Medinė žaidimo lenta stovi viduryje stalo. Tvyro tyla – girdėti tik saujoje barškantys kauliukai. Aplinkui dvelkia kavos ir tabako dūmų aromatas. Pasislėpę nuo popiečio saulės kavinaitėje vyrai lošia „Tavli“ – žaidimą, mums geriau žinomą kaip nardai. Tai – Kipras. Šalis, kur kas dieną nežinai, kaip tau iškris gyvenimo kauliukai.
Pamirškime saulėtų ir smėlėtų paplūdimių rojų, kokį piešia spalvoti agentūrų lankstinukai. Keliaukime patirti kitokio, neturistinio Kipro. Ar įmanoma, kad čia, kur gyventojų tik šiek tiek daugiau nei Vilniuje, kasdienybė gali būti įdomesnė ir už Holivudo filmus? Meskime „Tavli“ kauliukus ir keliaukime įsitikinti.
Didelės storos kiprietiškos vestuvės
Skaniai ir sočiai pavalgyti, iškelti didžiules vestuves bei susilaukti kuo daugiau atžalų – štai kas svarbiausia tikro kipriečio gyvenime. Tad pirmiausia vykime į viduryje salos stūksančius Troodos kalnus, kuriuose vyksta tradicinės vestuvės. Kylant vingiuotais siaurais keliukais, svarbu nepamiršti stabtelėti viename iš kaimelių ir paragauti tradicinio čia spaudžiamo vyno.
Po apeigų bažnyčioje laukia svarbiausia vestuvių dalis – šventimas. Daugelis čia pasijusite it filme „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“. Ir tikrai, visa, kas jame pasakojama apie graikus, būdinga ir kipriečiams. Pastarieji iš graikų paveldėjo dalį mentaliteto, taip pat kalbą bei religiją.
Jeigu vestuvėse nedalyvaus per 200 žmonių, vadinasi, šventė kukli. Kadangi Kipras – giminių ir pusbrolių kraštas, pusę svečių sudarys vien giminaičiai. Būkite pasiruošę linksmintis kelias dienas, prisikimšti pilvus tradicinės ant grotelių keptos ėrienos souvlaki, gerokai apsvaigti nuo mūsų naminukę atitinkančios zivaniios arba ouzo bei patrypti skambant tradicinės graikiškos gitaros bouzouki melodijoms. Tiesa, šūkių, linkėjimų ir dainų gali tekti prisiklausyti net nedalyvaujant vestuvėse. Keliamo triukšmo užteks visai apylinkei.
„Mama net sakydama, kad mane myli, rėkia“, – kiprietišką temperamentą iliustruoja muzikantas Petrosas, kartkartėmis su grupe grojantis vestuvėse. Be gyvai skambančios muzikos vestuvės būtų ne šventė.
Didelis dėmesys jungtuvėms – nieko keista. Dėl religijos svarbos ir tvirtų papročių šeima Kipre – svarbiausia vertybė. Vaikai čia užkelti ant pjedestalo: pildomi visi mažųjų įgeidžiai. Atžalomis itin rūpinamasi ir joms subrendus. Ypač merginomis. Tėvai įtariai žiūri į jaunuolius, siekiančius jų dukrų. Pastarieji turi įrodyti esantys tikri vyrai, gebėsiantys materialiai ir visaip kitaip pasirūpinti būsima žmona. Dėl tokios didelės atsakomybės daugelis vyrų pradėjo akis ganyti į atvykėles. Kiprietė ar ne, ištekėjusi moteris bus aprūpinta, gerbiama kaip vaikų motina. Žinoma, veikiausiai šeimos vyras vieną ar kelis kartus nueis į kairę... Romantiški susižavėjimai jiems yra tarsi atskiras, su šeima nesikertantis gyvenimas. Tiesa, juokaujama, kad pagrindinė moteris kipriečio gyvenime vis tiek liks jo motina.
Dar kiek grįžkime prie vestuvinio vaišių stalo. Čia patirsite tikrąjį salos gyventojų svetingumą. Tuoj pat būsite priimtas kaip savas, su jumis juokaus, pasakos daugybę istorijų, domėsis jūsų gyvenimu.
Britų rojus: jauniems ir seniems
Vos Kipre pabandysite kirsti gatvę, tuoj pat suprasite – čia pabuvota britų. Kipre, kaip ir Anglijoje, eismas juda priešinga negu įprasta mums puse – kairiąja. Taip pat nervus patampys britiški elektros lizdai. Ir tai – ne vieninteliai ženklai, kad Kipras buvo britų kolonija.
Iš vestuvių keliamės į dar šurmulingesnę vietą. Tai – kadaise ramus buvęs žvejų miestelis Agia Napa, dabar virtęs salos naktinio gyvenimo centru. Čia viename britiško stiliaus bare sutinkame su alaus pinta sėdintį Johną. Ilgus metus Londone dirbęs žurnalų spaustuvėje, dabar jis jau penkmetį džiaugiasi gyvenimu Agia Napoje. Kartą viename knygynėlyje mano aptiktas išsamus vadovas britams „Kaip išėjus į pensiją persikelti į Kiprą“ rodo, kad tai gana dažnas atvejis. O kodėl gi ne? Nekilnojamasis turtas čia pernelyg piniginės neplėšo – už vilą šioje šalyje gali tekti sumokėti nuo 250 000 eurų.
„Žiemą gyvenimas Agia Napoje beveik tobulas. Pavyzdžiui, iš ryto važiuoju paslidinėti į kalnus, o dieną dar spėju paplaukioti jūroje“, – idilę nupasakoja Johnas. Žiemą jis labiau mėgsta ir todėl, kad, priešingai nei sezono metu, Agia Napoje būna tylu ir ramu. Vasarą čia karaliauja jaunimas. Vakarėlių liūtai judriausioje barų ir naktinių klubų gatvėje zuja iki aušros. Beje, daugiausia turistų linksmintis čia atvyksta iš Anglijos, taip pat galima sutikti skandinavų, rusų.
Gali pasirodyti, kad Kipre britams viskas pritaikyta. Net daugelis senyvų kipriečių šį bei tą pralemena angliškai. Statistika rodo, kad apie 90 procentų vietos gyventojų kalba angliškai. Nors britams čia kelias kone rožėmis klotas, kitiems atvykėliams – kiek sudėtingiau. Geresnio gyvenimo ieškoti į Kiprą vyksta daug rumunų, bulgarų. Dažniausiai jie pluša kavinėse, restoranuose, baruose ir viešbučiuose. Kipras pradėjo traukti ir mūsų tautiečių, ieškančių sezoninio darbo, akį. Kipriečiai iki šiol menkai žinojo, kas ta Lietuva. Tačiau dabar, išgirdę mūsų šalies pavadinimą, nusišypso ir palinksi galva.
Iš Irano pabėgęs ir žurnalistu Kipre dirbantis Naderas sako, kad tarp atvykėlių ir šalies gyventojų vis dar tvyro praraja.
„Puikus pavyzdys: kai bandžiau įsivesti internetą, man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad laukti teks ilgiau. Kodėl? Mat nesu kiprietis... Nors turiu Kipro pilietybę“, – prisimena Naderas, Kipre gyvenantis jau aštuonerius metus ir puikiai kalbantis graikiškai.
Tvarkant svarbius reikalus ar dokumentus gali tekti pavargti. Ir ne vien dėl to, kad esate atvykėlis. Tiesiog kipriečiai – gana išsiblaškę, tad rimti reikalai dažnai užsistovi. „Siga, siga“ (gr. lėtai, ramiai), – mėgsta jie sakyti.
Padalytoji sostinė
Taigi, siga siga keliaujame į šiuo metu vienintelę pasaulyje padalytą sostinę – Nikosiją. Riba, dalijanti salą į graikišką ir turkišką puses, kaip tik eina per šį miestą. Nuo Agia Napos iki sostinės mums teks įveikti 80 kilometrų. Prie mažų atstumų įpratusiems salos gyventojams tai tolimas kelias.
Įvažiuodami į sostinę veikiausiai nustebsite – nematyti didmiesčiams būdingų dangoraižių. Nikosijoje net modernūs stikliniai pastatai yra gana žemi. Matyt, mažas gyventojų skaičius kol kas neverčia miesto stiebtis į viršų.
Judame centro link pirmojo prezidento Ethnarcho Makarios vardu pavadinta gatve.
Kokie pirmi įspūdžiai? Nors miestas nėra tvarkingas ar išdailintas, netrunki suprasti: kipriečiai mėgsta prabangą. Pirmiausia tai matyti nužvelgus gatve lekiančius naujutėlaičius automobilius. Turint galvoje, kad šios šalies gyventojai – prasti ir neatsargūs vairuotojai, gražių mašinų mėgėjams šis faktas gali suspausti širdį. Jeigu gatvėse rieda blizgantys automobiliai, jų vairuotojai – ne ką prastesni. Daugelis kipriečių sostinės gyventojus laiko pasipūtusiais snobais, kuriems svarbiausia gera „prekinė“ išvaizda.
„Nikosijoje yra gerų aukštos klasės restoranų, klubų, kuriuose gali pasiklausyti puikios muzikos, – pasakoja Angello, jaunas nikosijietis, ką tik baigęs studijas ir dirbantis vaistų pramonėje. – Tačiau šiose vietose lankytis vengiu. Daugelis ten ateina ne pasilinksminti, o parodyti savo naujo diržo „Versace“. Su vaikinu šnekučiuojamės ir tradicinę frappe – šaltą kavą geriame jau pagrindinėje senamiesčio Ledros gatvėje. Ji gali kiek priminti mūsiškę Pilies gatvę Vilniuje. Jaukios kavinaitės, mielos parduotuvėlės bei fotoaparatais apsiginklavę turistai. Anot Angello, senamiestis aptvertas žvaigždės formos gynybine siena, statyta dar venecijiečių. Čia ir visi muziejai, bažnyčios bei viduramžių pastatai. Kavą gurkšnojame žvelgdami į vieną didžiausių miesto bažnyčių.
Bažnyčia, kaip institucija, Kipre galinga. Kaip vertinate faktą, kad jai priklauso dalis didžiausios šalies gėrimų gamyklos? Priešingai nei daugelyje Vakarų valstybių, čia bažnyčia yra stipri politinė ir ekonominė veikėja. Kaip teigė vienas sutiktas kiprietis, geriau turėti draugų bažnyčioje nei parlamente.
„Pritariu. Tačiau geriausia turėti draugų tarp nusikalstamo pasaulio veikėjų. Jie čia tvarko visus reikalus“, – pusiau juokais, pusiau rimtai priduria Angello. Tačiau su Angello jau turime išsiskirti. Keliausime į kitą, jau turkų valdomą miesto dalį. Tam reikės tik paso. Per kelias minutes mums išduos 30 dienų vizą ir paėjėję keletą metrų atsidursime visai kitame pasaulyje.
Turkiškas pasaulis – už sienos
Vadinamoji žalioji linija kaip randas driekiasi per visą salą. Sostinę Nikosiją ji taip pat skelia į dvi dalis. Po 1974 metų invazijos turkai užgrobė trečdalį šalies teritorijos ir paskelbė savo Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tiesa, ji pripažįstama tik Turkijos.
Kertame sieną ir atsiduriame turkiškoje Nikosijos dalyje. Kipro graikai niekada nesupras, kokių galų ten belstis. Pasak jų, okupuotoje (jokiu būdu ne turkiškoje) dalyje nėra nieko įdomaus. Tačiau apsižvalgykime patys.
Pastatai, regis, tokie pat kaip ir anoje, graikiškoje, pusėje. Tačiau čia įrengta Vilniaus Gariūnų turgavietę primenančių kioskų. Žmonės čia atrodo visai kitaip, nužvelgia atvykėlius keistais žvilgsniais. Kažkodėl norisi rankinę truktelėti arčiau savęs. Kiek apsipratus galima išsitraukti ir fotoaparatą.
Įamžinti čia yra ką: prie kadaise krikščioniškų bažnyčių pristatyti minaretai atrodo įspūdingai. O iš garsiakalbių sklindant islamiškoms maldoms pasijunti toli Rytuose. Vis dėlto temstant kojos pačios neša į graikišką, kur kas mums artimesnę, salos dalį.
Daugiau keliavusieji po Šiaurės Kiprą pasakoja, kad šioje salos pusėje taip pat klesti turizmas. Kaip ir siautulingoje Agia Napoje, čia galima linksmintis iki nukritimo. Įdomu, kad, priešingai nei konservatyvioje ir fanatiškoje Turkijoje, Šiaurės Kipre net turkaitės pamiršta skaras, įšoka į šortus ar užsisega trumpus sijonus.
Verta nuvykti ir į Kirėnijos kalnus bei juose esančią pilį. Tiesa, tų pačių kalnų papėdėje į graikišką pusę žvelgia didžiulė Šiaurės Kipro vėliava. Tad naktį įvažiuodami į Nikosiją Kipro graikai pirmiausia pamato šviečiančius pusmėnulį su žvaigžde. Jiems tai – širdį veriantis vaizdas.
Per turkų invaziją daugiau kaip 200 000 Kipro graikų buvo priversti bėgti iš šiaurinės salos dalies ir palikti namus. Okupacija skausmingai atsiliepė Famagustos regionui, kuriame anuomet klestėjo turizmo verslas. Šiandien Famagustos miestas valdomas Kipro turkų, tačiau gražiausia jo dalis įšaldyta ir kontroliuojama Jungtinių Tautų. Miestu vaiduokliu vadinamoje zonoje stūkso jau beveik 40 metų nenaudojami griūvantys viešbučiai, ilgiausi smėlėti paplūdimiai plyti tušti.
Šiuo metu bandoma derėtis ir spręsti vadinamąją padalyto Kipro problemą. Turkai suinteresuoti rasti sprendimą, mat šis konfliktas – viena pagrindinių kliūčių jiems įstoti į Europos Sąjungą. Graikiškasis Kipras ES nariu tapo kartu su Lietuva – 2004 metais. Vis dėlto Kipro graikai skeptiškai vertina sėkmingą derybų baigtį. Anot jų, išeitį iš padėties rasti sunku dėl nekilnojamojo turto ir bendros valdymo sistemos problemų. Pirma, keblu būtų grąžinti graikams priklausiusį turtą, nes daugeliu atveju jis jau perparduotas užsieniečiams. Antra, netikima, kad, graikams ir turkams valdant pamainomis, pavyks laikytis bendros politikos.
Afroditės pėdomis
Politikos peripetijos vis mainosi, tačiau vienas dalykas čia nesikeičia. Tai meilė. Sakoma, kad pati Afroditė globoja dar saldžiąja žeme vadinamą Kiprą. Anot graikų mito, meilės ir grožio deivė iš vandens išniro būtent čia, pusiaukelėje tarp didžiausių šalies uostų – Limasolio ir Pafoso. Ši vietovė laikoma viena gražiausių salos pakrančių ir vadinama Petra tou romiou. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „graikiškasis akmuo“.
Toje vietoje, kur neva iš vandens išniro deivė, stūkso didžiulė uola. Pasak legendos, apiplaukusieji šią uolą amžinai bus sveiki, gražūs ir jauni. Tiesa, už grožį gali tekti brangiai sumokėti. Ši pakrantė – laukinis ir pavojingas paplūdimys, tad stačia galva į vandenį geriau nenerti.
Tai žinodami vietos gyventojai dažnai patraukia per dantį entuziastingai nusiteikusius turistus. Afroditės gimimo vietoje visi ženklai, liudijantys meilę, sukurti turistų. Pakrantė nulieta širdimis, kurias iš akmenukų dėlioja atvykėliai. „Tie, kas čia pasibučiuos 5 minutes, amžinai liks kartu“, – skelbia ant vienos iš požeminio tunelio sienų užrašas anglų kalba. Kad Kipras – meilės sala, be turistų, primins ir prekybininkai. Milijonai magnetukų, atvirukų, kosmetikos prekių, marškinėlių ir kitokių suvenyrų skirti šiai deivei.
Pasigrožėję Afroditės pakrante, kilkime aukščiau į kalvą ir užsukime į už keliolikos kilometrų stūksančią istorinę deivės šventyklą. Šiandien tai tik griuvėsiai, saugomi Kouklia miestelio muziejaus. Jie didelio įspūdžio iš pirmo žvilgsnio tikriausiai nepadarys. Kelios kolonos, akmenų atplaišos, dulkėta žemė. Ir viskas. Tiesa, nuo kalvos atsiveria platus jūros horizontas.
Muziejus taip pat gali pasirodyti nykokas. Eksponatų jame ne per daugiausia. Vienoje iš parodų salių pūpso akmuo, didžiulė vaza ir molinė vonia. „Šis akmuo – Afroditės simbolis. Kadaise jis stovėjo šventyklos centre ir buvo naudojamas kaip altorius“, – netikėtai sudomina vienas muziejaus darbuotojų.
Anot jo, šventykloje tuomet gyvenusios jaunos merginos. Ateidavę vyrai ir mesdavę monetą. Mergina, į kurios širmą moneta įriedėdavo, turėdavo praleisti naktį su vyru ir tik tuomet būdavo pasirengusi išeiti į pasaulį bei sukurti šeimą.
Kaip pasakoja naujasis mūsų „gidas“, vietovėje vyksta intensyvūs kasinėjimai. Jis nekantrauja mums parodyti neseniai atrastą sarkofagą, margintą scenomis iš graikų dievų gyvenimo. Radinys saugomas kitoje muziejaus salėje.
Kelionės pabaigoje lieka tik kai ką pridurti: aplėkti šią salą galima per kelias dienas, bet perprasti jos mozaikišką temperamentą turbūt negana ir kelerių metų. Tačiau ne visada reikia stengtis suprasti, juk galima tiesiog gurkšnoti kavą ir toliau ramiai ridenti „Tavli“ kauliukus.
