2007 10 22 – 26 dienomis teko apsilankyti Švedijoje, visoje Europoje garsioje Skoklosterio pilyje kartu su Biržų ir Latvijos Bauskės pilies muziejininkais. Pati kelionės priešistorė, prasidėjo, galima sakyti, dar prieš metus. 2006 metų rugsėjo 29 dieną nuo pat ryto Biržų muziejuje virė gyvenimas: paskutinius darbus aptarė muziejininkai, atvyko garbūs svečiai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Švedijos.
Tą dieną Biržuose įvyko tikrai neeilinis įvykis – pirmą kartą Lietuvoje Biržų muziejuje, tvirtovės rūmų antrame aukšte, visuomenei buvo pristatyta atstatyta XVII amžiaus pabaigos koklinė krosnis. O iš pradžių į Biržų tvirtovės rūmų Savivaldybės posėdžių salę muziejininkai sukvietė istorikus, menotyrininkus, archeologus, restauratorius iš visos Lietuvos ir svečių šalių į tarptautinę konferenciją „XVI – XVII a. koklinės krosnys LDK ir kaimyninėse šalyse“.
Konferencijoje pranešimą „Skoklosterio pilies koklinės krosnys“ skaitė Bengtas Kylsbergas, Skoklosterio (Švedija) pilies muziejaus darbuotojas. Po pranešimo buvo užduodami klausimai. Salėje pagyvėjimą ir šypsenas sukėlė Bengto atsakymas į Dainiaus Strazdo klausimą, ar tos krosnys atstatytos ar yra ir originalių.
-„Nuo pilies pastatymo nei ji, nei jokia krosnis niekada nebuvo sugriauta ir nuo tų laikų tarnauja žmonėms“, - kukliai atsakė svečias iš Švedijos.
Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt perskaityti ar išgirsti. Pirmosios kalbos apie kelionę prasidėjo jau konferencijos metu, buvo svarstoma, kad tai būtų labai naudinga pažintinė kelionė, kuri suteiktų žinių, reikalingų apie ir Biržų tvirtovės objektus bei jų interjerą, šildymo sistemas, kitą įrangą. Muziejininkus domino ir panašaus laikotarpio pilyje įsikūrusio muziejaus darbas, ekspozicija, darbo specifika.
Kaip sakoma, per metus „žodis tapo kūnu“, nuolat pažadus dėl kelionės muziejininkams primindavo architektas Evaldas Purlys, tvirtovės rūmų ir tilto atstatymo projektų autorius ir pagaliau kelionė prasidėjo.
Iš pradžių mūsų maršrutas vedė į Bauskę, kur prie keliauninkų prisijungė trys Bauskės pilies ir muziejaus darbuotojos Ina, Taiga, Ilona. Bauskės pilis dabar yra stipriai atstatinėjama, restauruojama, tad koleges latves labai domina tokios pat problemos – interjeras, dizainas, naujai kuriama ekspozicija. O kur geriau tai pamatysi, jei ne panašaus laikotarpio statiniuose, tvirtovėse, pilyse.
Iš Bauskės sekė kelionė į Rygą, į keleivių jūrinį terminalą, kur keltu „Regina Baltica“ plaukę Dauguva, Rygos įlanka, Baltijos jūra, kitos dienos rytą, apie 10 valandą įplaukėme į Stokholmo uostą. Nepaisant kai kurių pažįstamų gąsdinimų ir pačių baimių susirgti „jūros“ liga, kelionė buvo lengva, jūra buvo labai rami, tik norėjosi, kad keltas plauktų kuo greičiau, nes 20 valandų kelionė keltu nėra jau tokia ir trumpa.
Kadangi į Skoklosterį buvo sutarta keliauti vakare, diena buvo paskirta aplankyti keliems muziejaus, pasivaikščioti po Stokholmo senamiestį. Pirmiausia aplankėme 100-metį švenčiantį Šiaurės (Nordiska museet, įkurtas 1907 m.) muziejų, kur atspindima kelių šimtmečių švedų istorija, etnografija, papročiai, šventės ir kasdienybės.
Padiskutavę apie gana aiškiai išreikštą švedų „nemeilę“ užsienio kalboms bent jau šiame muziejuje, aplankėme greta esantį Vazos muziejų (Vasa museet). Asmeniškai likau labai juo sužavėtas, nors tai dar gana jaunas muziejus, jį Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas oficialiai atidarė 1990 06 15.
Muziejaus pagrindinis eksponatas – Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo (1594 – 1632) įsakymu 1628 m. pastatytas laivas „Vaza“, jo ilgis – 69 metrai, plotis – 11,7 metro, aukštis – 52,5 metro. Jis turėjo tapti galingiausiu karo laivu pasaulyje, buvo aprūpintas 64 patrankomis. Tačiau „Vaza“ tapo tikru švedišku „titaniku“ - 1628 08 10 pirmos kelionės metu laivas pakėlė bures, iššovė saliutą ir staiga ėmė svirti ant šono. Dar kiek atstatęs lygsvarą, jis nuskendo, iš 150 įgulos žmonių žuvo 30 – 50. Pagrindinė avarijos priežastis – laive buvo per mažai balasto: kelios tonos laive laikomų akmenų buvo per maža atsverti ginklų svoriui.
Jau mūsų laikais po kelis metus trukusių paieškų laivas buvo aptiktas ir 1961 06 24 „Vaza“ buvo iškelta iš Stokholmo uosto dugno, pragulėjusi simboliškus 333 metus. Laikinas muziejus buvo atidarytas dar 1962 m., dabartinis, kaip minėta, 1990 m. Beje, keliant laivą, Švedijos televizija ar tik nepirmą kartą rodė tiesiogią transliaciją.
Į laivą patekti negalima, bet jį galima apžiūrėti bent iš kelių aukštų. Ekspozicijoje rodoma, kaip laivas atrodė, bent keliose kino salėse galima susipažinti su Švedijos laivybos istorija, pamatyti, kaip „Vaza“ buvo keliamas iš vandens, kaip buvo rekonstruojami žuvusių jūreivių palaikai. Belieka pridurti, kad Vazos muziejus yra pats populiariausias Skandinavijos šalyse.
Aplankius minėtus muziejus, dar liko trejeta valandų pavaikščioti po Stokholmo senamiestį, pamatyti paminklą Stokholmo įkūrėjui Birgeriui Jarlui, stebėti sargybų keitimosi ceremoniją prie Švedijos Karalių rūmų.
Kiek laiko paklaidžioję po Stokholmą, pagaliau įtaikėme į teisingą kelią ir apie aštuntą valandą vakaro pasiekėme Skoklosterio pilį, esančią už 60 km. Jau iš tolo buvo matyti penkiais prožektoriais apšviestas pastatas. Kadangi buvo sutarta, kad mus apnakvydins parapijos namuose devintą, tai dar užteko laiko apžiūrėti ir Skoklosterio pilį naktį, apžiūrėti Skoklosterio evangelikų liuteronų bažnyčią, netgi, patiems to nesitikint, pereiti per kapines, kuriose jau kur ne kur pleveno ugnelės, primindamos, kad artėja Vėlinės.
Sekančią dieną iš pat ryto atvažiavo iš Upsalos ten gyvenantis Bengtas ir prasidėjo mūsų kelionė po Skoklosterio pilį. Ji truko visą dieną, ir kaip juokavome, dar galėtume vaikščioti ir vaikščioti po ją visą savaitę.
Jau iš toli matyti Malareno ežero pusiasalyje 1654 – 1676 m. pastatytos pilies fasadas. Pastato viršuje yra frontonas su statytojo grafo Karlo Gustavo Vrangelio (1613 – 1676) herbu. Pirmasis pilies savininkas buvo iš Estijos kilęs Hermanas Vrangelis, kuris už nuopelnus Švedijos karūnai 1611 m. gavo dovaną – senąją Skoklosterio pilį ir žemes.
Pavažinėję po apylinkes, pasižiūrėję ir akmenų su rūnų įrašais, sužinojome pilies savininkų istoriją. Naujosios pilies statytojas Karlas Gustavas Vrangelis su žmona turėjo 11 vaikų, tačiau išgyveno tik trys mergaitės. Skoklosterio pilį paveldėjo vyresnioji duktė Margareta Juliana, ištekėjusi už labai garsios ir senos Švedijos šeimos atstovo grafo Nilso Brahės.
Prieš mirtį ji 1701 m. nustatė paveldėjimo tvarką, vienu iš pagrindinių jo punktų buvo tai, kad iš Skoklosterio pilies negalima niekur išgabenti jokių vertybių, jas galima tik turtinti, ką ir darė Brahės XVIII – XIX a.
1930 m. Brahės šeima išmirė ir Skoklosterį paveldėjo vokiečių kilmės fon Esenų šeima. Vienas jos atstovų dėl finansinių problemų, kaip pasakojo Bengtas, pilį su visais jame esančiais daiktais, 1967 m. pardavė Švedijos vyriausybei. Apie 5000 ha žemės aplink ir dabar valdo fon Esenai.
Skoklosterio pilyje iš tikro atsiduri tarsi XVII amžiuje, kada ji buvo pastatyta. Pilis – tai didžiulis 4 aukštų pastatas, elektra yra tik kai kuriose pirmo aukšto patalpose, kur yra įrengta kavinukė, suvenyrų parduotuvė, kelios ekspozicijų salės. Pilis lankytojų ir ekskursantų lankoma tik sezono metu, kaip tik mūsų apsilankymo dienomis sezonas jau buvo baigtas.
Taigi, nei elektros, nei šviesos, po didesniąją Skoklosterio pilies dalį vaikščiojom pasišviesdami su Bengto parūpintais prožektoriais.
Šiek tiek skaičių: pilyje yra sukaupta apie 50000 vertybių, jų tarpe 1000 paveikslų, 1000 baldų, 8000 ginklų, 30000 knygų. Iš viso pilyje yra apie 90 patalpų. Įdomu buvo Bengto paklausti, kiek trunka ekskursija.
-„55 minutės“,-sako jis ir pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, priduria,-„paprastai lankytojai mato 12 salių“. Mums pasisekė, nes kaip kolegoms, praktiškai parodė visas patalpas – nuo rūsio iki pačios palėpės, kuri irgi yra labai didelė ir įspūdinga, juolab, kad iš jos atsiveria iš aukštai vaizdas į vieną nebaigtą statyti didžiulę salę. Karlas Gustavas Vrangelis mirė 1676 m., jai likus nebaigtai ir ji dabar tokia stovi. O žiūrint į paliktus darbo įrankius, kopėčias, atrodo, kad meistrai tik tik paliko darbo vietas...
Skaičiai, skaičiai, skaičiai. Bengtas sako, kad antrajame pilies aukšte yra 17 židinių ir 10 koklinių krosnių. Tikime.. Bengtas sako, kad stogui apdengti yra sunaudota 90 000 čerpių ir kad 80 000 iš jų yra originalios, t.y. beveik 350 metų senumo. Tikime.. Bengtas sako, kad vasarą būna 30 laipsnių plius, o žiemą minus15 – 20. Tikime, bet klausiame, o kaip nenukenčia daiktai.
Bengtas sako, kad nežino, vėliau pradeda svarstyti, gal tai dėl nepaprastai geros ventiliacijos, dėl labai lėto temperatūrų pasikeitimo. Kaip ten bebūtų, bet laikosi prieš daugiau kaip 300 metų įdėtos lubos, grindys, durys, įstiklinti stiklai. Tikras sustingęs XVII amžius, praveriamas tik šių dienų pažinimo, žinių troškimo, mokslo, žingeidumo.
Visą dieną pavaikščiojus po Skoklosterio pilį ir tikrai visiems nemažai pašalus, vakarop dar apžiūrime senuosius Skoklosterio rūmus, kur dirba muziejininkai, kur irgi viskas dvelkia XVII ar dar ankstesniais amžiais, tik pritaikytais jau mūsų laikų reikmėms.
Sekančią dieną iš ryto dar mūsų laukia pasižvalgymas po bažnyčią. Nuo XIII a. iki XVI a. žemės priklausė Cistersų vienuolynui. Po Reformacijos Švedijos karalius konfiskavo visą jo turtą, na, vėliau padovanojo jau minėtam Hermanui Vrangeliui 1611 m. Šiandien iš vienuolyno komplekso yra likusi tik gotikinė iš plytų bažnyčia.
Ši bažnyčia irgi labai įspūdinga, nes ja labai rūpinosi Hermanas Vrangelis. Čia palaidotas jis pats, miręs 1643 m. ir jo dvi žmonos. Bažnyčios abi sienas puošia H.Vrangelio žmonų herbai, kiekvienos po 8 – po keturis tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, taip pabrėžiant kilmę. Iš lauko pusės pro grotuotą langelį gerai matyti karstai su palaikais, pats priėjimas link jų yra užtaisytas.
Į akis ar tiksliau į veidą padvelkė šiluma. Bažnyčia yra šildoma radiatoriais ir taip buvo ruošiamasi čia po kelių dienų, sekmadienį įvyksiančioms pamaldoms. Paklausus bažnyčios prižiūrėtojas atsakė, kad nėra čia ko šalti susirinksiantiems žmonėms.
Atsisveikinę su svetingu Bengtu Kylsbergu, grįžome į Stokholmą. Čia dar buvo laiko keletas valandų paklaidžioti po senamiestį, vidinius jo kiemus. Teko apsilankyti Trijų Karūnų muziejuje, Karališkų rūmų bažnyčioje, netgi žvilgtelėti į „finska kyrka“, t.y. suomių bažnyčią.
Po to sekė kelias į jau pažįstamą Stokholmo uostą, į prieplauką Nr2, vėl kelionė keltu per Baltijos jūrą, vėl Rygos miestas kitos dienos rytą. Nutarėme, kad būtų „griekas“ nepasinaudoti proga ir neaplankyti vienų seniau, kitų ir ne taip seniai aplankytos Bauskės pilies.
Vedami maloniomis gidėmis Taiga ir Ilona, apžiūrėjome garsią Bauskės pilį, iš svaiginančių kuorų aukštumos apžvelgėme miesto ir apylinkių panoramą, apžiūrėjome jau restauruotus ir dar restauruojamus griuvėsius, atstatomus pilies apartamentus, Bauskės pilies tyrinėjimams, istorijai, restauracijai skirtą ekspoziciją, kolegų darbo vietas.
Greitai prabėgo laikas, štai jau ir Grenstalė, štai ir Saločiai, štai ir Biržų rajono riba, štai ir patys Biržai su taip miela mūsų Biržų tvirtove, jos rūmais ir griuvėsiais. Lik sveikas, Skoklosteri, lik sveika, Bauske, sveiki, Biržai!!!
Istoriją atsiuntė Antanas Seibutis.
