Pirmą kartą tikrai supratau, kad keliausiu, likus maždaug savaitei iki skrydžio, kada širdis pradėjo plakti smarkiau iš baimės – juk Meksika, sakoma, skurdi, korumpuota šalis, o neretai ir mafijos bei tekilos sostine vadinama. Nedžiugino ir faktas, kad keliauti teks vienai, tačiau sukandau dantis ir pirmyn!
Kiek plačiai atverti piniginę
Jau prieš išvykstant dažnai manęs buvo klausiama, kiek mokėjau už kelionę. Kainos priklauso nuo to, iš kur skrendi ir ar skrendi agentūros suieškotu, suruoštu maršrutu. Jei renkiesi pirmąjį variantą, kelionės kaina dažniausiai svyruoju nuo 2000-4000 Lt, o retkarčiais laimingieji bilietą gali gauti ir už 1000 Lt į abi puses (!), beje, ne iš Lietuvos oro uostų ir su daug persėdimų. Paieškos rodo, kad pigiausia skristi iš Paryžiaus.
Po bilietų pirkimo ir viešbučių užsakymo ir baigiasi didžiausios išlaidos, nes pragyvenimui Meksikoje labai daug pinigų nereikia. Pavyzdžiui, sočiai valgant 3 kartus per dieną restoranuose ar pas gatvės prekeivius, gali išleisti apie 30 Lt, o alus kainuoja apie 3 Lt. Norintiems apsistoti bute mėnesiui, kainos gali svyruoti nuo 500–700 Lt, priklausomai nuo to, kaip arti centro yra vieta.
O kada važiuos autobusas?
Po bilietų pirkimo ir viešbučių užsakymo ir baigiasi didžiausios išlaidos, nes pragyvenimui Meksikoje daug pinigų nereikia. Net vietiniam transportui kainos, norint nuvažiuoti iš vieno didmiesčio galo į kitą, panašios kaip Lietuvoje – 6 pesai (~1,2 Lt). Jei dar turi vietinių draugų studentų, jie gali parūpinti bilietus ir už 3 pesus, tik svarbu kartu su savimi turėti studento pažymėjimą. Kaskart pakišus savo LSP, būdavau keistai nužiūrima. Savo ruožtu vis kartodavau tuos pačius 4 žodžius: „International Student, Guadalajara Universitet“ tam, kad atseit parodyčiau, jog studijuoju Meksikoje. Veikia! Vis praleisdavo, nes nenorėdavo veltis į kalbas, mat nesupranta angliškai.
Vos įlipus į autobusą ir prasideda linksmybės. Miestų viešojo transporto būklė panaši į mūsiškių senųjų Vilniaus troleibusų, tik čia vairuotojai, iškarto supranti, iš karšto molio lipdyti – lekia kaip akis išdegę, stabdo, aišku, paskutinėmis sekundėmis, stoja stotelėse tik tam, kam panorėję. Beje, Meksikoje miesto autobusai neturi tvarkaraščių, todėl kartais ir du vienas paskui kitą ta pačia kryptimi važiuojantys autobusai pralekia, o stabdyti juos reikia kaip taksi – pakėlus ranką.
Gatvės aidai
Karštas kraujas ten verda visuose – gatvės bet kuriuo paros metu pilnos gyvybės. Dienomis pardavinėjami gaivieji gėrimai, ledai, vaisiai, įvairūs užkandžiai, o naktimis kiekvienam užkampy tiesiog šaligatvy gali prisėsti prie stalo ir užkasti kokio nors tradicinio maisto. Stebina toks gatvės gyvenimas, o ypač tai, kad važiuojant automobiliu sustojus prie šviesoforo gali išvysti visko: žongliruojančius vaikus, mašinų langus plaunančius bei vandenį pardavinėjančius žmones, kurie už visa tai tikisi gauti kelis pesus.
Dažnai į autobusą įlipantys keleiviai pradeda prieš visus dainuoti ar pasakoti savo graudžias gyvenimo istorijas bei, tikėdamiesi supratingumo, prašo pinigų. O ir gauna. Todėl susidaro įspūdis, kad didelis skaičius gyventojų uždarbiauja gatvėse.
Žmonės Meksikoje laisvai bendraujantys, todėl, kaip gatvės prekeiviai, jie dirba savo darbą puikiai – kalbina praeivius, prašo užeiti. Suprantama, tai ganėtinai erzina ne tik mane, lietuvę, tačiau vietinius taip pat.
Alaus gėrimo tradicijos
Meksika – šalis, kurioje rūkyti marihuaną nėra draudžiama, tačiau alkoholio vartojimas viešose vietose griežtai ribojamas. Todėl vakarais barai bei įvairios užeigos būna sausakimšos.
Nors Meksika – vienintelė šalis, kurioje gaminama tekila, ypač populiarus vakarėlių metu gėrimas – alus. Jie turi, mano akimis, keistą tradiciją: prieš pradėdami gerti alų iš stiklinio butelio, servetėle nuvalo jo kakliuką. Paklausti, kodėl taip daro, vieni sumurma, kad tiesiog įprasta, kiti sako, jog buteliai gali būti nešvarūs, apdulkėję. Keistas pastebėjimas – alaus skardinės nėra valomos, nors, panašu, būtent ten turėtų būti daugiau nešvarumų.
Aštrūs tik padažaiKur tik beužeisi pavalgyti, rasi gausų meksikietiškų patiekalų pasirinkimą. Visų net nespėjau išragauti, tačiau tai, ką gaudavau visada būdavo kažkas kitokio, skanaus. Populiariausias patiekalas – takos, kurį pasigaminti gali bet kas. Tereikia turėti kukurūzinį ploną paplotėlį ir ant jo uždėti tai, ko širdis geidžia. Mano mėgstamiausias – su vištiena, svogūnais ir kaliandra.
Tiesa, kad meksikiečiai mėgsta valgyti aštriai, tačiau maistas iš pradžių patiekiamas be jokių prieskonių – juos kartu su padažais užsideda prieš valgį kam kiek reikia. Padažų pasirinkimas taip pat gausus – ant stalo atnešamos bent penkios jų rūšys. Prie bet kokio patiekalo meksikiečiai prisideda daug padažų bei išspaudžia pusę laimo sulčių ir dažniausiai visa tai valgo rankomis. Iš pradžių turėjau sunkumų taip valgyti, nes viskas dribdavo atgal į lėkštę, bet galiausiai įgudus pasidaro net skaniau nei valgant šakute.
Įspūdį paliko tai, kad gatvės prekeiviai maistą patiekia plastikinėse lėkštelėse, kurios yra įvilktos į plastmasinį maišelį – mat, plauti nereiks. Visi prie to pripratę – niekam problemų nekyla. Nustebino ir kai kurių restoranų bei barų vaišingumas – užsisakius maisto, atnešamas nemokamas gaivusis gėrimas, kuris gaminamas iš ryžius užplikius ir 4 dienas palaikius gaunamo skysčio, į kurį įdedama cinamono bei cukraus. O alaus baruose visada gausi kažko užkąsti, pavyzdžiui, riešutų ar spragintų kukurūzų tol, kol ten sėdėsi.
Nuėjus į vietinį gatvės turgų ryte, gali prisivalgyti visai dienai – pardavėjai siūlo paragauti visko, ko tik turi, pradedant nuo paruoštos mėsos, baigiant vaisiais ir daržovėmis ar keistais gėrimais. Suprantama, dažnai visa tai jau būna apšlakstyta laimu ir apibarstyta čili pipirais. Ar galit įsivaizduoti ananaso skonį su čili prieskoniais?
Dar vienas iš užkandžių, bet ne prie alaus, yra džiovinti žiogai. Taip, taip, ŽIOGAI! Nusipirkau ir parsivežiau namo pavaišinti draugus. Juokingiausia, kad kai pirkau, supylė juos į maišiuką, įdėjo šakutę į vidų ir paklausė, ar noriu, kad čili pipirų užbarstytų ir laimo sulčių išspaustų ant viršaus. Nenorėjau jų pati ragauti, kartu su manimi buvę meksikiečiai pokštavo, kad jei dabar nesuvalgysiu, žiogai atsigaus. Vieną akimirką patikėjau, bet paskui juokinga buvo. O dar ir oro uoste mano rankinę tikrindami darbuotojai prajuko pamatę tuos gyvius. Tiksliau negyvėlius. Visgi randu žmonių, kurie ragauja, tačiau pati išdrįsau tai padaryti gal tik po savaitės kaupimosi ir galiu pasakyti, kad skonis nėra toks bjaurus.
Korumpuotieji
Prieš atvykstant buvau įspėta, kad nesivelčiau į kalbas su nepažįstamais, ypač sostinėje nevažinėčiau nei autobusais, nei taksi – galiu būti apiplėšta ar pagrobta. „O kaip nuvykti ten, kur man reikia?“,- kyla klausimas. „Nežinau – kaip tik nori, bet tik ne autobusu ar taksi“,- ir prie to paties pasigirsta patarimas, kad jei labai reikia, gaudyti tik tą taksi, kurio vairuotojas senesnio amžiaus – taip saugiau.
Taip pat vairavimas išgėrus meksikiečiams nekelia jokių jausmų. Vakarėlis baigėsi, reikia važiuoti namo? Be problemų taip ir padaro. Policijos čia niekas nebijo: „Paduosiu 50 pesų ir paleis“, - atsako. Pikapuose irgi draudžiama važiuoti gale, tačiau visiems į šį draudimą nusispjauti. Visai kaip taksistams nusispjauti į saugumo taisykles. Kartą teko septyniese (neįskaitant vairuotojo) važiuoti – nepatogu, bet be galo smagu, kai priekyje sėdintys žmonės net galvas pro langą turėjo iškišti, nes nebuvo daug vietos. Gali sukišti daugiau žmonių? Pirmyn! Sustojus policijos mašinai prie šviesoforo, jokios reakcijos nepavyksta sulaukti, todėl, atrodo, toks važiavimas – natūralus, visiems priimtinas.
Viva Mexico!
Meksikiečiai vienbalsiu tvirtina turintys patį geriausią pasaulyje orą, smagiausius vakarėlius ir gražiausius paplūdimius. Apsupti Ramiojo vandenyno, Meksikos ir Karibų jūrų, jie gali didžiuotis turistų lankytinomis vietomis, turtingu kultūros paveldu bei apdovanotu temperamentu. Taigi po šios kelionės nenustoju Meksikos vadinti „The Place to Be!“ (angl. vieta būti).
Jurgita Pundziūtė
