Po pilnų įspūdžių akimirkų Jangone, autobusu judėjome link Mandalay – vienuolių miesto šalies viduryje. Po Pietryčių Azijos patirties buvom maloniai nustebinti Myanmare egzistuojančia griežta tvarka ir organizuotumu, tačiau dar kartelį susidūrėme su visuotiniu sekimo ir kontrolės aparatu – autobuso bilietai vardiniai, kuriuose yra visi paso duomenys, trūksta tik nuotraukos ir pirštų antspaudų.
Aplinka. Žmonės.Nuotaikos.
Anksti ryte atsiradę Mandalay, skubėjome į miesto centrą apsižvalgyti vienam iš žymiausių Myanmaro miestų. Lėkėm mažu tuk tuk'u miesto priemiesčių gatvėmis, stebėjom būriais vaikštančius vienuolius, renkančius aukas į juodus keraminius puodus, ir stebėjomės, kaip Myanmare mažai motorolerių. J Atvykę į centrą judėjom link upės, kur išsidėstę visi miesto vienuolynai. Mandalay dar vadinamas vienuolynų ir vienuolių miestu – čia gyvena apie 20 tūkstančių budistų vienuolių, kas rytą išeinančių į miesto gatves rinkti aukų vienuolynui ir savo kasdieniam išlikimui. Jau Kambodžoje pastebėjome moteris vienuoles, trumpai kirptais plaukais, tačiau apsirengusias civiliais drabužiais.
Myanmare visos vienuolės moterys dėvi rožinius apsiaustus, analogiškus oranžiniams vyriškiems vyrų vienuolių apdarams, per petį persimetusios rudos spalvos raištį ir medžiaginį krepšį. Rudais skėčiais, saugančiais nuo saulės ir lietaus, pasipuošusios moterys kasryt kaip ir būriai vyrų išeina į gatves rinkti aukų savo vienuolynams, tačiau atrodo daug elegantiškiau ir švelniau nei vyrai. Moterys čia ir vienuolės išlieka moterimis. Beklaidžiodami po vienuolynus – miestus užėjome vieną seną vienuolyną, kur neatsispyrę ateinančiam dėdei Miegui ir iš nuovargio limpančiomis akimis, pradžioj prisėdę ant šalto akmens grindinio po nuo saulės saugančiu stogu, paskui prigulėm ir nepastebimai jau skraidėm sapnų karalystėj, vaikščiojom vaivorykšte ir galų gale skendom tamsoje nebeprisimindami, kokius kelius mynėm sapnuose.
Po kurio laiko pabudę ir susizgribę, kad reikia eiti, pasirinkom ant žemės nukritusių mango vaisių ir judėjom tolyn. Bedarinėdami papuvusį vaisių praėjom duobėtas gatveles, kur apdirba nefrito akmenį, kadaise „pastačiusį miestą ant kojų“. Dabar Mandalay klesti ne tik dėl vertingo akmens, bet ir dėl heroino bei medienos verslų. Myanmaras nėra išimtis, kaip ir kitose Kinijos kaimyninėse šalyse čia didžioji kaimynė greitai apsiima kuruoti pelningas ekonomikos šakas, įkuria savo darbininkų rajonus, kurie užtikrina lojalumą ir patikimumą, bei padeda didinti šalies įtaką regione. Taip Kinija naudodama kaimyninių šalių resursus ilguoju laikotarpiu dar labiau skurdina ir taip skurdžias valstybes, be atkūrimo naikindama jų gamtos išteklius masiniu eksploatavimu ir gamtos alinimu... Kinijos įtaka didėja strategiškai paruoštu, kruopščiai apgalvotu laipsniškumu, kuris visą regioną daro ekonomiškai vis labiau priklausomą.
Mandalay žmonės irgi pasirodė labai draugiški ir nuoširdūs – moteriškė, pamačiusi, kad mes bandom valgyti papuvusį mango vaisių, greit nubėgusi namo mums atnešė didelį gražų vaisių ir padavusi, nusišypsojusi nuėjo dirbti toliau savo įprastų darbų. Vienuoliai irgi pasirodė malonūs, nors kiek ir privertę suabejoti jų pasišventimu religijai, bet tai turbūt dėl kramtomų suktinių, cigarečių ir žaidimų kortomis. Antras drąsus žmogus, sutikęs atvirai kalbėti apie valdžios atstovus – mėlynakė senolė, teigusi, kad nebijanti kalbėti, nes neturinti, ką prarasti. Atvirai keiksnojusi valdžios atstovus senolė negailėjo piktų žodžių Buffalo ir gailesčio šio despotiško mechanizmo aukoms. Myanmare visa senoji karta labai gerai kalba angliškai dėl praeities britų kolonijinio laikotarpio, todėl dažniausiai kalba būtent ir užsimegzdavo su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie siekdami padėti susigaudyti, kartais prasitardavo ir apie savo politines pažiūras bei beviltišką Myanmaro padėtį.
Valstybė, kurios žmonės ne kartą bandę sukilti, paskatinti drąsių vienuolių, buvo skaudžiai nuslopinti, dabar gyvenantys baimėje ir nevilties jausmo šešėlyje, ką nors pakeisti. Nebeturintys stipraus lyderio kaip kadais Aung San Suu Kyiui, nebežinantys, kaip dar priešintis ir nuo ko pradėti. Skaičiuojantys vis augantį politinių kalinių skaičių, liudijantys kasdien vis labiau savivalėjančius kariuomenės bei policijos veiksmus, spėjantys vis augančios slaptosios, civiliais rūbais apsirengusios policijos skaičių, myanmariečiai pagalbos iš užsienio nesitiki – praradę viltį toliau gyvena kasdienį gyvenimą. Aung San Suu Kyi kadaise įpūtusi tikėjimą tautai, paveldėjusi charizmą iš savo tėvo, gerbto ir žuvusio idėjinio vado, Aung San dabar labiau atspindi kadaise buvusią gyvą pasipriešinimo dvasią, o ne realią situaciją. Pusę savo gyvenimo praleidusi namų arešto sąlygomis, dabar susenusi ir atskirta nuo visuomenės beliko tik graži legenda, kurios plakatai ir nuotraukos yra uždraustos viešose vietose, o jos idėjų skleidimas bei populiarinimas taip pat gali būti griežtai baudžiamas. Toks karininkų valdžios susidorojimas su charizmatiškomis asmenybėmis – atskyrimas nuo visuomenės, taikytas ne tik pasaulyje gerai žinomai Aung San Suu Kyi, bet ir sarkastiškų aktorių šokėjų trupei Mustache Brothers (Ūsų Broliai), kuriems po pareikštos kritikos valdžios atžvilgiu spektaklio metu Aung San Suu Kyi namuose, buvo uždrausta viešai koncertuoti ir važiuoti į gastroles. Įkalinti namuose broliai, savo idėjų sklaidą per prievartą turėjo susiaurinti iki valdžiai nekeliančių pavojaus turistų apsilankymų ir dar maža to, net ne gimtąją, o anglų kalba... Ne kartą sėdėję kalėjime už savo pažiūras disidentai patyrė beveik tas pačias susidorojimo priemones kaip ir jų draugė, bendramintė Aung San Suu Kyi – izoliaciją. Tiek aktoriai komediantai, tiek Aung San Suu Kyiui ne kartą davę interviu tarptautinei žiniasklaidai, nei savo, nei Myanmaro padėties nei kiek nepakeitė ir savo šalyje vis labiau grimsta į užmarštį kartu su savimi gramzdindami paskutinę pokyčių viltį. Kažkaip norisi tikėti, kad į nuostabaus grožio šalį kažkada ateis tokie svarbūs kiekvienam jos piliečiui pokyčiai.
Žygis nuo Kalaw iki Inle ežero per kalnus
Pasinaudoję dar Vietname gautu belgų keliautojų patarimu, iš Mandalay atvykome į mažą Kalaw miestelį siekdami kelias dienas pasivaikščioti po kalnus ir atrasti Myanmaro gamtą. Netikėtai atvykę anksčiau nei planavę – vidury nakties lydimi dviejų vietinių gražuolių šunų baladojomės į hostelių duris, ieškodami laisvos lovos likusiai daliai nakties. J Po poros valandų miego ryte susiorganizavę turą nejučiom persimetę kuprines per petį jau žygiavom į kalnus vedini Tanaka pasipuošusios vietinės gidės. Traukėm per kalnus, kirsdami skaidrias kalnų upes, nugaroje palikdami dirbamas kalnų papėdes, užsodintas imbieru, daržovėmis, žemės riešutais ir vynuoginiais pomidorais. Beeidami kirtom arbatos ir kavos plantacijas, apimančias plika akimi sunkiai aprėpiamus kalnuoto ploto horizontus, sveikinomės su kalnuose gyvenančiais skirtingais dialektais kalbančiais genčių gyevntojais, dirbančiais laukuose ir besidominčiais mūsų įspūdžiais apie jų gimtąsias apylinkes. J Pakeliui grožėjomės kalnų, upių ir ežerų vaizdais, stebėjome ryškias dangaus spalvas, negalėjom atsigrožėt vietinių kaimų gyventojų skirtingais tautiniais rūbais ir jų spalvomis. Ryškios oranžinės skaros, moterų lengvu rankų mostu idealiai gražiai permestos aplink galvą, prašėsi įstrigti giliai į atmintį ilgam. Visur kur ėjom per skirtingų genčių kaimus, visur sutikom skirtingai kalbančius, besirengiančius, bet tokius pačius smalsius ir draugiškus, šiltus, turistų neišpaikintus ir jų pinigų nesugadintus žmones. Priešingai nei Sapoje, jautėmės visiškai laisvi stebėti vietinių gyvenimą, nesijausdami pardavėjų, prašytojų ir maldautojų taikiniais – vaikščiojančiais pinigų maišais. Visas tris dienas keliaudami per kalnus, nuolat sustodavę kaimelyje pavalgyti pietų ar pernakvoti, apsigyvendavom vietinių namuose, kur galėdavom smalsauti stebėdami jų kasdienybę, gyvenimo aplinką, kambarius ir įpročius. Namai mediniai, pakelti ant pastolių, kad ant žemės galima būtu laikyti gyvulius ar džiovinti kalnuose užaugintą arbatą, o viršuje gyvenamasis plotas, dažniausiai vienas didelis kambarys ir kartais dar vienas mažiukas, neapkrauti baldais ir daiktais – erdvūs, bet tamsūs, mažais langais arba visai be jų. Kambario viduryje visur buvo Budos statula su padėtais šviežiais vaisiais ir uždegtais smilkalais, kampe sudėtos pagalvėlės ir ant medinių grindų patiestas bambukinis kilimas. Dažniausiai mažoje virtuvėje vidury patalpos buvo atviros ugnies maisto gaminimo vieta, aplink kurią visi susėdę ant žemės žiūrėdavom, kaip mums gamina valgį ant spalvotos ugnies arba gerdavom vietinę kalnų arbatą ir šnekučiuodavomės su namų šeimininkais.
Visų myanmariečių namai labai tvarkingi ir paprasti – visiškai minimalistiniai ir neapkrauti materialių daiktų – baldų, rakandų, niekučių, papuošimų ir dekoracijų. Beeidami per begalinius žmogaus dirbamus plotus, kartu kilom į kalnų viršūnes, kur tarp akmenų įsispraudusių medžių, auga vien kiečiai ir smilgos. Sužinojom, kad kietis Myanmare yra dažnai naudojamas siekiant sustabdyti kraujavimą iš nosies – nuskynus šakelę reikia tiesiog įsidėti į nosį ir kraujavimas sustos. Matėme ir augalus „bailiukus“, kurie vos tik pirštu prilietus susiskleisdami paslepia visus savo lapus ir atsisklendžia tik pavojui praėjus. Artėdami link Inle ežero maudėmės vietiniam prūde, kurio gylis 30 cm ir dugnas padengtas klampiu dumblu – nebegalėjom, kaip norėjom pūkštelt ir atsigaivint. J
Pasiekę Inle ežero pakraščius valtimi praplaukėm ant vandens stovintį kaimą, vandenyje suformuotus daržus ir sodus, kuriuose auginami maistui naudojami kasdieniai vaisiai ir daržovės, amatų dirbtuvėles, kur už centus dirbantys vietiniai audžia šilko ir medvilnės bei iš Lotoso koto suverpto šilko audinius, suka Myanmaro tradicines cigaretes, daro sidabrinius papuošalus, drožinėja medį ir iš ežero kriauklių klijuoja įvairių dirbinių paviršius. Ežero pakrantės jau labiau priminė turistinę vietą, kur pilna parduotuvių ir suvenyrų pardavėjų, dirbtinai iš kito regiono turistų pramogai atvežtos kelios ilgakaklės moterys, kurios ant kojų ir kaklų nešioja sunkius metalinius žiedus. Jų pasirodymas šiek tiek priminė liūdną zoologijos sodą, kai tik priplaukus valčiai su turistais, jos išsirikiuoja ir besišypsodamos laukia ateinančių fotoaparatais blyksinčių kitataučių. Mums pasirodė ganėtinai liūdnas vaizdas... Nusprendę daugiau nebesižvalgyti po Inle ežero pakrantes paprašėm mūsų valtininko/vairuotojo vežti į „viečikę“, kur galima pūkštelt iš valties į skaidrų Inle ežero vandenį. Ežeras nerealaus grožio, skaidriu vandeniu, įsiterpes tarp kalnų ir vandens paviršiuje atspindintis aplink matomą vaizdą, dėl jo ryškumo verčiantis suabejoti, kuris yra tik atspindys.
Per visą žygį maitinomės kaip karaliai, nes turėjom ne tik gidę, vedančią per kalnus, bet ir specialų gidą – virėją, kuris mums ruošdavo tokio skonio maistą, kad dar valandėlę po pietų ar vakarienės aikčiodavom apie ragautą skonį. Gausybė visaip paruoštų daržovių, garstyčios lapų sriuba, žemės riešutų karis, blynai su papaja ir dar daugybė visokių skanėstų, kurie atrodo tokie paprasti, bet tokie skanūs. Atradom tikrai skanią Myanmaro virtuvę.
Pinigai (1 USD – 800 Myanmaro kyatų)
Nakvynė: dvivietis kambarys svečių namuose – 6000 kyatųTransportas:
kelionė autobusu Jangonas – Mandalay – 10 000 kyatų
tuk-tuk'as nuo autobusų stoties iki Mandalay centro – 4000 kyatų
kelionė autobusu Mandalay – Kalaw (Inle Lake) – 12 000 kyatų
Žygis Inle Lake (Sam's Family treks); įtrauktos 2 nakvynės ir labai skanus maistas 3 kartus per dieną – 29 000 kyatų (=36.25 USD)
Maistas:
Kava - 200 kyatų
Indiška duona su padažu - 200 kyatų
Sausainių pakelis - 400 kyatų
Alaus „Mandalay“ butelis - 1500 kyatų
