Visai neseniai, su draugais suplanavome vykti į Kroatiją, tai buvo viena iš tų smagių kelionių, kuriose nutinka įvairiausių nuotykių ir dažniausiai... planuok neplanavęs, ji bus pilna netikėtumų ir vėliau juokingų prisiminti situacijų. Tad pirmyn į kelią.
Į kelią pajudame ankstų sekmadienio rytą iš Kauno ir jau apie pietus pasiekiame Varšuvą. Keliai nėra tokie jau blogi, todėl judame pakankamai greitai ir vakarop įvažiuojame į Čekiją, ir lekiame į Slovakiją, kur ketiname praleisti naktį Bratislavoje.
Kiek paieškoję randame visai nebrangų viešbutuką „Astra“ . Keletą valandų pasivaikščiojame po naktinį Bratislavos senamiestį.
Slovakijos sostinę dauguma žino dėl šalies tradicinių žiemos slidinėjimo pramogų. Miestas laikomas didžiausiu šalyje ir jame gyvena beveik pusė milijono žmonių. Bratislava buvo įkurta dar X amžiuje, Presburgo vardu, o miesto teises įgavo 1291 metais. Vėliau, nuo XVI iki XVIII amžiaus pabaigos, Bratislava buvo Vengrijos sostinė.
Dabartinė miesto reikšmė aktuali nuo I pasaulinio karo, kuomet tapo Slovakijos sostine, o nuo 1939 metų – nepriklausomos Slovakijos sostine. Garsus Bratislavos senamiestis bei čia esantis, svarbiausias mokslo, švietimo centras visoje Slovakijoje (yra universitetas, įkurtas vengrų dar XV amžiuje). Po trumpos ekskursijos, apie 12 nakties grįžtame į viešbutį.
Antrą dieną iš Bratislavos patraukiame Austrijos link ir apie 12 valandą pasiekiame Vieną. Šiaip ne taip, radę stovėjimo aikštelę ir tabako parduotuvėlėje nusipirkę stovėjimo taloną, čia liekame iki vakaro, pavalgome, pasigrožime nuostabia miesto architektūra ir toliau, per Slovėniją, lekiame link Italijos miesto Trieste.
Kadangi važiuojant per Slovėniją pradėjo labai smarkiai lyti ir žaibuoti, nusprendėme sustoti kokiame nors miestelyje ir ten pernakvoti. Nakvynės teko ieškoti pakankamai ilgai, nes pirmoje vietoje, kur užsukome, dvivietis kambarys kainavo apie 70 eurų.
Pavažiavę dar 30 kilometrų randame nakvynę pas žmones už 40 eurų su pusryčiais. Apskritai važiavimas per Slovėniją buvo gana ekstremalus, kadangi likusi ekipažo dalis nusprendė, kad surizikuosime ir už kelius nemokėsime.
Susikrovę daiktus, ryte pajudėjome link Trieste. Iki Triesto likus 40 km., vis tiek teko nusipirkti lipduką už kelius Slovėnijoje, nes prie sienos sustabdžiusi policija liepė tą lipduką nusipirkti. Visa laimė, kad nereikėjo mokėti baudos.
Apie 11 val., buvome Trieste. Triestas - Adrijos jūros pakrantėje esantis Italijos uostamiestis, įkurtas keltų, tačiau II a. pr. Kr. atitekęs romėnams, kurie miestą vadino Tergeste. Nemažą dalį miesto pastatė Austrijos Habsburgų dinastija.
Papietauti užsukame į jaukią kavinukę, kur makaronai ir picos kainavo po 5-6 eurus. Liekame patenkinti nebrangiai pavalgę. Pasivaikščioję po miestą pajudėjome link Kroatijos miesto – Pula. Po dviejų valandų mes jau čia, tačiau galima sakyti, kad vienintelė vieta šiame mieste palikusi mums įspūdį ir verta dėmesio buvo amfiteatras.
Šiek tiek pasivaikščioję važiuojame link Rijekos. Kadangi kelias yra prie jūros, pakeliui atsiveria nuostabūs vaizdai, nusprendžiame susirasti nakvynę su vaizdais į jūrą. Ilgai ieškoti neteko – išsinuomojame du kambarius po 25 eurus puikiame name su vaizdu į jūrą. Įspūdis pribloškiantis, vakarą praleidžiame besigrožėdami paplūdimiu ir jūra. Vaizdas tikrai vertas milijono.
Prieš išvažiuojant, namo šeimininkai mums papasakojo, kurias vietas verta aplankyti. Pravažiavę Rijeką, užsukame į Krk salą pasižvalgyti. Čia aptinkame visiems labai patikusį tiltą, vedantį į salą. Išsimaudę ir pailsėję, pajudame toliau link Plitvicos ežerų. Šio vakaro planas buvo susirasti nakvynę kuo arčiau ežerų, tad po ilgų ieškojimų randame ko ieškoję, o kitą rytą jau buvome Plitvicos ežeruose.
Labai gerai, kad į parką atvykome vieni iš pirmųjų, taip išvengėme didelio žmonių srauto, kuris butų trukdęs laisvai mėgautis vietos vaizdais. Plitvicos ežetų grožis padarė labai didelį įspūdį. Negalvojome pamatyti tiek kiek pamatėme. Iš galimų maršrutų pasirenkame H maršrutą (4-6 val.,), kuris buvo pasirodė geriausias, kadangi vykome autobusu ir plaukiojome laivu. Ežerų žavumas ir krioklių dydis paliko neišdildomų įspūdžių.
Kitos dienos rytą, pajudėjome link Paklenicos nacionalinio parko, kur pradėjome ilgoką 2 valandų žygį. Maždaug pusiaukelėje vienas iš mūsų keturių jau buvo pasiruošęs eiti atgal, bet viltis, kad visas grožis mūsų dar tik laukia, sukandus dantis, privertė kopti toliau. Po kelių valandų kopimo išsimaudėme kalnų upėje ir judėjome toliau, bet netrukus, jau visi pradėjome abejoti, ar tikrai verta kankintis, juo labiau, kad laukia ilgas kelias atgal.
Sutikę atgal grįžtančius turistus, paklausėme ar verta dar eiti į priekį, o išgirdę, kad nieko ypatingo nepamatysime, nusprendėme eiti atgal. Po 4.5 val., iš dalies nusivylę, jau buvome prie mašinos. Negalima sakyti, kad nebuvo gražių vaizdų – kalnų dydis buvo neįtikėtinas, bet vaizdo verto milijono taip ir nepamatėme.
Apsistojome miestelyje Pakoštane, maždaug už 80 km nuo Paklenicos. Išsinuomojome apartamentus už 75 eurus su dviem kambariais. Iš esmės tokio sezono metu pakankamai sunku rasti gerą ir nebrangų variantą, tačiau paieškoję mes visada randame... Bent kol kas.
Kitas mūsų kelionės tikslas buvo Hvar sala, į kurią, susipakavę daiktus ir nusipirkę bilietus keltui, pajudėjome. Atplaukę į salą nusprendėme važiuoti į kitą miestelį, kur prasidėjo, atrodo, nesibaigiančios mūsų nakvynės paieškos.
Išvažinėję kelis miestelius ir neradę mums patikusios vietos kur apsistoti keletai naktų (saloj buvome nusprendę pasilikti bent kelias naktis) nusprendėme važiuoti į Hvar miestą, kur taip pat teko ne mažai pavargti, kol radome nors kažkokį variantą. Pavalgę ir pasižvalgę po miestą, visi vieningai nusprendėme, kad tai, kol kas gražiausias miestas matytas Kroatijoje. Labai didelį įspūdį padarė į prieplauką suplaukę nerealaus grožio prabangūs laivai ir jachtos. Gatvelė su restoranais driekiasi šalia prieplaukos, todėl sėdint restorane gali grožėtis šių laivų grožiu.
Kelias kitas dienas Hvar saloje praleidome tinginiaudami ir nieko ypatinga neveikdami. Vėlgi sugaišome nemažai laiko ieškodami nakvynės, kol galiausiai mums pasisekė ir radome vietą su vaizdais į pakrantę bei į visą Paklecki salyną su šalia plaukiojančiais laivais, vandens motociklais ir jachtomis. Išsinuomoję valtį ja nuplaukėme iki Paklevžico salyno, o vakare išėjome pasivaikščioti po Hvar senamiestį, tai buvo paskutinis vakaras, nuostabioje saloje.
Kitą rytą, atsikėlę pajudėjome link tolimiausio mūsų kelionės taško, Dubrovniko. Pravažiavę per visą Hiar salą pasiekėme keltą. Apie 17 val., buvome Dubrovnike, bet nakvynės nusprendėme ieškoti miestelyje už keleto kilometrų nuo Dubrovniko. Pasivaikščioję po nuostabų Dubrovniko senamiestį, kuris padarė didelį įspūdį (lyg būtų didelė tvirtovė) patraukėme ieškoti viešbučio. Šįkart nepasisekė. Radome kambarius po 20 eurų, tačiau kieme tvyrojo tvarto kvapas, o tik atsikėlę iškart skubėjome kuo greičiau išvažiuoti iš tos vietos. Naktis buvo siaubinga, atrodė lyg visą naktį būtų kandę kažkokie gyviai, viską niežtėjo.
Atsikėlę patraukėme link Krk'os nacionalinio parko. Šios dienos planas buvo susirasti nakvynę prie Krk'os. Pirmame name, kuriame pasiteiravome ir pasilikome, kambariai ir vonios atrodė tvarkingai. Pasidėję daiktus dar nuvažiavome į Šiberniką.
Ryta tik atsikėlę pajudėjome link Krk nacionalinio parko. Sumokėję už bilietus įsėdome į autobusą, kuris nuvežė iki parko, o išklausę trumpą instruktažą kur eiti, nuskubėjome grožėtis vaizdais.
Tačiau tų vaizdų nebuvo tiek jau dau,g kiek tikėjomės. Įspūdingiausias pasirodė vienas didelis krioklys, kuriame maudėsi nemažai žmonių, bet mes nesusigundėme, nes tikėjomės, kad toliau bus dar ne vienas toks krioklys. Deja, daugiau nieko gražaus taip ir nepamatėme.
Apsukę ratą aplink parką, autobusu grįžom į tą vietą, kur palikom mašinas. Iš vakaro buvom gavę šio parko žemėlapį iš žmogaus, pas kurį nakvojome. Jis buvo viską detaliai papasakojęs, kur ir kaip važiuoti ir ką pamatyti. Pagal šį žemėlapį nuvažiavome į kitą nacionalinio parko vietą už maždaug 15 km., kur pamatėme labai gražią panoramą. Čia atsivėrė puikus vaizdas į mažytę salelę, kurioje buvo bažnyčia. Prisifotografavę ir prisižiopsoję, patraukėm namo į Lietuvą.
Vakare, pasiekę Budapeštą, vėlgi nemažai laiko sugaišome ieškodami nakvynės, daugelyje viešbučių nebuvo vietų. Pagaliau susiradome svečių namus, kur susinešę daiktus kritome miegoti.
Kitą dieną praleidome Budapešte. Spėjome pasivažinėti ir metro, ir troleibusu - visai netyčia sutapo, kad važiavome zuikiu. Buvo visai linksma, papietavome ir ėjome žvalgytis toliau. Iš miesto pajudėjome vakarop, tad nusprendėme iki Lietuvos važiuoti be nakvynės. Nuvažiuoti buvo likę apie 1200 km., tad vyrai vairavo pakaitomis, kol apie 9 val., ryto pasiekėme namus.
