Dažniausias Kroatijoje matytas žodis yra „Apartmani“. Dažniausiai matytas žodžių derinys – „Apartmani, Sobe, Zimmer, Rooms“. Šis žodžių derinys važiuojant automobiliu miestelyje vidutiniškai matomas kas 3 sekundes. Pasivažinėjęs po Kroatiją supratau, kad net gūdžiame užkampyje gyvenantis kroatas, turėdamas prie namų siaurą, duobėtą, automobilio pločio kelią, kuriame kitose šalyse registruoti automobiliai pasirodo tik todėl, kad „nugrybauja“ navigatorius, visada tikisi, kad kas nors pas jį užsuks ir prie tvoros prikala lentelę „Apartmani, Sobe, Zimmer, Rooms“. Kažkas, matyt, užsuka, jei neužsuktų, nekaltų. Tik ką tokioje vietoje veikti? Aplink laukai, nieko gražaus, gūduma.
Važiuojant pakrante „Aparmani“ tampa tokiu įprastu žodžiu, kad be jo jau neįsivaizduoji kroatiško peizažo. Prie tų apartamentų visaip būna: prie vieno namo stovi penki automobiliai, prie kito – tuščia. Čia jau gali ieškoti nakvynės – šansų daugiau, kad neužimta. Prie trečio vaikinukas gatvėje stovi su lentele „Aparmani“ – aišku, kad laisvų vietų yra. Nėra tie vaikinukai tokie dažni, kaip bobulytės prie Palangos, bet kartais juos matai, net rugpjūtį, kai neva viskas turėtų būti užimta. Įtariu, kad rugsėjį vaikinukų su lentelėmis gali būti tik gerokai daugiau.
Apartamentai – tai miegamasis kambarys (patalynė yra, bet kartais neduoda rankšluosčių), virtuvė su visa įranga ir indais, vonios kambarys, dažnai ir stalas kieme arba balkone, krosnelė kieme kepsniams, kuria visi gali naudotis. Kainos įvairios – priklauso nuo vietos, sezono ir šeimininkų. Kurortiniame miestelyje gali tekti mokėti ir 100 eurų keturiems, kur nors nedideliame, ne kurortiniame miestelyje prie jūros – 50–70 eurų, na, o užkampyje, be jūros, tik su krūmais apaugusiu akmenų lauku, gal ir 20 eurų užtektų. Kroatija prie jūros jau nebėra pigus kurortas, koks buvo anksčiau. Apartamentai – švarūs ir tvarkingi. Net, sakyčiau, yra savotiškas standartas ir jie kažkuo panašūs. Šeimininkai – malonūs ir svetingi. Visuose apartamentuose, kuriuose gyvenome, buvo belaidis „WiFi“ ryšys. Prie kai kurių namų ant sienų kabo lentelės, dažniausiai su 3 žvaigždutėmis. Visos lentelės vienodos – tai jų vietinė apartamentų klasifikacija.
Pirmą nakvynę Baškos kurorte užsisakėme dar Lietuvoje internetu, kelios dienos prieš kelionę. Apartamentų, esančių Baškos miestelio pakraštyje, ramioje vietoje, 10 min. kelio iki jūros, šeimininkė pasakojo, kad pas ją nebūna svečių, užsukusių atsitiktinai – visus klientus vasarą jai parūpina arba informacinis turizmo centras Baškoje, arba interneto svetainė booking.com, tad vasarą visi kambariai dažniausia būna užimti. Beje, kai kuriuose apartamentuose yra viena taisyklė: jei nakvojama mažiau nei tris naktis, už naktį reikia mokėti 30 proc. brangiau.
Kaip geriau užsisakinėti nakvynę? Ar pasinaudojus interneto svetainių, tokių kaip booking.com, paslaugomis, nes nemažai privačių apartamentų „draugauja“ su šiuo viešbučių rezervavimo portalu, ar ieškoti patiems? Mano manymu, reikėtų derinti abu variantus. Viešbučių rezervavimas internetu turi du minusus – nematai aplinkos, kur yra apartamentai, o tai gali būti koks nors poilsiui netinkamas, negražus priemiestis su prasta pakrante. Be to, kroatai turi savitą požiūrį į rezervaciją internetu, tad atvažiavęs gali savo užsakytą apartamentą rasti užimtą. Savininkas jus mielai priims, vaišins kava, persikais, alumi, vynu, rakija ir taktiškai paaiškins, kad vieną naktį turėsite praleisti ankštokame kambaryje, nes dar neišsikraustė kiti svečiai, bet jie anksti išvažiuos ir jūs gausite geresnius apartamentus nei užsakėte. Štai tokios tokelės, kai interneto svetainės už nieką neatsakingos, nes yra tik tarpininkai, o kroatai turi savitą požiūrį į viską, kas vyksta aplink.
Rezervuojant nakvynę internetu, būtina skaityti atsiliepimus. Ir ieškokite juose esminių minusų. Kas Kroatijoje yra esminis dalykas? Vieta, vieta ir dar kartą vieta. Jei atsiliepimų nėra, vadinasi, apartamentai neseniai „prisidavę“. Į tokius siūlyčiau nekreipti dėmesio. Per didelė rizika.
Nakvynės ieškojimas realiu laiku turi vieną esminį privalumą – galima rasti fantastišką vietelę, tokią, kurį širdį glostytų, nes važiuodamas viską gerai matai. Tačiau paprastai tam sugaišti daug laiko – gera vieta tuščia nebūna, ypač sezono įkarštyje. Vis tik siūlyčiau išbandyti abu būdus – pirmą nakvynės vietą užsisakyti internetu, ilgai pasėdėjus namie prie kompiuterio, o antros paieškoti pačiam.
Apie bendravimą. Daug kur rašoma, kad kroatai moka tik savo kalbą ir gerai šneka vokiškai ar itališkai, o angliškai visai nešneka. Susidariau kiek kitokį įspūdį: daugelis parduotuvėse ir kavinėse dirbančių žmonių, nepaisant amžiaus, šneka angliškai. Apartamentų savininkai taip pat susikalba angliškai, o jei nepavyksta, pasišaukia savo vaikus. Tik vieno apartamento savininkas visiškai nemokėjo angliškai, bet aš su juo puikiai susišnekėjau kalbėdamas lenkiškai. O rusų kalbos kroatai taip lengvai „neįkerta“ kaip lenkų. Dar vienas niuansas – dauguma apartamentų užmokesti ima tik grynais, vadinasi, apartamento kaina realiai bus didesnė 2 proc., nes išimant iš bankomato valiutą, kurios vertė 1 000 litų, jūsų bankas iš jūsų „nulups“ apie 20 litų.
Keliai Kroatijoje yra kelios pagrindinės autostrados, daug visokio plauko keliukų. Daug autostradų kroatams nereikia, nes tai ilga, o ne plati šalis. Kroatija taip gražiai apjuosusi Bosniją, šią šalį atkirtusi nuo jūros, kad žiūrint į žemėlapį mane visada stebina, kaip bosniai ištveria turėdami tik keliolikos kilometrų ilgio jūros pakrantę ir matydami, kiek daug jos turi kroatai. Autostrados puikios, plačios, su idealia danga ir mokamos. Vienas kilometras kainuoja apie 25 lietuviškus centus. Mokama išvažiuojant, tad galima lėkti šimtus kilometrų be sustojimo. Navigacija veikia gerai, ne taip kaip Bosnijoje, bet reikia ir žemėlapį turėti. Reikalas tas, kad GPS navigatorius, skaičiuodamas greičiausią kelią, nežino, koks tas kelias. Jis žino, kad tame kelyje miestelių nėra daug, kad kelias asfaltuotas, vadinasi, automobilis važiuos 90 km/h greičiu, ir siūlo nukirsti kampą, sutrumpinti kelią, važiuojant keliu, kuris žemėlapyje pažymėtas ne raudona, o geltona spalva. Esant tokioms situacijoms geriausia navigatorių pasiųsti velniop ir važiuoti didesnės reikšmės keliais, nors ir aplink. Italijoje tokie navigatoriaus fokusai mums parodė visą Toskanos peizažo grožį, tačiau Kroatijoje gerokai pagadino nervus ir kelionę prailgino visus kartus, kai tik jo paklausydavau. Geltoni keliukai gali susiaurėti iki tokio lygio, kad, norint prasilenkti, tenka ieškoti praplatėjimo, jie gali tapti serpantinais, driektis per miškingas vietas, kur vienoje kelio pusėje – dideli akmenys, o kitoje, už delno pločio kelkraščio esančioje duobėje, gal ir yra dugnas, bet labai jau žemai, nes niekas jo nemato. Vidutinis greitis krenta du tris kartus, o akys nepamato nieko, dėl ko ten vertėjo užsukti.
Atskiras dalykas yra pakrantė. Nuo Rijekos, esančios viename Kroatijos gale, iki Dubrovniko, esančio visai kitame gale, yra 500 km. Didelę dalį šio kelio galima nuvažiuoti autostrada, kuri dar nebaigta. Bet siūlau šį kelią įveikti pakrantės keliu. Lietuvoje man pasakojo, kad šiame kelyje yra labai didelės spūstys. Nemačiau to. Automobilių yra, bet nereikia norėti, kad jų nebūtų, o vienintelė spūstis, kai teko lėtai apie pusvalandį riedėti apie 5 km/h greičiu, buvo toje vietoje, kur, norint patekti į Dubrovniką, tenka kirsti Bosnijos sieną ir pervažiuoti keliolikos kilometrų Bosnijos teritoriją.
Negana to, važiuojant nuo Rijekos iki Dubrovniko labai aiškiai matosi, kaip keičiasi pakrantės kraštovaizdis – juk judama pietų kryptimi. Uolas su vėjo išdegintais krūmynais keičia uolos su spygliuočiais, atsiranda palmės – ir visi tai įvyksta per kelias valandas. Tarp Rijekos ir Zadaro pakrantė vien uolos, kelias tuštesnis, kaimų mažiau, galima pamatyti pavienius namukus, pastatytus tarp uolų prie pat jūros (be abejo, su dekoracija „Apartmani, Sobe, Zimmer, Rooms). Prie kiekvieno namuko yra nedideli betoniniai molai, kad poilsiautojai turėtų kur įsitaisyti. Nuo Splito iki Dubrovniko jau kitoks vaizdelis – pakrantės kelyje pribarstyta nesuskaičiuojama daugybė miestelių. Vieni – mažesni, kiti visai mažyčiai, treti – dideli ir populiarūs kurortai, tokie kaip Omišas ar Makarska. Čia jau daugiau paplūdimių. Yra net smėlėtų, bet vis tiek dominuoja akmenuoti, su skirtingų dydžių akmenimis.
Ten, kur pliažai, o prie kelio yra bent 2 m pločio kelkraštis, pristatyta automobilių. Žmonės ieško atokesnių vietų, todėl neina į pliažą miestelio centre, o pavažiuoja kelis kilometrus, suranda laisvą vietą automobiliui ir ten apsistoja. Taip jie turi atokesnį, ramų pliažą, kur ilsisi tik keliolika, o ne keli šimtai žmonių. Mačiau Kroatijoje visai atokių, nuostabių pliažų, be žmonių, belieka tik sugalvoti, kaip nusileisti keliasdešimt metrų žemyn stačia akmenine uola.
Kroatijos pakrantės kelias yra tikrai fantastiškas. Aišku, visą jo grožį mato keleiviai, o tam, kuris vairuoja, tenka trupiniai, nes kelias vingiuotas, nėra kada dairytis. Daugelyje gražių vietų, esančių prie įlankų, galima sustoti, neva padarytos poilsio aikštelės. Dažnai tai – didesnis ar mažesnis žvyruotas išplatėjimas, ir tiek. Net didelėse poilsio aikštelėse nerasi nei tualetų, nei staliukų su suolais. Čia ne Austrija ir ne Vengrija. Man pasirodė, kad kroatai visai nesirūpina turistams skirtos infrastruktūros gerinimu – jiems gerai taip, kaip yra. Svarbiausia, kad visur pristatyta „Apartmani, Sobe, Zimmer, Rooms“, o tokie dalykai, kaip dušai nedidelių kurortų paplūdimiuose, talpios stovėjimo aikštelės prie labiausiai lankytinų objektų ir pan., yra niekis. Yra Kroatijoje išlikęs tas sovietinio palikimo kvapelis, kuriam esu alergiškas, yra... Toks įspūdis, kad kroatai žino, kad turi jūrą, saulę, akmenų, žino, kad dalis Europos gyventojų pas juos važiuoja ilsėtis ir randa vietų įsisprausti tarp akmenų, dėl jie tokie ramūs, nesuka galvos, kad turistams būtų patogiau, jaukiau. Ir dar vienas dalykas, jau kita tema. Išsukę iš pakrantės kelio ir pavažiavę į autostrados pusę, t. y. tolyn nuo jūros, kokiu normaliu keliu, kuris pakrantės kelią jungia su autostrada, būtinai privažiuosite kaimelių. Juose, be lentelių „Aparmani“, yra lentelių su užrašu „Kvalitetno domače vino“. Verta pasidomėti, ką tie užrašai reiškia. Ach... och... ir kiti objektai
Kroatijoje yra ką aplankyti, yra ką veikti. Visko per dvi savaites (tiek truko mūsų kelionė, per kurią nuvažiavome 5 200 km) neapvažiuosi. O jei istorinių vietų lankymas derinamas su poilsiu prie jūros, tai labai daug kas liks nepamatyta. Rijeka, Zadaras, Pula, Rovinjis, Krkas, Splitas, Dubrovnikas – kiekvienas miestas savaip gražus, o kur dar toli nuo jūros esanti sostinė Zagrebas ar visai prie Serbijos sienos išsidėstęs senovinis miestas Osijekas. O dar yra maži miestukai su siauromis gatvelėmis ir noras aplankyti Bosniją, garsųjį Mostaro miestą.
Taigi renka rinktis. Mūsų pasirinkimą nulėmė draugų ir pažįstamų nuomonė, jų rodytos nuotraukos, susižavėjimo kupinos, net euforiškos, internete skaitytos nuomonės. Trumpai apžvelgsiu tik kelis pačius populiariausius objektus. Plitvicos nacionalinis parkas. Objektas iš serijos „Ach... och... kaip gražu“. Dėl tokio Plitvicos ežerų ir krioklių vertinimo sukoriau 200 km į vieną pusę ir tiek pat atgal, tam kad įsitikinčiau, jog nuotraukose viskas kur kas gražiau nei realybėje. Daug keliauju ir po savo gimtinę, labai gerai žinau, kokių nuostabių ežerų mes turime, todėl Plitvicą vertinu tik kaip gražią vietą, bet ne kaip pasaulio stebuklą. Taip, ten labai gražūs, skaidrūs, nenusakomos melsvos spalvos ežerai kalnų fone ir kvaili, nebaikštūs dideli šapalai, plaukiojantys prie kranto ir laukiantys, kol kas ką nors numes. Taip, ten yra gražių krioklių, kurie reklaminėms nuotraukoms fotografuojami pavasarį, kai upės pakilusios, kai daugiau vandens neša. Taip, ten visą dieną galima būti nuostabioje gamtoje, vaikščioti specialiai įrengtais takeliais, bet niekada nepamatyti to, kas matoma reklaminėse nuotraukose, nes jos dažnai daromos iš aukštai, iš paukščio skrydžio, ir niekada nepatirti tos euforijos, apie kurią pasakoja kiti. Man labai patiko du lenkai, gyvenantys šalia, apartamentuose, ir besiginčijantys apie Plitvicos grožį. Vienam Plitvica – išskirtinė vieta, kurioje jis jau buvo du kartus ir dar kartą važiuos, kitas ten nematė nieko ypatingo – gražu, ir tiek. Pasirodo, pirmasis gyvena Lenkijos pietuose, kalnuotoje vietovėje, angliakasių mieste, kitas – prie Mozūrų, Lenkijos ežeryno krašto. Štai iš kur ir požiūrių skirtumas.
Dubrovnikas. Gražus miestas, objektas iš serijos „Ach... och... kaip gražu“. Tiksliau, tas objektas yra kompaktiškai įrėminta istorinė miesto dalis, kuri užima gal tik 5 proc. miesto ploto. Viena iš retų galimybių Kroatijoje pamatyti atvirą jūrą, horizontą. Labai daug turistų, tad gatvių grindinys blizga taip, lyg būtų laku padengtas. Daug turistų grupių, sprendžiant iš gidų kalbos, iš Rusijos. Palipus laipteliais aukštyn, atokiau nuo centro, – siauros gatvelės, siauri kiemai, o juose išvargę, istoriniame centre gyvenančių kroatų veidai, nebyliai sakantys: „Na, ko jūs čia vaikščiojate, čia nieko nėra, viskas ten, apčioje.“ Per tris valandas neskubant galima apeiti visą istorinį centrą, tose pačiose vietose pabūnant po du tris kartus.
Mostaras. Bosnijos miestas, kurio pagrindinis akcentas – miesto širdyje esantis labai aukštas tiltas. Nedidelis miestukas, lyg ir niekuo neypatingas – nedideli namukai, siauros gatvelės, virtusios dideliu suvenyrų turgumi, bet palieka įspūdį. Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad kita kultūra, kita religija (nors, be musulmonų mečečių, galima pamatyti ir į mečetę panašią katalikų bažnyčią), o gal dėl tos keistos žmogaus ir gamtos sąjungos – Neretvos upės, Mostaro ašies, o aplink esantys kalnai tarsi lopšys saugo miestą, o gal dėl to neįprasto karo metais sušaudytų namų fono, o gal dėl vietinių žmonių, tarp kurių tikrai nemažai panašių į Kusturicos filmų herojus. Objektas nepriklauso „Ach... och... kaip gražu“, bet aplankyti verta. Tik nusiteikite keliems dalykams. Navigatorių Bosnijoje galima išjungti – jam tik trys keliai egzistuoja: vienas jų – vedantis į Sarajevą per Mostarą, bet Mostaro jau kaip ir nėra (navigatorius su „TomTom“ žemėlapiais). Navigatorius su „Navteq“ žemėlapiu Mostarą rodė, bet ir jam tas Bosnijos kelių tinklas, kurį mačiau žemėlapyje, – paslaptis. Bet ne bėda, jei įsigijote Kroatijos žemėlapį – jame bus ir Bosnijos žemėlapis, nes Kroatija juk draugiškai apsupusi Bosniją. Beje, „Google Maps“ programa maršrutų per Bosniją apskritai nerodo – net į Dubrovniką važiuojant, rekomenduoja sukti iš kelio, keltis keltu į salą, t. y. apsukti Bosnijos keliolikos kilometrų pakrantę ir vėl grįžti.
Kita problema – gali tekti pastovėti eilėje prie Kroatijos ir Bosnijos sienos. Važiuodamas į priekį stovėjau apie pusvalandį, atgal – 3 minutes. Dar kita problema – mokėjimo kortelė jiems dar yra neįprastas dalykas net didelėse degalinėse. Bet jei turite eurų, problemų nėra: kainos visur rašomos dviem valiutomis – konvertuojama Bosnijos marke ir eurais. Ir mokėti galima abiem.
Splitas. Fantastinis istorinis centras, kurio svarbiausias akcentas – Romos imperatoriaus Diokletiano rūmai. Skamba vienaip, o viskas atrodo visai kitaip. Iš esmės iš tų rūmų likę tik fragmentai, o kroatai tarp tų fragmentų prikaišiojo savo akmeninių namų. Kadangi tuos namus grūdo kuo talpiau, tai išėjo senamiestis su siauromis gatvelėmis, kur tai šen tai ten išnyra Romos imperatoriaus rūmų didesni ar mažesni fragmentai. Beveik visuose laisvuose kiemeliuose, tarpuvartėse, užkaboriuose kroatai pristatė begalę jaukių kavinukių – rinkis kokią tik nori. Ypač fantastiškas ir jaukus šis senamiestis atrodo vakare, jau sutemus. Nerealus šurmuliavimas, ideali vieta naktinėti. Kelias iš ten
10 dienų Kroatijoje prabėgo labai greitai. Laukė ilga kelionė namo, nes grįžtant 100 km yra ne tas pats, kas 100 km važiuojant į priekį. Kadangi mūsų paskutinė buvimo Kroatijoje vieta buvo Splitas, ėmiau svarstyti, kaip geria važiuoti namo. Jei būčiau Dubrovnike, net nesvarstęs būčiau važiavęs per Bosniją, nes kelią Sarajevo link žinojau, dalį jo buvau išbandęs. Dabar kankino nežinia – navigatoriai nieko nerodo, neskaičiuoja, „Google Maps“ irgi aiškina, kad jokių duomenų neturi. Norą važiuoti per Bosniją atšaldė apartamentų, kuriuose gyvenau, šeimininkas. Pasak jo, tas kelias eina per kalnus, teks į 2 km aukštį kilti, vėl leistis, vėl kilti ir užtrukti gerokai ilgiau nei važiuojant autostrada. Ką gi, sprendimas priimtas. Minu autostrada iki Budapešto. 800 km, su visais sustojimais, įveikiau per 8 valandas. Apie 100 Lt sumokėjau už Kroatijos kelius, dar keliolika eurų – už vengrišką kelių vinjetę.
Vengrija – šalis, kurioje žiūrint į daikto kainą skaičiuoti, kiek jis kainuoja litais, taip pat sunku, kaip ištarti jų miestelių pavadinimus, užrašytus kelio ženkluose. Bet Budapešte – laisvame, nepretenzingame mieste, praleidome šaunų vakarą. Kitą dieną jau slampinėjame po Košicę – antra pagal dydį Slovakijos miestą. Labai gražus, kompaktiškas, savitai išplanuotas centras su pasakiškai sutvarkytomis viešosiomis erdvėmis. Sėdžiu pačiame miesto centre, žiūriu į sąskaitą, atneštą už alų, kurioje parašyta 1 euras, ir mąstau: 800 km iki Kauno ne tiek ir daug. Bandau negalvoti, kad tie pirmi 300 km bus nerealiai lėtai įveikiami.
