Tiesa, atvirukas buvo gautas rugsėjo pradžioje, o iš tolimosios Šiaurės Korėjos jis atkeliavo greičiau nei per mėnesį. Tačiau apie bene labiausiai izoliuotoje pasaulio valstybėje patirtus įspūdžius pasikalbėti su atvirlaiškio autoriumi pavyko tik po visų švenčių.
Atviruko autorius
Justinas Kulbis. Gimė ir užaugo Biržuose. 2002 metais baigė „Saulės“ gimnaziją ir išvyko studijuoti į Vilnių. Ten prieš dešimtmetį sutiko mylimąją, sukūrė šeimą, verslą ir liko gyventi. Į gimtinę 35 metų kraštietis atkeliauja ne taip jau ir retai: aplanko Biržų rajone gyvenančią mamą, pamedžioja bei susitinka su pora draugų, su kuriais stiprų ryšį palaiko dar nuo mokyklos laikų.
Tačiau Biržuose Justinas ne toks dažnas svečias kaip užsienyje. Daug darbo reikalais keliaujantis vyras atostogų metu taip pat dažniausiai renkasi svečias šalis, į kurias leidžiasi su žmona Gerda ir vaikais.
Šiaurės Korėja. Kodėl?
Išskėstomis rankomis turistų laukia daugybė egzotiškų pasaulio šalių. Jų laukia ir komunistinė Šiaurės Korėja. Nors turistų srautas į ją didėja, bet keliautojai atostogoms mieliau renkasi tokias Azijos šalis kaip Tailandas, Vietnamas, Indonezija. Biržiečio pasirinkimas buvo kitoks. „Pasitaikė galimybė ir pagalvojome, o kodėl gi ne. Bene garsiausias lietuvis keliautojas Danas Pankevičius, kuris Šiaurės Korėjoje buvęs kelissyk, rinko turistų grupę, tad prie jos prisijungėme ir mes. Norėjosi pamatyti, kaip iš tiesų gyvena vieni labiausiai izoliuotų žmonių pasaulyje. Sykiu šiek tiek pamatėme Kiniją ir Pietų Korėją“, – sakė J. Kulbis.
Anot pašnekovo, kelionė nebuvo pati pigiausia, kaip ir visos kelionės į tolimesniąją Aziją. Tačiau tikrai nereikėjo pakloti kosminės sumos.
Pasiruošimas kelionei prasidėjo Lietuvoje. Tam, kad gautum vizą, reikėjo pateikti nemažai informacijos apie save. Dviem lietuviams turistinė viza nebuvo išduota. Nors niekas priežasčių neaiškino, bet, matyt, buvo manoma, kad jie yra žurnalistai, kurie šalyje nėra itin pageidaujami. Žiniasklaidos atstovams taikomos kitokios kelionės sąlygos, skiriami kiti gidai, kitos lankytinos vietos.
Taip pat iš anksto buvo planuojamas ir dėliojamas maršrutas, dienotvarkė. Kelionės po Šiaurės Korėją metu nuo maršruto praktiškai nebuvo nuklystama, tik kelis kartus buvo pakoreguoti lankytini objektai. Neesminės korekcijos yra leidžiamos.
Neišvengiama stotelė
Pirmiausia keliauninkai atvyko į Pekiną, kur praleido tris dienas. Kinijos sostinę tenka be išimties aplankyti visiems turistams, nes praktiškai iš jokios kitos pasaulio valstybės į Šiaurės Korėją nenuskrisi. Pirmasis Šiaurės Korėjos atstovas lietuvius pasitiko Kinijoje. Jam kelionės vadovas sumokėjo už kelionę, buvo įteikti bilietų bei vizų originalai. Atsiskaitymas visos kelionės metu vyko grynaisiais, nes jokie tarptautiniai pavedimai dėl sankcijų Šiaurės Korėjoje negalimi.
„Prieš skrydį buvome perspėti neturėti apie Vakarų pasaulį literatūros, kuri galėtų būti laikoma propagandine. Taip pat didelių fotoaparatų, kad nepagalvotų, jog esame žurnalistai. Dar rekomendavo Duty free prisipirkti norimo alkoholio, nes įsivežti galima, kiek tik nori. Tiesa, dar erotinio turinio leidinių sakė negalima turėti, tai teko vyrams telefono nuotraukas peržiūrėti“, – juokavo J. Kulbis.
Skristi teko pagyvenusiu rusų gamybos Šiaurės Korėjos avialinijų lėktuvu. Visai kitaip atrodė rinktinės skrydžio palydovės. Apskritai keliautojams susidarė įspūdis, kad moterys Šiaurės Korėjoje itin gražios, lieknos. Vyrai taip pat žymiai lieknesni ir šviesesni nei pietiečiai. Šiauriečiai ne tik mažesnių apimčių, bet ir apie 15 centimetrų žemesni. Manoma, kad reikšminę įtaką per daug metų turėjo maistas.
„Pagal ūgį ir pilvą aš Šiaurės Korėjoje buvau prie rimtesnių dėdžių, tai gal dėl to ir maitinimą paskyrė šešis kartus per dieną“, - pokštų pokalbio metu nestokojo 193 cm ūgio pašnekovas.
Įspūdį paliko gamta
„Išlipus iš lėktuvo mus pasitiko dvi gidės ir vairuotojas. Keistai malonu, kai pirmą kartą gyvenime matai žmogų, o jis tave iškart vardu šaukia, atpažįsta“, - pirmuoju įspūdžiu vos nusileidus Šiaurės Korėjoje pasidalijo keliautojas. Visus keliautojus sužavėjo Šiaurės Korėjos gamta. Šalyje daug žalumos, pusiasalyje esančios valstybės vieną krantą skalauja Japonijos, kitą – Geltonoji jūra. Patrauklus ir įdomus reljefas, gausu kalnuotų vietovių.
„Buvo mus nuvežę į naujai pastatytą kalnų slidinėjimo kurortą. Specialiai dėl mūsų – 8 turistų – atidarė viešbutį, įjungė keltuvus, nes vasarą kurortas įprastai nedirba. Susidarė įspūdis, kad slidinėjimo trasos tikrai yra labai neblogos, ilgos. Naujai atidarytas kurortas plečiamas. Jį grojant motyvacinei muzikai stato kareiviai, nes jiems juk reikia kažką veikti“, - pasakojo J. Kulbis.
Kelionės metu buvo lankomasi ne tik sostinėje, bet ir kaimuose. Kontrastai labai dideli. Sostinėje susidaro įspūdis, kad gali gauti beveik visko, kad tai šiuolaikiškas miestas, žmonės rengiasi įvairiai. Kaime gyvenimas nykesnis. Visi korėjiečiai vienodi - juodos kelnės, balti marškiniai ir ta pati šukuosena. Tiesa, ir sostinėje žvelgiant pro daugiaaukščio langus buvo matyti, kad vos toliau nuo centrinių gatvių vaizdas keičiasi iš esmės.
„Susidėliojome maršrutą taip, kad kuo daugiau pamatytumėm šalį. Sostinė yra sostinė, ir ten, bent jau turistams, yra visko. Net lietuviškos degtinės parduotuvėje galima įsigyti. Kaime viskas paprasčiau, absoliučiai visur dominuoja tik rankų darbas, technikos praktiškai jokios.
Kelius ir tuos rankomis taiso. Daug kur važiuojant taip kratė, kad išmanieji laikrodžiai ir telefonai sugeneravo rekordinius kiekius žingsnių“, - pasakojo J. Kulbis.
Tikrovė ar iliuzija?
Iš pradžių ne vienas bendražygis kėlė klausimą, ar tai, ką mato, yra tikrovė, ar iliuzija, Ar tikrai žmonės ten garbina šalies lyderius ir nieko nežino apie išorinį pasaulį?„Nėra jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Jokių telefonų, jokio tarptautinio interneto. Dauguma kaimo žmonių neturi pasų ir negali niekur važiuoti, nes keliuose daug patikros postų. Aišku, yra žmonių, kurie turi leidimus keliauti į Kiniją, daug žino gidės, nes nuolat bendrauja su užsieniečiais. Gidės drauge su mumis leido visus vakarus, nes užsieniečių be priežiūros palikti negalima. Kai pamatė, kad mes nepavojingi, atsipalaidavusios papasakodavo šiek tiek daugiau, nei leidžia protokolas“, - sakė Šiaurės Korėją aplankęs biržietis.
Šalies vadovui – atitinkama pagarba. Ypač pirmajam šalies vadovui Kim Ir Senui, korėjiečių vadinamam tiesiog lyderiu. „Kai lankėmės kolūkyje, sužinojome, kad jis buvo nesėkmingas, kol jo neaplankė lyderis. Po to kolūkis suklestėjo, o persikas, po kuriuo lyderis prisėdo pailsėti, pradėjo duoti 3 ar 5 kartus didesnį derlių. Vadams atminti įrengtas mauzoliejus yra įspūdingo dydžio. Į jį turistai buvo įleisti. Lankantis reikėjo atitinkamai pasipuošti, o įėjus į vidų – jokių šypsenų ar pokštų“, - sakė J. Kulbis.
Ten vyksta nuolatinis sekimas, o saugumas dirba išsijuosęs. Tą netiesiogiai pajuto ir keliautojai.
„Paskambinti namo ir pakalbėti su vaikais buvo leidžiama, bet per dvi pirmas dienas vis negalėdavo sujungti. Po to ryšys tapo geras ir problemų nebuvo jokių. Spėjame, kad sunku buvo rasti lietuvių kalbos vertėją. Didesniuose viešbučiuose kas kelintas aukštas yra nelankytinas, ten net liftas nestoja. Gidžių aiškinimu, ten yra patalpos aptarnaujančiam personalui. Pasiteiravus, ar galima užeiti, jų atsakymas buvo iškalbingas: buvo kartą ten vienas amerikietis užėjęs...“, - užuominą apie tragiškai pasibaigusią jauno amerikiečio kelionę į Šiaurės Korėją supratęs biržietis.
Įprastu gyvenimo ritmu
Šiaurės Korėjoje biržietį nemažai kas stebino. Ten žmonės dirba šešias dienas per savaitę ir tikrai daugiau nei po 8 valandas. Miestuose į darbą anksti ryte juos žadina motyvacinė muzika. Gidė į lietuvių klausimą, kiek žmonės uždirba, atsakė klausimu: o kiek uždirba pas jus? Įvardijus lietuvišką atlyginimą, atsakymas buvo kaip iš vadovėlio: pas mus šiek tiek mažiau, bet panašiai.
„Bent jau sostinėje vaikai lanko mokyklas, kuriose mokoma ir užsienio kalbų. Atvažiuojant galėjome rinktis praktiškai bet kokia kalba šnekančią gidę. Taip pat populiarus sportas. Pchenjane yra net sporto alėja, kurioje kiekvienai sporto šakai pastatyta kone po atskirus rūmus. Krepšinio sporto rūmai, stalo teniso sporto rūmai, tinklinio sporto rūmai ir t. t. Teko matyti ir jaunimėlį pramogaujantį. Alkoholį vartoti šalyje nevengiama, ir tas tikrai nedraudžiama“, - pasakojo biržietis.
Šiaurės Korėja pamažu atsiveria ir patys korėjiečiai to neslepia. Kelionę organizavęs lietuvis prieš 12 metų plačiose sostinės gatvėse per dieną sakė matęs gal šešis automobilius, o dabar jų nepalyginamai daugiau. Tiesa, transporto spūsčių nėra, o eiliniai žmonės naudojasi viešuoju transportu, metro.
Anot Šiaurės Korėjoje pabuvojusio biržiečio, dabar per metus šią šalį aplanko apie 10 tūkstančių turistų. Korėjiečių tikslas – per ateinančius keletą metų turistų srautą padidinti, kaip jie patys teigia, iki milijono. Užsieniečiai – pinigų šaltinis. Kas dirba su turistais, tas Šiaurės Korėjoje gyvena kur kas labiau pasiturinčiai.
Sugrįžti norėtų, bet negreitai
Kelionė į Šiaurės Korėją buvo įdomi, tačiau atgal sugrįžti į šią šalį greitu metu keliautojams nesinorėtų. „Visa kelione esu patenkintas, bet šiuo metu pakartoti jos nenorėčiau. Galbūt po dešimt metų, kuomet būtų įdomu pamatyti, kaip šalis per tą laiką pasikeitė. Nes dabar jie ten nuo mūsų atsilieka per kokius 30 metų“, - sakė J. Kulbis. Anot lietuvio, įspūdžių buvo visai grupei, tačiau ne tiek, kiek iš kelionių po Vakarų Europą. Juk lietuviai dar mena sovietų sąjungos ir kolūkių laikus, komunistinį režimą teko patirti tėvams, seneliams. Tai visai nežavi, gali tik džiaugtis, kad tai jau praeitis.
Keliauti mėgstančio kraštiečio mintyse jau bręsta nauji planai. Ko gero, maršrutas ir vėl nebus įprastinis. Vaizduotės horizontuose jau šmėkščioja Nepalas, Himalajų kalnai ir Everesto papėdė.
