaistų. Jaunesniajam sūnui paaiškinau – jei karšta jam pačiam, tai ir Kirilas jaučiasi taip pat“, – sako Natalija. Ji labai džiaugiasi, kad broliai gražiai sutaria, kad juos jungia stiprus ryšys.
I. Katinienė pasakoja stovykloje Kirilą puikiai perpratusi. „Jis dažnai kartoja frazes iš animacinių filmukų, ir mes su juo žaidžiam. Jeigu jam kas nors nepatinka, jis rusų kalba sako: „Gaisras, gesinkit gaisrą!“, o aš atsakau: „Gaisro nėra, viskas gerai“. Mane jis vadina profesoriumi Čiudakovu, – kvatoja Irina. – Nepaprastai gražiai su juo bendraujam. Jis toks gudruolis! Kai tik ką nors negerai padaro, sakau: „Kirilai, pasižiūrėk į mane“, o jis man atsako žodžiais iš filmuko: „Leopoldai, gyvenkim draugiškai!“
Trenerė prisimena, kad prieš beveik ketverius metus pradėjęs lankyti klubą Kirilas nuolat kartodavo: „Tunelis, juoda, bijau, policija“. Dabar vaikino elgesys labai pasikeitęs: „Stovykloje piešėme, darėme visokių darbelių. Kirilas iš plastilino sudėliojo mandalą, tai stebėjausi, kokia ji graži, ir joje visai nebuvo juodos spalvos, tik oranžinė, žalsva, geltona.“
Mama Natalija sako, kad Kirilui gimnastikos treniruotės labai padėjo, ji pataria autistiškiems vaikams kuo anksčiau surasti jiems patinkančius sporto užsiėmimus. „Auginant tokį vaiką būtina pasirūpinti trimis dalykais – kūnu, protu ir atsipalaidavimu. Kūnui būtinai reikia kokio nors sporto, tik reikia rasti tai, kas vaikui tinka. Sportas ir lavina, ir moko disciplinos“, – savo receptu dalijasi N. Kalašnik.
Ir treniruotės, ir pramogos – kartu
I. Katinienė sako, kad treniruotės sporto stovykloje buvo privalomos – gimnastai kasdien iki pietų treniruodavosi salėje, o po pietų prasidėdavo įvairiausi užsiėmimai. Pasak Irinos, šiemet stovyklos programa buvo ypač intensyvi. „Prieš stovyklą mūsų gimnastės Lizos klausiau, ar ji važiuos – jai jau 14 metų, gal nebeįdomu, o mergaitė pasakė, kad jai labai įdomu, kitose stovyklose tik sumoka pinigus ir žiūri televizorių, o čia tiek daug veiklos, – šypsosi trenerė. – Iš tikrųjų, šiemet visko prisiplanavom: lankėmės ir delfinariume, ir konditerijos įmonėje, ėjom į boulingą, čiuožinėjom ant ledo, liepos 6-ąją kartu su visais giedojom Lietuvos himną. Vakarais žaisdavom, skaitydavom knygas, piešdavom, darydavom visokius darbelius, kas vakarą kiekvienas kambarys vesdavo pamokas – vaikai vieni kitiems duodavo užduočių, o po to vertindavo.“
Pasak trenerės, negalią turintys vaikai stovykloje ir sportavo kartu su visais, ir dalyvavo visose veiklose, šventėse. „Kiti vaikai supranta, kad jie ne viską gali padaryti, bet patys sugalvoja, kaip įtraukti į bendrus žaidimus. Pavyzdžiui, buvo pasakų konkursas, tai patys vaikai nusprendė, kad Kirilas bus žaibas, nes labai greitai bėga, ant jo raudonų marškinėlių prikabinti žaibą.“
I. Katinienė sako dažnai girdinti, kad „sveikų“ vaikų tėvai būna nepatenkinti, kai su jų vaikais ugdomi turintys individualių poreikių. „Mūsų gimnastų tėvai niekada nėra taip pasakę, – tikina trenerė. – Žinoma, visada jiems paaiškinam, kad mūsų treniruotes lanko visokie vaikai, prašom, kad tėveliai apie tai pasikalbėtų su savo vaikais. Mūsų klube tik mažesnieji iš pradžių reaguoja į kitaip atrodančius ar kitaip besielgiančius vaikus, o kiti sportuoja visi kartu, nebūna, kad imtų juoktis, tyčiotis. Todėl ir stovykloje jokios problemos nėra, visi puikiai sutaria. Jeigu ko nors nesupranta, paaiškinam, kad tas vaikas truputį kitoks, kitaip kalba ir mąsto. Vaikams net patinka padėti, patarti, jie mėgsta žaisti mokytojais.“
I. Katinienė pasakoja, kad mokytojų vaidmenį stovykloje galėjo išbandyti visi. Goda stovykloje kartu su Irina skaitė knygą apie Barborą Radvilaitę, tad ant lapelių surašė tekstus iš knygos, vaikai ir treneriai skaitė, o Goda visiems dėkojo ir kiekvieną įvertino dešimtuku. Goda mėgsta skaityti, ragino skaityti Dianą, ir Kirilą. „Kirilas gerai skaito lietuviškai ir puikiai verčia į rusų kalbą. Kartais patingėdavo skaityti, bet buvom sutarę – jei „profesorius Čiudakovas“ sako, tai reikia daryti“, – juokdamasi pasakoja trenerė.
Žinoma, stovyklos atmosfera labiausiai priklausė nuo pačios Irinos – ji visiems stovyklautojams atstoja mamą. Jai padeda ir trenerė Gabrielė Blažytė, Vytauto Didžiojo universiteto studentė. Stovykloje dirbo ir moksleivė Mariia Barančikova. Ji – ukrainietė, per karą Ukrainoje su ukrainiečių vaikų grupe atvažiavo į Lietuvą, ir čia rado antruosius namus. Mariia dar gyvendama Ukrainoje lankė gimnastiką ir akrobatiką, tad atėjusi į klubą jame labai gerai jaučiasi.
Pasak I. Katinienės, klubui ši vasara intensyvi – birželio–liepos mėnesiais keturias savaites organizuotos dienos stovyklos, liepą vyko vasaros stovykla, o jau nuo rugpjūčio klubas gimnastus vėl kvies į treniruotes. Trenerė sako, kad per karantiną du mėnesius vyko nuotolinis darbas, antrą karantiną klubui išgyventi būtų sudėtinga.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
