Praėjusį šeštadienį pasakojome apie keliautoją – šiaulietį Audrių Daunį, kuris keliauja jūromis ir vandenynais. Per 54 dienas jis vienas perplaukė Atlanto vandenyną. Šį kartą siūlome jo pasakojimą apie pavojingą kelionę į pasaulio pakraštį – Ugnies žemę.
Pradžia – Argentinoje
Žinojau, kad toje vietoje baigiasi pasaulis. Didysis jūrų keliautojas Fernandas Magelanas, suradęs praėjimą iš Atlanto į Ramųjį vandenyną, verkė iš laimės.
Ugnies žemė traukė mane kaip mažai civilizacijos lytėtas žemės pakraštys, kurį galima pasiekti burinių laivų keliu iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Burlaiviai negali plaukti kaip motoriniai laivai. Jiems reikia palankios srovės ir palankaus vėjo, o vandenyne pučia pasatas, ir vandens srovė čia vienos krypties – dėl žemės sukimosi apie savo ašį.
Plaukiau jūriniu keliu, kuriuo plaukiama nuo Magelano laikų – išilgai Pietų Amerikos, o nuo Magelano sąsiaurio, kuriuo irgi galima prisikasti iki Ramiojo vandenyno, – į pietus link Horno rago.
Yra ir dar vienas kelias – per Panamos kanalą. Bet tai nenatūrali kelionė, kai sumokėjus porą tūkstančių JAV dolerių, tave pratempia į Ramųjį vandenyną. Už tokius pinigus Pietų Amerikoje galima pamatyti daug daugiau įdomių dalykų.
Išplaukiau iš Argentinos uosto Mar del Plata.
Šokių mokytojas troško jūrinės patirties
Į kelionę ruošiausi vienas, bet paskutiniąją savaitę prieš išvykimą mane „susirado“ italų kilmės amerikietis Adamas, vietos jachtų klubuose išgirdęs apie tai, kad ruošiuosi plaukti į pietus.
Žmogus nežinojo ką daro! Prisistatė kaip country šokių mokytojas, dirbantis kruiziniuose laivuose. Tikino labai norintis įgyti jūrinės patirties. Sakau jam: ar bent supranti ką darai? Nesuprantu, sako, bet vis tiek labai noriu pasižiūrėti.
Būsimo bendrakeleivio entuziazmas buvo pritrenkiantis. Leidausi įkalbamas pasiimti naujoką į vieną iš pačių pavojingiausių žygių.
Amerikietis supirko savo dalį maisto produktų (jų užteko mums abiems ir dar liko!), ir 2011 metų vasario 12 dieną mes jau buvome pasiruošę išvykti. Meteorologų prognozė buvo palanki.
Kelionėje ne kartą džiaugiausi, kad esu ne vienas. Nors Adamas neturi buriavimo patirties, bet laive – stipri pagalba. Buvo tokių etapų, kai keisdavomės prie vairo kas pusvalandį.
Jis trylika metų už mane jaunesnis, todėl greičiau išalkdavo ir noriai gamindavo valgį. Adamas eksperimentuoja su makaronais aš, nutaikęs ramesnę valandėlę, kepu blynus. Populiariausias gėrimas – „sausos“ sriubos iš pakelių. Dažniausiai ant denio tąsomės su burėmis sušalę ir peršlapę, todėl maisto skonis nebėra svarbu, kad tik būtų karštas.
Adamas – iš Kalifornijos, šaltis jam kaip peilis, miegodavo įsiknisęs į miegmaišį su visais drabužiais, vilnone kepure. Aš bandžiau vaizduoti „kietą“ lietuvį, miegoti be kepurės, bet ir man buvo šalta.
„Taurą“ lydėjo albatrosai
Pakrantė nuo Argentinos Mar del Plata uosto iki Beagle kanalo – savitas Pietų Amerikos Sibiras. 1700 jūrmylių (apie 3000 kilometrų) pakrantėje yra tik keletas uostų ir jie toli vienas nuo kito. Krantas ilgas ir tuščias, o gyvenimas pakrantėje natūralus, nesuterštas, kaip žmogaus vaikystė.
Pirmąją kelionės dieną oras buvo palankus, antrąją pasiekėme 40 laipsnių pietų platumas ir atsidūrėme „riaumojančiose keturiasdešimtosiose,“ kur oras keičiasi nepaprastai greitai. Tai viena šių vietų įdomybių: vieną parą lydi nuostabus pakeleivingas oras, antrą – siaučia audra, po to dvi paras visiška ramybė, sūpuojasi vandenyno paviršiuje kaip hamake. Apie artėjančią audrą pranešdavo „krintanti“ žemyn barometro rodyklė. Tada visas bures nuleisdavau žemyn ir gerai jas pritvirtindavau.
Vieną naktį besisūpuojant štilyje pasirodė delfinai, jiems dingus, atsirado ruonių porelė. Nežinojau, kad jų galima sutikti taip toli nuo kranto. Švintant išvydome ir albatrosus – įspūdingo dydžio paukščius, didesnius už bet kokias matytas žąsis. Paukščiai buvo smalsūs ir nebaikštūs, skraidė aplink „Taurą“, suposi ant bangų vos už kelių metrų nuo burlaivio bortų. Visais laikais jūreiviai tikėjo, kad jei nuskriausi albatrosą – prisišauksi nelaimę.
Šitose vietose gan dažnai galima sutikti banginių. Tais laikais, kai pirmieji europiečiai prisikasė iki Pietų Amerikos, banginių būdavo ištisos kolonijos. Dabar Magelano sąsiauryje yra vieta, į kurią šie nuostabūs vandenų gyvūnai atplaukia poruotis. Reikia būti atidžiam, kad ant jų neužlėktum. Porą kartų ir man Beagle kanale prieš pat nosį yra išnėrę banginiai.
Srovė „išspjovė“ iš protakos
Už dešiniojo borto paliko Magelano sąsiauris, istorinė vieta – išėjimas į Ramųjį vandenyną. Galėjai įžiūrėti Cabo Virgenes švyturio blyksnius. Nemiegojusiam, pavargusiam, vandenynų užsuptam keliautojui matyti švyturius, žinoti, kad netoli yra žemė ir neplaukti į uostą yra nelengvas išbandymas.
Dar sunkiau, kai pradeda kilti audra, o tu turi eiti į vandenyną, nes, jei priartėsi prie uolėtų krantų – žūsi. Mes plaukėme toliau į pietus.
Visos audros, lydėjusios mus kelyje, buvo niekis palyginti su tuo, ką patyrėme prie De la Maire protakos. Jau daug metų šią atšiaurią vietą vadina Laivų kapinėmis.
Srovė iš pietų į šiaurę eina beveik nesustodama. Trumpai prigęsta tik tada, kai būna potvynis ar atoslūgis, o jie šiose vietose vieni iš „linksmiausių“ – 10–12 metrų. Įsivaizduokite, vanduo pakyla 11 metrų ir tiek pat nusileidžia! Ypač pavojinga artintis prie San Diego iškyšulio, nes ten 10 metrų stovinčios bangos – tai užregistruota oficialiai.
Pirmasis bandymas praeiti per sąsiaurį baigėsi nesėkme – patekome į stiprią srovę, kuri mus tiesiog „išspjovė“ atgal. Kol kapstėmės atgal. Naktį, neperregimoje tamsoje, iškėlėme dvi mažas štormines bures priekyje ir pasinaudoję stipriu šiaurės vakarų vėju vėl pasukome „Taurą“ pietų link.
Į Dreiko sąsiaurį šliūkštelėjo vyno
Prašvitus matėme bauginančias De Los Estados salos viršukalnes. Juodos, vėjo nugairintas uolos. Nuostabus, bet mirtinas grožis. Saloje niekas negyvena išskyrus dešimt argentiniečių jūreivių, kuriuos čia pakaitomis atveža „atstovauti“ Argentinai.
Potvynis baigėsi, o mes nė pusiaukelės per protaką nebuvome pasiekę. Vėjas pūtė prieš srovę. Turėjome jaustis laimingi, kad sugebėjom įplaukti iki pusiaukelės, kol įtraukė atgalinė srovė.
Mūsų 9 metrų laivelį daužė lūžtančios bangos. Daužė negailestingai. Denį nuolat užliedavo ledinis vanduo. Negalėjai tverti: šaltis, škvalas su sniegu, vanduo, permirkę iki siūlo galo. Laivą vartant į visas puses, negalėdavai jo suvaldyti ilgiau nei pusvalandį. Turėjai stipriai įsispirti kojomis į bortus, abiem rankomis įsikibti į vairą. Keliai ir rankos virpėjo. Baigęs pamainą šaudavau į kabiną paruošti karštos kakavos sau ir Adamui. Niekad nepavykdavo išgerti puoduko neišlaisčius daugiau nei pusės.
Buvo įdienoję, kai kairėje pusėje pamatėme garsiąsias dešimties metrų stovinčias bangas ir atsidūrėme pietinėje protakos De La Maire pusėje, vėjas rimo. Atkimšęs argentinietiško vyno butelį, šliūkštelėjau jo už borto, po to aplaisčiau „Taurą“! Tokia įsimintina 2011-ųjų kovo 1 diena. Dreiko sąsiauris buvo pasiektas.
Kruvinasis saulėtekis
Jau sukome vakarų link, į Lenoks salą. Iki Horno iškyšulio buvo likę tik apie 40 jūrmylių. Vėjas buvo nestiprus, patikimas, vandenynas visiškai nurimęs. Šiose platumose jis gražiai melsvos spalvos. Aplink „Taurą“ skraidė albatrosai.
Vidurnaktį vėjas dingo. Barometro rodyklė siūbtelėjo žemyn. Apėmė negera nuojauta. Rytą pradėjus švisti nerimas sustiprėjo: visas dangus buvo nusidažęs ryškiai raudona spalva. Seni britų jūreivių sako: raudonas saulėtekis – jūreiviams įspėjimas (Red sky in the morning for sailors worning). Ir barometro rodmenys pranašavo artėjančią audrą.
Nufotografavau tą kruviną saulėtekį ir pradėjome ruošti „Taurą“ audrai. Jos ilgai laukti neteko. Pietvakarių vėjas smogė stipriai. Švininiai debesys, švininės bangos, kurios prie Horno iškyšulio yra daug sunkesnės, turi daugiau griaunamos jėgos negu kitose pasaulio vietose. Dėl šalčio ir druskos koncentracijos čia bangos lūžta ne taip greitai, kaip, pavyzdžiui, Karibuose ar Šiaurės Atlante. Bet kada lūžta – turi apie 500 tonų smūgį.
Mes su Adamu čiaudėdami ir kosėdami nuolat maudėmės lediniame vandenyje ir kapanojomės tai prie vairo, tai vandens pilname kokpite. Vėjas pūtė taip stipriai, kad nebuvo galima pakelti nė mažiausios štorminės burės. Viena banga savo ketera rėžėsi į laivą, paguldydama jį stiebais į vandenį, bet laivelis atsitiesė.
Pasitiko salos gubernatorius
Labiausiai baiminomės, kad vėjas ir srovė mus greitai nešė link kranto. Mažas daikčiukas GPS (visuotinė padėties nustatymo sistema) rodė mūsų koordinates, turėjome vertingų žinių. Buvo vienintelė galimybė išsigelbėti – reikėjo pasiekti Aguirre įlanką ir pasislėpti nuo audros viename įlankos kampe, jūrlapiuose ši vieta vadinama Spanish harbour.
Sukome „Taurą“ į rytus – vieninteliu keliu apeiti uolas. Pakėlėme štorminę burę. Jeigu vėjas ją nuplėš, baigta. Stiebo lynuose vėjas jau ne švilpė, ne kaukė – jis tiesiog klykė. Burė priekyje, atrodė, tuoj sprogs nuo įtampos.
„Taura“ dejavo, bet laikėsi. Uolos liko kažkur už kairiojo borto. Pasiekėme Aguirre įlanką. Neapsakomai palengvėjo! Spanish harbour inkaravietė – įlanka įlankoje buvo saugi vieta po atšiaurios kelionės. Aplink kiek akys užmato plytėjo Ugnies žemė.
Inkaravietėje praleidome keletą parų, tvarkėme laivą. Ant stiebo viršūnės neberadome navigacinio žibinto, užvedus variklį – virė vienas akumuliatorius. Lopėme ir tvirtinome bures. Nors iki Lenoks salos buvo tik apie 40 jūrmylių, pasiekėme ją po pusantros paros. Čilei priklausančioje saloje mus maloniai sutiko salos „gubernatorius“ su šeima. Jų namelis buvo įrengtas labai moderniai: dyzeliniai generatoriai, radijo stotis, palydovinė televizija.
Įlankoje nuleidę inkarą prastovėjome beveik savaitę. Atsisveikinęs ir padėkojęs už jūrinę patirtį, kokios visiškai nesitikėjo, Adamas išskrido į Kaliforniją. Kada nors plaukti Karibuose jam bus taip pat paprasta, kaip vonioje. Aš pradėjau ieškoti darbo ir dairytis po Ugnies žemę. Artėjo žiema – gegužės, birželio, liepos mėnesiai, reikėjo peržiemoti.
Iš Audriaus Daunio užrašų parengė Laimutė Zimkienė