Daugelis atminti nai žino religines Šventosios žemės vietas: Jeruzalę, Nazaretą, Betliejų kasmet aplanko tūkstančiai pasaulio maldininkų. Šį kartą papasakosime apie dėmesio vertas istorines ir gamti - nes Izraelio įžymybes, kurių dažnas turistas pamatyti nespėja.
„Naujieji Vasiukai“
Jei esate pradedantis keliautojas, nesirinkite Izraelio. Verčiau pasilikite šią šalį desertui. Antraip susipažinę su penkių tūkstantmečių istorija, rizikuojate į visa kita pasaulyje žvelgti tarsi į labai jaunus darinius. Izraelyje supratimas kiek pasikeitė: čia šimtmečiai ir tūkstantmečiai įgauna kitą svorį...
Jei jau atvykote į Izraelį, nepradėkite pažinties su šalies istoriniu paveldu nuo Ako – nedidelio miestelio šalies šiaurėje, iš visų pusių skalaujamo atviros Viduržemio jūros. Antraip kiti po Šventąją žemę išsibarstę miestai gali pasirodyti tik menki istorinio palikimo fragmentai.
Dar XIX a. prieš Kristų šventuosiuose senovės Egipto tekstuose minimas Akas ir jo istorija – tai autentiškas Rytų ir Vakarų mišinys. Akas nuo seno buvo stiprus kultūrų traukos centras. Kelias iki jo veda pajūriu. Jei ne prastas izraeliečių vairavimas, kelionė iš Tel Avivo būtų užtrukusi kiek ilgiau nei valandą. Kad mažiau imtų pyktis dėl automobilyje praleidžiamo neplanuotai ilgo laiko, verčiau dairytis į pakeliui plytinčias bananų plantacijas, į jūrą nusidriekiantį naftos perdirbimo terminalą arba į „naujuosius Vasiukus“ – per pastaruosius penkiasdešimt metų iškilusius miestelius su juokingais vienodais namukais.
Akas skiriasi nuo kitų Izraelio miestų. Abejonių nekyla, kad tai labiau arabiška nei žydiška gyvenvietė. Tačiau skirtingai nei įprasta Šventojoje žemėje, žydų ir arabų kvartalai čia neatskirti spygliuota tvora ir ore netvyro įtampos kibirkštėlių. Kitaip nei kitur, Ako senamiestyje iki šiol gyvena paprasti žmonės, dirba turistams skirtų suvenyrų parduotuvės, miestelio turgus kvepia šviežia žuvimi ir prieskoniais, balkonuose plevėsuoja džiovinami skalbiniai.
(GK archyvo nuotr.)
Gyvybiškai svarbi tvirtovė
Patrauklus senovės uostas šimtmečius keliavo iš rankų į rankas: anuomet čia šeimininkavo fi nikiečiai, graikai, egiptiečiai, sirai, arabai, romėnai, kryžiuočiai... Pastarieji atnešė bene didžiausių permainų į miestelio gyvenimą, Aką pavertė savo strateginiu uostu ir gyvybiškai svarbia tvirtove. XI a. čia iškilo ištisas kryžiuočių miestas su grįstais keliais, arkomis puoštomis šventyklomis, kalėjimais, miesto vartais ir klaidžiais tuneliais. Į Aką iš Italijos plaukdavo laivai, gabendavo Šventąją žemę nuo barbarų apginti pasiruošusius riterius.
Neįtikėtina, tačiau visas senovės kryžiuočių miestas šiandien puikiausiai išlikęs ir atviras turistams! O už beveik tūkstančio metų palikimą reikėtų dėkoti senovės arabų genčiai, kuri XIII a. Aką sulygino su žeme. Ačiū reikėtų pasakyti ir gobšuoliui albanų samdiniui al Jazzarui (jazzar arabų kalba reiškia mėsininkas, tačiau tai nieko bendra neturi su šio albano profesija). Tai jis, nesusitaikydamas su krikščioniška buvusio miesto dvasia, sumanė ant kadaise po žemėmis „pakišto“ miesto pastatyti naują tvirtovę.
Tuomet patys nė neįtardami osmanai stulbinamai pasitarnavo istorijai: kryžiuočių miestas buvo taip „profesionaliai“ užkonservuotas, kad, iškasus anuomet užverstas žemes, atsivėrė neįkainojami klodai su autentiškomis gatvėmis, požemiais, puotų salėmis ir net to meto grafi - čiais ant sienų: matyt, nuobodžiaudami kryžiuočių sargybiniai plytose paliko savo svajonių piešinius – burinius laivus ir pelikanus...
Dar viena įdomybė, nutikusi vos prieš dešimtmetį, – atsitiktinai atrastas dar vienas slaptas požeminis Ako pasaulis. Viena senamiesčio gyventoja skųsdavosi nuolat užsikemšančia kanalizacija. Ėmus rimtai spręsti šią problemą ir ieškant po žemėmis išvedžiotų komunikacijų, buvo atrasti įspūdingi XII a. Tamplierių ordino tuneliai. Pasak istorinių šaltinių, tai buvo slaptas 350 metrų kelias, jungiantis senovės pilį su uostu. Šiandien atkastu tuneliu gali vaikščioti kiekvienas, kas neserga klaustrofobija: lubų aukštis vietomis siekia tik kiek daugiau nei metrą.
Sodai už ketvirtadalį milijardo
Ar esate girdėję apie bahajus? Tai jauniausia pasaulio religija, atsiradusi viso labo XIX a. viduryje. Ši palyginti nesena religija šaknis įleido Šventojoje žemėje. Labiau į politinį judėjimą panaši šiuolaikinė religija tarsi vienija visus egzistuojančius tikėjimus. Bahajai tiki į vieną dievą, jį vadina Bahaulà, garbina šios religijos įkūrėją persą Babą. Bahajai propaguoja lyčių lygiateisiškumą, pasaulį vadina vienu dariniu ir visas tautas – lygiateisiais šio pasaulio gyventojais. Jų metai turi 19 mėnesių po 19 dienų. Bahajai drauge meldžiasi pirmąją kiekvieno mėnesio dieną, o paskutinį savo metų mėnesį griežtai pasninkauja. Gal bahajai, šiandien vienydami apie 6 milijonus žmonių pasaulyje, taip ir liktų nepastebėti naujai praktikuojamų religijų ir judėjimų gausoje, jei ne stulbinamo grožio sodai.
Nuo didžiulio Karmelio kalno atsiveriantis vaizdas užima kvapą: žemyn besidriekiančios 19 terasų – tarsi tobulas piešinys išsiskiria iš aplink plytinčio izraelietiško peizažo: iki tobulumo sulygintos žalių krūmų tvorelės, formuojančios įstabų piešinį, ornamentais apsodintos gėlės, raižiniais puošti metaliniai varteliai, kas tris mėnesius keičiamos gyvų gėlių kompozicijos, čiurlenantys fontanai, patogūs suoleliai atsipūsti, apelsinus spėję subrandinti medžiai, balti marmuriniai laiptai ir iš abiejų jų pusių ošiantys tyro vandens upeliai, iki centimetro sulyginti dekoratyviniai medeliai, kvepiančių raudonų rožių krūmai, grakščios povų, erelių skulptūros, ištaigingi auksuoti šviestuvai...
Net 250 milijonų dolerių kainavęs šis projektas – bahajų dovana Haifos miestui ir neabejotinai didžiausias turistų traukos centras.
Puošnių terasų kaskados viduryje stovi ištaiginga šventovė – antra pagal šventumą vieta bahajams, kurią bent kartą gyvenime jie privalo aplankyti. Kaip ir užlipti visus 1 400 laiptelių į Karmelio kalną puošniomis terasomis.
Haifa didžiuojasi ne vien bahajų sodais. Tai svajonių miestas vertinantiems nuostabų vaizdą pro namų langus. Beveik visų ant didžiulio stataus kalno statytų namų gyventojai gėrisi mėlynu Viduržemio jūros toliu.
Kai gruodį katalikai savo namuose puošia eglutes, žydai dega Chanukos žvakeles, o musulmonai švenčia chadžą, menui neabejinga Haifa apsivelka šventinį rūbą: mieste prasideda švenčių šventė. Šiuo metu kūrybingiems menininkams atiduodamos senosios miesto dalies erdvės. Pagal iš anksto paskelbtą temą iš keisčiausių medžiagų menininkai kuria skulptūras, tapo piešinius, klijuoja vitražus ir gražina gyvenamųjų namų sienas bei tvoras. Nugalėtojų darbai kasmet lieka kaip senamiesčio puošmena. Todėl senosios Haifos gatvėse jautiesi tarsi atviroje didžiulėje galerijoje.
Gurmanų traukos objektai
(GK archyvo nuotr.)
Jei svajojate apie gurmaniškus džiaugsmus, verta ilgėliau pakeliauti po Izraelio šiaurę. Viešnagė Galilėjoje – tarsi prisilietimas prie visa ko pradžios. Ištisus amžius čia gyvenę žydai ir arabai, musulmonai, krikščionys ir judėjai puoselėjo seniausias žmonijos kulinarines tradicijas.
Po visą Galilėją išsibarsčiusios mažutės vyninės, alyvuogių plantacijos, prieskoninių augalų ar ekologiškų daržovių augintojai, šeimų valdomi įmantriausių naminių sūrių gamybos fabrikėliai, natūralaus medaus ūkiai, šviežios duonos kepyklėlės tapo naująja mada Izraelyje. Gurmaniškais maršrutais čia keliauja ir izraeliečiai, ir užsieniečiai, kurie nori patys prisiliesti prie tikrų kulinarijos šaknų. Tik įsivaizduokite, kaip smagu drauge su vietos arabų šeima visą dieną raškyti prinokusias alyvuoges, vėliau ragauti tiesiai iš šimtamečio preso lašantį skaidrų aliejų, o vakarop visiems ilgai sėdėti prie stalo skanaujant burnoje tirpstančius šeimininkių paruoštus gardumynus. O gal jums įdomiau su beduinais klaidžioti po vietos miškus mokantis atpažinti valgomus laukinius augalus? Neįtikėtina, kiek gardžių patiekalų galima pasidaryti iš keisčiausių Galilėjos žolelių. Jei pageidaujate senoviškoje krosnyje patys išsikepti arabiškos duonos paplotėlį, jums į pagalbą mielai atskubės patyrusios Nazareto šeimininkės.
