Jie rengiasi taip, kaip rengėsi jų protėviai prieš kelis amžius, yra griežtai nusistatę prieš bet kokią technologinę pažangą, o savo gyvenimą tvarko pagal asketiškas taisykles. Šių globalizacijos atskalūnų gyvenimas pritraukia vis daugiau ilganosių turistų, o jie stoiškai dėmesį kenčia – bet kokie priekaištai ir pasipiktinimas bendruomenėje yra smerktini.
Alma Hershberger pakelia antikvarinio puodo dangtį ir liepia svečiams sėstis. „Pietūs paruošti“, - ištaria egzotiškai atrodanti moteris. Svečiai valgys kukliai apstatytame kambaryje, ūkininko name. Čia jie neras nei elektros, nei dujų, telefono ar interneto.
Alma Hershberger yra amišė, gyvenanti Berlyno miestelyje, Ohajuje, JAV. Dienos metu 59 m. moteris dirba fermoje, ruošia valgį turistams, leidžia savo sudarytas receptų knygas ir verda uogienę. Vakare su karietaite grįžta namo, kur šalia jos gyvena dvidešimt trys dukterėčios.
Pasaulyje amišų – vos 180 000. 1720 m. šios anabaptistų krikščionių grupės, bėgdamos nuo persekiojimo, paliko Vokietiją ir Šveicariją, ir laimės išvyko ieškoti anapus Atlanto. Todėl unikalias jų bendruomenes galima rasti tik JAV ir Kanadoje. Nors amišai anglų kalbos yra mokomi mokyklose, tarpusavyje jie šnekasi senovine vokiečių kalba. Vaikų amišai nelavina ilgiau kaip iki aštuntos klasės, nes tiki, jog tokio išsilavinimo užtenka atžalas paruošti izoliuotam bendruomenės gyvenimui.
Vis dėlto sulaukę šešiolikos metų jaunuoliai turi teisę pagyventi kelis metus išoriniame pasaulyje ir nuspręsti, ar nori tapti pakrikštytais bendruomenės nariais. 90% nusprendžia teigiamai.
Amišai pragyvenimui prasimano dirbdami laukus. Žemdirbystę jie suvokia kaip Dievo žemės valdytojo pareigas. Amišai, beje, nemoka jokių mokesčių federalinei JAV valdžiai, o ši archaiškoms bendruomenėms neskiria socialinių paramų. Dėl pacifistinių motyvų amišų jaunuoliai netarnauja ir JAV kariuomenėje.
Po laukus zujančios dailios senovinės karietaitės – kitas tipinis amišų gyvenimo vaizdinys. Amišai jas naudoja susisiekimui ir nė už ką nekelia kojos į mašiną. Ką jau kalbėti apie automobilio laikymą. Tai, jų požiūru, įžiebtų kaimynų barnius ir pavyduliavimą. Nesinaudoja XXI a. keistuoliai ir telefonu. Šio laikymas namuose brautųsi į šventą ir neliečiamą šeimos erdvę, ir ištrintų tiesioginį bendravimą.
Technologinių suvaržymų amišai anaiptol nelaiko kančia. Žmonėms su negalia yra leidžiama naudotis elektriniais invalido vežimėliais, elektros naudojimas taip pat pateisinamas kitais medicininiais tikslais. Be to, kiekvieną rudenį ir pavasarį Pensilvanijoje susirenkantys amišų dvasininkai sprendžia dėl naujųjų technologijų aprobavimo bendruomenėse.
Konkuruoti amišams draudžiama ir drabužiuose, todėl šie siuvami iš paprastų medžiagų ir spalvų, taip, kad „nepritrauktų dėmesio į juos vilkintį žmogų“. Mada amišų pasaulėžiūroje neegzistuoja. Jos vaikymasis drumstų šimtmečius brandintą ordnung. Vietoj sagų ir užtrauktukų, amišai drabužius varsto įvairiais kabliukais ir siūlais. Sagos draudžiamos, nes asocijuojasi su uniformomis, įskaitant ir karines, o tai prieštarauja taikiam amišų būviui.
Minėtojo ordnung (arba bendruomenės taisyklių, kurios skiriasi keliaujant iš miesto į miestą), reguliuojančio daugybę kasdienybės aspektų, ir Biblijos laikymasis amišams užtikrina gerą pomirtinį gyvenimą. Vaikai turi besąlygiškai klausyti tėvų (to nepadarius, jiems gresia kūno bausmės), tačiau subrendus turi pasišvęsti bažnyčiai ir bendrijai.
Modernaus gyvenimo iššūkiai
Labiausiai idilišką amišų pasaulį krečia genetinės ligos – liliputizmas, medžiagų apykaitos sutrikimai ir neįprastas kraujo grupių išsidėstymas.
Kai kurie iš genetinių sutrikimų uždaroje bendruomenėje yra itin reti ir unikalūs. Amišai tokią likimo rykštę priima kaip Gottes Wille (Dievo valią – vok.) ir atskleisdami savo šeimų istorijas padeda genetikams tirti Alzheimerio, Parkinsono ir daugelį kitų ligų.
Be sveikatos problemų, amišams reikia taikstytis su visuomenės „paženklintųjų“ etikete. Per pasaulinius karus jie buvo užgauliojami dėl pacifizmo, o dabar prieš amišus nusiteikę amerikiečiai taikiniu renkasi jų archaiškus kinkinius. Dažniausiai į juos naktį yra svaidomi akmenys. Ši neapykantos proveržio forma jau užmušė ne vieną bendruomenės narį.
O kur dar JAV federaliniai, vaiko darbą reguliuojantys, įstatymai, kurie graso pakirsti šimtmečius puoselėtas šeiminio gyvenimo tradicijas. Amišai, beje, statiškai yra greičiausiai auganti tauta – kiekviena šeima vidutiniškai susilaukia 6,8 vaiko.
