Meninės raiškos studija „Klaipėdos guboja“ yra Lietuvoje gerai žinomos nevyriausybinės organizacijos „Guboja“ padalinys. Daugiau nei treji metai projektų vadove čia dirbanti Vaida Butautaitė prisimena: „Kai pradėjau dirbti, veikė tik spalvų orkestras ir vyko individualūs užsiėmimai. Pradėjome kviesti žmones, ieškoti naujų veiklos galimybių.“
Pasak Vaidos, dabar „Klaipėdos guboja“ vienija pačius įvairiausius žmones, turinčius regos, judėjimo, intelekto negalią, jaunus, vyresnius: „Ateina tie, kurie nori keliauti, pažinti, turi idėjų ir nori jas realizuoti. Lankome renginius, statome spektaklius, keliaujame. Pernai pastatytą kalėdinį spektaklį rodėme ne tik Klaipėdoje, bet ir Luokėje, Telšiuose. Žinoma, visa tai buvo iki karantino, bet jam pasibaigus šią veiklą atnaujinsime. Iki karantino regos ir judėjimo negalią turintis Martynas Vitkus į mūsų spektaklių repeticijas atvažiuodavo net iš Kauno.“
Pati Vaida turi regėjimo negalią, bet negali būti nė kalbos, kad tai kaip nors ribotų merginos gyvenimą. Buvusiame Lietuvos edukologijos universitete Vaida studijavo muzikos pedagogiką, o persikėlusi gyventi į uostamiestį, Klaipėdos universitete – dvasinį konsultavimą. Tai buvo jos magistro studijos. Savanoriavo jaunimo ir moterų pagalbos linijose, dabar savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“.
Klaipėdiečiai, nepaisant negalios keliamų nepatogumų, mielai keliauja: rengia tiek trumpus turistinius žygius po rajono apylinkes, tiek ilgesnes keliones. Prieš metus traukiniu vyko į Lenkiją, į Balstogę, o šių metų pradžioje jau suspėjo Trakų pilyje apžiūrėti regėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytą ekspoziciją. „Galėjome rankose palaikyti Vytauto laikų indus, pasimatuoti papuošalus, užsidėti šarvus, – pasakoja V. Butautaitė. – Kai kurie žmonės sirgo ar dėl kitų priežasčių negalėjo vykti. Po karantino, matyt, kelionę organizuosime dar kartą.“
Vaida pasakoja, kad neįgaliųjų saviraiškai daug dėmesio skirianti Klaipėdos I. Simonaitytės biblioteka. Kurį laiką „Klaipėdos guboja“ glaudėsi bibliotekos patalpose. Vėliau buvo nuspręsta, kad jos veikla ne visai atitinka bibliotekų veiklai keliamus tikslus, ir paprašyta susirasti kitas patalpas. Nepaisant to, draugiški ryšiai su biblioteka išlieka ir toliau: „Savo sukurtus spektaklius „Gubojos“ artistai pirmiausia parodo bibliotekoje, patys dalyvauja bibliotekos organizuojamuose renginiuose. Prieš dvejus metus Gargžduose, kaimo turizmo sodyboje, vyko I. Simonaitytės bibliotekos surengta kūrybinė stovykla. Dalyvavo neįgaliųjų iš visos Lietuvos, taip pat ir studijos lankytojų. Visi drauge statė Ričardo Bacho „Džonataną Livingstoną žuvėdrą“.
Karantino pradžia – sunki
V. Butautaitė neslepia – karantino pradžia buvo sunki: „Kai „Gubojos“ vadovai Vilniuje pasakė, kad dirbsime nuotoliniu būdu, atsakiau, kad neįmanoma, taip nedirbsiu. Sėdėjau ir galvojau, ką reikės daryti? Siūlė skambinti žmonėms, kalbėtis. Taip, ir skambinsiu, ir kalbėsiu, bet koks čia darbas? „Guboja“ rengė nuotolinius posėdžius, reikėjo prie jų prisijungti. Paskambinau M. Vitkui: „Reikės bendrauti per kažkokį „Zoomą“, gal jie visi išprotėjo?“
Vaida atvirauja, kad su informacinėmis technologijomis jai ne visada pakeliui, turinti daug kitokios veiklos nei nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio ir sekti technologijų naujienas. Martynas Vaidą ramiai išklausė, bet pareiškė, kad teks išmokti, ir sutiko padėti. Netrukus mergina pati savarankiškai prisijungė prie „Zoom“ programos: „Laba diena, aš jau posėdyje! Pasirodo, įmanoma!“
Anot Vaidos, šitaip buvo padaryta pradžia nuotoliniam bendravimui. „Pamaniau, kad jei įmanoma man, bus įmanoma ir kitiems studijos nariams. Vienus pavyko įkalbėti, kitų – ne, bet grupė susidarė“, – pasakoja pašnekovė.
Grupės nariai bandė daryti nuotolines repeticijas, bet paaiškėjo, kad tai gana sudėtinga. Apsistojo prie susitikimų popiečių, žaidimų vakarų, įvairių viktorinų, protmūšių. Žaidimai, anot grupės vadovės, dažniausiai būna skirti smegenims miklinti. Vaida visokių klausimų sugalvoja pati arba leidžia sugalvoti patiems dalyviams. Į pagalbą žaidimų organizatorei atėjo „Pelėdų knygynėlis“. Tariamosios pelėdos – dvi judėjimo negalią turinčios merginos, socialiniuose tinkluose darančios knygų apžvalgas, tad galima pasinaudoti jų rekomendacijomis.
Žaidimai, viktorinos dažniausiai vyksta vakarais, popietėmis – paskaitos, susitikimai su kviestiniais pašnekovais. Su „Klaipėdos gubojos“ lankytojais nuotoliniu būdu bendravo Visuomenės sveikatos biuro darbuotojai, sveikos mitybos specialistai, aktoriai Artūras Orlauskas ir Dominykas Vaitiekūnas, radijo ir televizijos laidų vedėja, filmų garsintoja Daiva Tamošiūnaitė, keliautojas ir žurnalistas Martynas Starkus. Tuojau po šv. Velykų įspūdžiais apie piligriminę kelionę Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje dalijosi Modesta Puniškytė. Vienas naujausių susitikimų – su televizijos prodiusere Laura Paukšte. Ji prodiusavo ir prieš dvejus metus rodytą, prieštaringų vertinimų sulaukusį realybės šou „Tamsoje“.
„Klaipėdos guboja“ prie savo transliacijų kviečia prisijungti visus norinčius: prisijungus prie programos „Zoom“ bendraujama gyvai, feisbuko profilyje transliuojamo susitikimo ar viktorinos galima tiesiog klausytis. Pasak Vaidos, karantinui einant į pabaigą, iš bendraujančių nuotoliniu būdu pasigirsta liūdesio signalų: po karantino mus turbūt paliksite? „Prižadėjau, kad tikrai nepaliksime, bendrausime ir po karantino. Kartą per savaitę susitiksime. Buvome kartu, sunkmetis baigėsi ir vėl visi atskirai? Ne, taip nebus“, – tikina pašnekovė.
Jauni ir kūrybingi
Raminta Stankevičiūtė, Jonas Valiukevičius, Martynas Vitkus – jauni negalią turintys žmonės, norintys bendrauti, kurti, dalintis profesinėmis žiniomis ir gyvenimiška patirtimi. Raminta integruotai mokėsi Pasvalyje, Šiaulių universitete baigė anglų filologiją ir vertimo studijas. Šiuo metu Klaipėdos universitete gilinasi ne tik į anglų kalbą, bet ir į verslo komunikaciją, šį pavasarį rengiasi ginti magistro darbą.
„Vienoje stovykloje susitikau su Vaida. Ji pakvietė į savo stovyklą Klaipėdoje, – pasakoja Raminta. – Po kiek laiko persikėliau gyventi į Klaipėdą, įsidarbinau socialinėje įmonėje
1901 m.
1927 m.
1934 m.
„Regseda“. Po darbo pradėjau lankyti „Guboją“. Patiko bendravimas, čia sutikti žmonės, renginiai. Statome spektaklius, keliaujame. Susitinkame du tris kartus per savaitę, o karantino metu – ir dažniau.“
J. Valiukevičius jau dveji metai dirba socialinėje įmonėje „Regseda“, savanoriauja Visuomenės sveikatos biure. „Nuo vaikystės patiko dainuoti, bendrauti. „Gubojoje“ vaidinu spektakliuose, dalyvauju kitoje kultūrinėje veikloje“, – pasakoja Jonas. V. Butautaitė dar priduria: „Lanko visus „Gubojos“ susitikimus, visada turi idėjų, yra smalsus ir kūrybingas.“
M. Vitkus Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo ir gretutines informatikos studijas. Jaunuolis dalyvauja įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje, su bendraminčiais įsteigė asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“. „Klaipėdoje gyvena mano senelis, – pasakoja Martynas, – o ir su Vaida esame draugai. Vis ragindavo ateiti. Kol nebuvo karantino, važinėdavau į Klaipėdą iš Kauno. Vaidinau kalėdiniame spektaklyje, dalyvavau stovyklose Gargžduose, Inturkėje.“
Per karantiną išpopuliarėjusią programą „Zoom“ Martynas pirmiausia pradėjo naudoti asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ poreikiams – reikėjo surengti metinį nuotolinį suvažiavimą. Vėliau nusprendė, kad ji galėtų tikti ir „Klaipėdos gubojai“ – neklydo. Ją naudodami klaipėdiečiai ir toliau sėkmingai rengia nuotolinius susitikimus, protmūšius, muzikines ir kitokias viktorinas.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
