Kuomet Rytų Vokietijos vyriausybė 1961-aisiais pastatė sieną, turėjusią apsaugoti „laisvus“ gyventojus nuo laisvo pabėgimo, režimas neįvertino norinčių pasinaudoti savo laisve ryžto ir sumanumo. Vieni per sieną skrido oro balionais, kiti plaukė per Baltijos jūrą, treti slapta keliavo pasislėpę automobiliuose.
Tačiau šimtai pasinaudojo minkštu, smėlėtu Berlyno dirvožemiu ir tikrąja to žodžio prasme į laisvę kelią išsikasė.
Šiandien, praėjus beveik 20 metų nuo sienos griūties, Šaltojo karo bunkerių ir tunelių sistema virto viena populiariausių turistinių atrakcijų. 2008-aisiais sostinės požemius, keliaudami po apleistus bunkerius bei tunelius, tyrinėjo daugiau nei 150 000 lankytojų.
„Tai buvo geriausias dalykas, kurį padariau per visą savo gyvenimą“, tikino 74-metis Hasso Herchelis, nuo 1960-ųjų iki 1970-ųjų padėjęs dešimtims bėglių slaptais tuneliais pasiekti Vakarus. Dalį iš tų tunelių vyriškis iškasė savo paties rankomis.
Šiandien po nematomąją Berlyno dalį vyriškis vedžioja turistų grupes ir aiškina, kaip veikė pabėgimo mechanizmai.
H. Herchelis su padirbtu pasu į Vakarų Vokietiją pateko 1961-aisiais. Po metų jis iškasė pirmuosius tunelius po Berlyno siena. Įėjimas į juos buvo paslėptas name, esančiame rytinėje dalyje, prie pat sienos Bernauerio gatvėje.
„Mes įėjome į namą, nusileidome į rūsį, kur išvydome skylę grindyse“, pasakojo H. Herchelio sesuo Anita Moeller, pasprukusi su dukra ir vyru. „Pirmiausia labai jaudinausi dėl to, jog bijau žemų ir tamsių patalpų. Tačiau patekus į vidų laiko baimei neliko“
Šiuo tuneliu paspruko 29 asmenys, todėl jis vadinamas vienu sėkmingiausiu to meto projektų.
O projektų būta įvairių - kai kurie tuneliai tesiekia 30 metrų, kiti net 137 metrus, kai kurie tokie maži, jog jais tegalima šliaužti, kituose galima stovėti. Tunelio kasimas užtrukdavo nuo trijų dienų iki šešių mėnesių, jais paspruko apie 300 žmonių.
Bandymas pabėgti tais laikais buvo pavojingas – pasienio sargybiniams buvo įsakyta šaudyti pabėgelius, vos juos pastebėjus. Manoma, jog taip žuvo 136 žmonės. Kiek konkrečiai žuvo bandydami pabėgti tuneliais – nežinoma. Prieš mėnesį miesto garbės piliečio vardas suteiktas Siegfriedui Noffke bei Dieteriui Hoetgeriui, kuriuos policija pagavo bekasančius tunelį. Noffke žuvo, o Hetgeris buvo sunkiai sužeistas.
Neretai, dar prieš spėjant juos panaudoti, tunelius aptikdavo specialieji Stasi padaliniai. Kiti sugriūdavo paplauti požeminio vandens ar dėl netvirto dirvožemio.
„Suskaičiavome 71 tunelio projektą, iš kurių 20 procentų buvo sėkmingi“, sakė Dietmaras Arnoldas, vadovaujantis Berlyno požemių asociacijai, rengiančiai turus po požemius.
„Daugelis tunelių buvo iškasti iš Vakarų į Rytus, dažnai – žmonių, kuriems jau pavyko pabėgti ir kurie stengėsi pasiimti savo šeimas“ pasakojo D. Arnoldas.
Turai dažnai prasideda šaltojo karo laikų bunkeryje, kuriame Asociacijos nariai įrengė pavyzdinį tunelį, su kibirais, kastuvais bei nedideliu mediniu vežmėliu, naudotų iškastam žvyrui išvežti. Bunkeris tamsus, blausi šviesa vos nušviečia sienas. Atmosfera – daugiau nei nyki.
Vėliau grupės keliauja iki Bernauer gatvės – vienos populiariausių tarp tunelių kasėjų dėl didelio molio kiekio dirvožemyje.
Pasak Arnoldo čia iškasti tunelius bandyta bent 15 kartų. „Šiandien, originalūs tuneliai nebeprieinami, tačiau kartais, statybininkai iškasa vieno ar kito liekanas“, pasakojo Arnoldas.
Pirmaisiais metais po sienos užbaigimo 1961-ųjų rugpjūčio 13-ąją, per miesto kanalus bei metro sistemą paspruko beveik 600 žmonių. Tačiau metų pabaigoje visi išėjimai buvo užkirsti, tad į laisvę imta kastis kastuvais.
„Per purvą mes šliaužėme daugiau nei valandą ir tik tada pasiekėme kopėčias, kuriomis užkopėme aukštyn“, prisiminė Anita Moeller. „Prireikė laiko, kol supratau, jog esu laisva... Ir tik tada mane užplūdo absoliuti vidinė laimė“.
