Domantas pasakoja: „kelionė užtruko 40 dienų. Pats Camino apie 30 dienų + kelionė autostopu + 4 dienos hippie beach'e (hipių paplūdimyje – liet.).“ Tad nenuostabu, jog įspūdžiai po šios kelionės neišdils dar ilgai.
Šv. Jokūbo kelias, žinomas jau nuo viduramžių, tęsiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį iki Santiago de Compostela katedros, kurioje yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Tai bene vienintelis piligrimų kelias, įtrauktas į UNESCO kultūros žmonijos paveldą. Palei jį yra daug istoriškai svarbių pastatų. Sakoma, jog šitame kalyje yra užkasta labai daug energetinių „lobių“, per kuriuos praėjęs žmogus juos įsisavina ir įgauna tokių savybių, kurių jam labiausiai trūko.
Bandė išsisukti kuo pigiau
Domantas atvirauja, kad nėra iš tų, kurie dažnai kažkur keliauja. Dažniausiai į keliones jis leidžiasi spontaniškai, iš anksto joms nepasirengęs ir nieko neplanavęs. Panašiai buvo ir su Šv. Jokūbo keliu. Likus savaitei iki kelionės jis į kuprinę susikrovė tik būtiniausius minimaliam komfortui daiktus ir nusipirko paprasčiausius batus. Kaip paaiškėjo vėliau, tai ir buvo didžiausia klaida.
„Be šortų, kelių marškinėlių, megztinio, miegmaišio, pačios pigiausios palapinės, higienos reikmenų dar pasiėmiau kortų kaladę. Studentiškai. Siekiau šiai kelionei išleisti kuo mažiau pinigų“, - atviravo vaikinas. Šv. Jokūbo keliu jis pasiryžo eiti paragintas brolio, kuris tai jau buvo patyręs. Naktį praleido greitkelio pašonėje
Iš pradžių vaikinai lėktuvu pasiekė Belgiją ir planavo pakeleivingomis mašinomis nuvykti iki Saint Jean Pied de Port miestelio Prancūzijoje, nuo kurio jau eitų pėsčiomis. Tačiau jų kelionė nesiklostė taip lengvai, kaip buvo planuota.
Belgijoje juos pasitiko lietus, kuris labai apsunkino keliavimą autostopu. Tad vaikinai suplanavo grįžti iki oro uosto ir tranzuoti nuo ten arba bent jau įsėsti į tinkama kryptimi vežantį autobusą. Tačiau kadangi jau buvo vakaras, naktį teko praleisti ten, kur stovi. Domantas su broliu palapinę pasistatė visai šalia greitkelio.
„Naktį nelabai radome kur kitur“, - šyptelėjo vaikinas. Kitas sunkumas pasitiko Prancūzijoje, šalia Paryžiaus. Netinkamoje vietoje tranzavusius vaikinus išgąsdino policijos pareigūnai. Tačiau jie pasirodė labai draugiški, netgi nuvežė iki kitos tranzavimo vietos. Visą Prancūziją vaikinai įveikė per 3 dienas.
Pasiekęs Saint Jean Pied de Port miestelį Domantas tikino nė karto nesudvejojęs dėl savo pasirinkimo žygiuoti Šv. Jokūbo keliu. Jis pasiekė liniją, skiriančią Prancūziją nuo Ispanijos ir keliavo toliau.
„Kelionės pradžioje kiekvienam piligrimui duoda užpildyti anketą. Tuomet įteikiamas piligrimo pasas, kuriame kiekvieną dieną turi gauti antspaudą ir taip keliauji. Anketoje buvo klausimas „kodėl eini Camino de Santiago“ ir, iš tiesų, nedaug kas pažymi atsakymą „dėl religinių priežasčių“. Dauguma šiuo keliu keliauja dėl dvasinių priežasčių arba dėl sporto. Man nelabai rūpėjo, ar tai piligriminis kelias, ar ne. Aš tik norėjau pabūti su savimi, savo mintimis. Tiesiog norėjau įrodyti sau, kad šį kelią galiu įveikti“, - atviravo vaikinas.
Pirmąją kelionės dieną jis nuėjo 27 kilometrus ir pasiekė Roncesvalles miestelį Ispanijoje. Kaip juokauja Domantas, kalnuotos vietos ypatingai nervina. Iš pradžių jie 22 kilometrus kilo į kalną, likusį laiką – leidosi stačiu šlaitu. Pūslę vaikinas prasitrynė jau pirmąją kelionės dieną.
„Šiaip pėdos yra kasdienė problema. Po ėjimo dauguma šlubuoja, tai piligrimai juokiasi ir sako ,,the camino walk“ (piligrimo eisena – liet.). Jei šlubuoji, tai matosi, kad piligrimas“,- patikino vaikinas.
Nors jis keliavo su broliu, kelionės metu jie atsiskyrė, tad Domantui teko ne tik pabūti vienam su savimi, kaip kad troško, bet ir sutikti daug įdomių bendrakeleivių. Su jais jis dalijosi gyvenimo istorijomis, kelionės sunkumais bei įspūdžiais. Sutiko ir lietuvių
„Kiekviena Camino diena yra tarsi naujas iššūkis. Įvairaus amžiaus, tautybių įdomūs žmonės ir nuostabus kraštovaizdis. Eidami mokėmės ispanų kalbos, atsisiunčiau kažkokią telefoninę programėlę. Pasakai: ,,Pardon Senjor, donde es supermercado?" (atsiprašau, pone, kur yra parduotuvė – liet.), tada žmogus pagalvoja, kad moki ispanų kalbą ir pradeda greitai kažką malti. Ačiū dievui, dar rankomis rodo kryptį. Tu linksi, pasijuoki, kada jis juokiasi ir pasakai „gracias“ (ačiū – liet.)“, - apie sutiktus ispanus pasakojo Domantas.
Tiesa, kelionėje jiems teko sutikti žmogų, kuris Šv. Jokūbo kelią buvo nuėjęs 27 kartus. Taip pat net tris lietuvius. Viename iš kelionės etapų Domantas tikina girdėjęs, kad dar trys lietuviai nuo jo atsilieka keliomis dienomis.
„Eina žygyje lietuvis, brazilas ir kinas. Lietuvis sako „mano šalyje gyvena 3 milijonai žmonių“, brazilas su ironiška šypsena „mano mieste yra 12 mln.“, kinas ramiu veidu – „mano miestelyje gyvena 50 mln. žmonių...“, - tikrą istoriją, kurią teko patirti pasakojo Domantas.
Bene labiausiai kelionėje jam nepatiko vadinamieji sukčiai – dviratininkai įveikiantys piligrimų kelią ne pėsčiomis. „Jie visada su šypsena sako ,,buen camino“(gero žygio – liet.) ir tuo metu norėjosi kišti lazdą į ratlankius ir pasakyti „eik ir pabandyk šypsotis tada“, - sunkiausiomis akimirkomis užklupusias emocijas dabar su šypsena atsimena vaikinas. Planuose – kelionė į Indiją
Kelionėje jis tikina geriausiai išmokęs principo „žingsnis po žingsnio“. Anot Domanto, nesvarbu, kaip toli yra tavo tikslas, nesvarbu, kaip sunku tai padaryti, tu jį pasieksi žingsnis po žingsnio.
„Dar išmokau, kad ne finišas yra svarbiausia, o pats kelias. Niekada neužmiršiu kelionės per ilgiausią ir karščiausią Camino dalį be vandens (taip gavosi), niekada neužmiršiu kraštovaizdžio. Niekada neužmiršiu 4 dienų, kuomet gyvenau hippie beach'e. Tai paplūdimys, kuriame gyvena hipiai ir piligrimai. Maistas suneštinis, miegi, kur nori, žmonės šilti ir priimantys, kai kurie gyvenantys ten kelis mėnesius ir ilgiau“, - atsiminimais dalijosi Domantas.
Labiausiai jį nestebino sutiktų žmonių įvairovė. Keliavo visame pasaulyje gyvenantys žmonės, ir seni, ir jauni, sportininkai ir šiaip turistai. Tačiau kiekvienas iš jų, paklaustas, kodėl keliauja, turėdavo savo vis įdomesnę istoriją.
„Žinoma, niekada nepamiršiu savo draugų – dviejų 16-mečių britų, kurie keliavo su manimi paskutinius 100 km ir per juos kartu tiesiog juokdavomės iki ašarų. Brazilo, kuris turėjo panašiai pūslių ant pėdų, kiek ir aš (kartu sudėjus turėjome virš 30). Mes tiesiog dalindavomės skausmu ir vienas kitam padėdavome nepalūžti. Vokietės, kurią mačiau nuo antros kelionės dienos ir kelionės pabaigoje mes jau buvome vieni iš geriausių draugų“ , - pasakojo vaikinas.
Visiems keliaujantiems į šį žygį, vaikinas turėjo tris patarimus: batai, batai, batai.
„Sakau kaip žmogus, turėjęs apie 20 pūslių“, - liūdnai šyptelėjo vaikinas. Ateityje jis planuoja keliauti į Indiją. Ten mėnesį vaikščioti, keliauti autostopu ir traukiniais. Nors tokios idėjos atrodo sunkiai įmanomos, įveikęs tiek kilometrų, Domantas nusiteikęs ryžtingai: „patariu per daug negalvoti, neplanuoti, tiesiog imti ir pildyti svajones“.
Rūta Juozapaitytė
