Savo kelionių įspūdžiais po egzotiškąjį Maroką toliau dalijasi kelionių tinklalapis „Makalius.lt“.
Rytas. Už lango ošia vandenynas. Mes Sidi Ifni – miestelyje, kuris pakerės ir privers dar kartą įsimylėti Maroką. Atsikeliu, atitraukiu užuolaidas, atidarau langą ir susilieju su ramuma. Saulė, bangelės, paplūdimiu žingsniuojantis marokietis... Tiesiog magiška gamtos tyla su švelniais atodūsiais.
Kiek pasigėrėjęs, prisimenu, jog dar nemačiau Sidi Ifni dienos šviesoje. Papusryčiauju – afrikietiška bulka su alyvuogėmis, apelsinai, arbata. Šilta. Viešbučio priimamajame kabo karaliaus portretas. Marokiečiai labai myli savo karalių, todėl jo atvaizdas puikuojasi beveik visuose viešbučiuose. Ir gatvėse.
Sidi Ifni (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Išeinu laukan. Mmmmm. Taip ir maniau – gražus mažas miestelis. Masyvūs akmeniniai laiptai, vedantys į tą pačią naktinio gyvenimo terasą. Dominuoja balta, mėlyna, žydra spalvos. Viešbutyje papasakojo, jog kažkur netoliese yra turgus. Užlipu laiptais, suku į dešinę, gatvelė, gatvelė, vėl gatvelė...
Sidi Ifni (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Stebėdamas pakelės kaktusus, pastatus, žmones, net nepastebiu, kaip atsiduriu prie turgaus. Pirmiausia įsivertinu vandens kainas, aga, tie patys 3-4 dirhamai. Puiku. Apeinu visą turgų. Daržovės, vaisiai, mėsa, dar ant prekystalio judančios jūros gėrybės! Įvairiausios tapkytės manęs nedomina, lauktuvėms dar ne laikas.
Uolos Lagziroje (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Turgus nedidukas, bet jame veikia net kelios kavinukės. Man labiausiai patiko vieno jauno marokiečio užeiga. Papirko jo nuoširdumas, tai, jog lauko kavinėje klientams buvo įrengta kriauklė rankoms plauti, kiekvienam atnešami švarūs balti popieriaus lapai, ant kurių padedama patiekalo lėkštė, vandenį atsinešdavome savo, o kartais pirkdavome vietoje. Porcija jūros gėrybių kainavo 40 dirhamų, beje, jos užtekdavo dviem žmonėms. Skanesnių jūros gyventojų dar nebuvome ragavę. Maloni smulkmena gurmanams – kiekvieną dieną pateikiamas šviežus, tos pačios dienos laimikis.
Lagzira (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Visai netoli turgaus autobusų stotelė. Tiksliau – dykynė, buvęs oro uostas. Tvarkaraštį sužinosite tik paklausę vietinių, nes suvokimo apie punktualumą šioje šalyje mažai.
Pavalgę, lėtai žingsniuojame ieškodami turizmo informacijos centro. Svarstome galimybę apžiūrėti apylinkes automobiliu. Žvalgomės. Mažaaukščiai šviesiai dekoruoti namukai, parduotuvėlės, pinigų keitykla. Susirandame turizmo informacijos centrą. Labai maloni mergina paaiškina, kad gražiausia lankytina vieta – Lagzira. Nuo automobilio nuomos ji mus atkalbėjo, nes esą kalnų keliukais lengvai pasiklystume ir be to, artimiausi kiti lankytini objektai yra per toli nuo Sidi Ifni ir neapsimoka iki jų važiuoti. Gavę išsamią konsultaciją, nusprendžiame, jog grįšime į autobusų sustojimo vietą ir paklausime, kada ryt išvyksta autobusas į Lagzirą. Drausmingai autobuso laukiantys vietiniai papasakojo, jog geriausia tvarkaraščio klausti vairuotojo. Sulaukiame pirmojo autobusiuko, išsiaiškiname tvarkaraštį.
Lagzira (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Į Lagzirą vyksime ryt. Šiandien einame apžiūrėti apylinkių. Paplūdimys – raudonos spalvos uolos, kur ne kur pasitaikantys augalai. Paplūdimio smėlis nuglostytas vandenyno, tad vietinių labai produktyviai išnaudojamas futbolo žaidimams. Beveik visuose Maroko paplūdimiuose matėme žaidžiant futbolą. Tiesa, turėdami tiek paplūdimių ir lietuviai išmoktų žaisti futbolą – nereikėtų net stadionų.
Paplūdimiu nukeliaujame iki pat uosto sienos. Tikimės išvysti ką nors nepaprasto. Prieiname arčiau, atsispiriame nuo smėlio krūvos, labai atsargiai dedame rankas ant sienos, nes iš jos kyšo stiklo gabalai, kurie matyt čia sumūryti apsaugai nuo smalsių turistų. Už sienos gatvė, keli laiveliai, keisti vėduokles primenantys augalai. Mūsų dėmesį patraukia vandenyne, netoli kranto iškilę stulpas su kažkokiu kabina. Pasirodo, ispanų kolonizacijos laikais (šiame mieste paplitusi ne tik prancūzų kalba, bet ir ispanų, nes Sidi Ifni šeimininkais buvo abi šios valstybės) šiuo keltuvu iš kalnų į laivą perkeldavo deimantus ir kitas iškasenas.
Lagzira (nuotr. Maklaius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Lipame į raudonos spalvos kalvą. Nusprendėme iki viešbučio sugrįžti apeidami miestą ratu. Belipdami išvystame didžiulę krūvą šiukšlių. Nežinau, ar iki jų dar neatėjo suvokimas apie gamtos taršą ar čia koks sutartinis sąvartynas, bet vaizdelis tikrai nemalonus.
Sidi Ifni nedidelis ir labai draugiškų žmonių miestelis. Pakeliui apžiūrime ne vieno, gražios senatvės atvykusių praleisti prancūzų vilą (prancūzai – buvę Maroko kolonistai, dabar čia renkasi praleisti senatvę). Beje, prancūzams čia taikomos ypatingos sąlygos, tad pulkai senjorų mėgaujasi saule namuose ar vilose šiame gražiame miestelyje.
Sutinkame dvi nepanorusias pozuoti vietines. Gan keista buvo stebėti, kai abi nešinos padėklais ant galvų, išvydusios užsieniečius mikliai dar labiau prisidengė veidus. Maroke pamatėme įvairiai apsirengusių moterų. Vienos jų dėvėjo burkas, tačiau dauguma nebuvo prisidengusios veidų, o tik plaukus, ar net vaikščiojo be galvos apdangalo. Bet viena nerašyta taisyklė išties galioja – visų moterų apranga ilga ir jokių nuogybių tikrai neišvysite. Atvykėliams irgi patarčiau paisyti aprangos kodo, nes merginos su sijonais susilauks nelabai malonaus išskirtinio dėmesio. Pirštais jūsų niekas neužbadys, bet labai daug žvilgsnių lydės visur, kur tik pasisuksite. Vyrams dėl aprangos specialių patarimų nėra.
Vakarop susitinkame mūsų merginas aną dieną pakalbinusius vaikinus. Pastarieji pakviečia pasėdėti vakare paplūdimyje. Sutinkame.
Sutemo, vis dar šilta, bet jau velkamės džemperius. Paplūdimyje nieko nėra, tik keturi vaikinai su dviem gitarom. Pamatę mūsų kompaniją, jie tuojau pakviečia prisėsti. Smėlis drėgnokas, bet nešalta. Vaikinai imasi groti vietinių mėgstamas Sidi Ifni dainas. Viena jų suskamba išties liūdnai. Jos žodžiai ilgesingi ir vis kartojamas gimtojo miesto pavadinimas. Įdomu tai, jog groja jie dviese ir jiems beveik idealiai pavyksta improvizuoti. Pasiūloma pagroti ir mums.
Gerai, kad vienas iš mūsų kompanijos moka bent kiek valdyti šį instrumentą. Vietiniai absoliučiai nevartoja alkoholio – geria jogurtą. Ir jiems taip linksma – galime pasimokyti. Labai draugiški marokiečiai papasakoja, kaip verda miestelio gyvenimas. Niekas čia neverda, visi ramūs ir puikiai nusiteikę. Saulė daro savo – žmonės kur kas laimingesni gyvendami jos atokaitoje.
Po turiningo vakaro keliaujame miegoti. Vos prabudę keliaujame į autobusų stotelę. Tiesiog negaliu pavadinti šios vietos autobuso stotimi, nes tai tiesiog laukymė su vietinių būreliu ir kažkokiu neaiškiu ženklu.
Sulaukiame autobusiuko, paklausiame ar kryptis Lagzira. Gavę teigiamą atsakymą, susėdame. Staiga įlipa vairuotojas kažką suburba ir visi vietiniai išlipa. Mūsų kompanijai ir vienam pagyvenusiam vokiečiui liepiama pasilikti. Kiek nejauku, bet tuojau paaiškėja situacija – pasirodo sugedo kažkoks autobusas ir mus vežantysis turės padėti, todėl toliau Lagziros nevažiuos.
Sumokėję po 4 dirhamus už žmogų, pajudame. Pasikalbame su vokiečiu, pasirodo, nemaža dalis vokiečių vis dar mano, jog lietuviai yra rusiškai kalbanti tauta. Paaiškinome jam, kas nutiko per pastaruosius dvidešimt metų Rytų Europos istorijoje.
Išlipome dykynėje. Vairuotojas dar spėja papasakoti, kad eiti mums reikia link vandens. Einame.
Pakeliui užklystame į statybas, kur pamatome kelis besiilsinčius nepririštus vilkšunius. Nejauku, tačiau šunys čia irgi atsipalaidavę – tik kilstelėjo galvą ir vėl nugrimzdo į saldų miegą. Beje, vėliau pakalbinome statybininką, kuris papasakojo, jog apartamentai su vaizdu į vandenyną dviejų aukštų kotedže kainuoja apie 300 000 litų.
Vandenynas. Daugybė kaituojančių žmonių. Atsipalaidavimo oazė. Plačiu paplūdimiu einame įstabios link arkos. Jau kiek pripratome prie vandenyno išdaigų – plika akimi matomų potvynių ir atoslūgių. Prisėdame ant smėliuko, prie mūsų prieina besišypsantis vietinis ir parodo savo paveikslą. Klausia, ar suprantu, kas čia pavaizduota. Kiek sutrinkam. Undinė, beveik choru pasakome. Jis nudžiugęs eina paišyti toliau.
Marokas – keista šalis. Čia pilna įdomių ir nesusivaržiusių vietinių. Praeiname pro arką, kitą arką... Uola vandenyje – puiki vieta valgyti apelsinus. Rojus. Nors aplink nėra palmių ar vaismedžių, bet viskas tiesiog nuostabu – platus platus horizontas, apelsinai kvepiantis oras ir malonūs draugų veidai šalia...
Grįždami kiek sudėtingai įveikiame arką – pailgėjusi banga taip ir taikosi užlieti mūsų kojas.
Autobusas turėtų atvažiuoti 15 val. 14:30 jau laukiame. Atėję išvystame vienišą asilą. Pasijuokiame, kad turbūt tai bus mūsų autobusas. Kol laukiame, stotelėje pasirodo slovakų porelė.
Pasikalbame, paaiškėja, jog labiausiai juos nustebino tai, kiek žmonių čia nieko neveikia – sėdi kavinėse, dienomis vaikšto gatvėmis, tvarko mistinius reikalus.
Autobusas vėlavo, bet atvyko. 3 dirhamai ir mes vėl Sidi Ifni. Vakarą praleidome pajūryje su slovakų kompanija. Jie papasakojo įvairiausių istorijų apie savo šalį, pasidalinome įspūdžiais apie Maroką.
Nusprendėme nebekeliauti į Essaquira, nes ji toli, daug laiko sugaišime kelionėje. Kitas mūsų tikslas už 32 km esantis Mirhleft – mažas pajūrio miestelis.
Rytas. Susikrauname paskutinius daiktelius ir dar šylant saulės spinduliams keliaujame iki stotelės. Ji visai netoli, nusileidus nuo kalniuko į kairę.
Dar spėjame pasakyti “iki iki" vandenynui. Su juo dar susimatysime, tačiau nebe šioje pakrantėje, nebe šitame miestelyje. Galvoje skamba ilgesinga marokiečių daina apie gimtąjį Sidi Ifni, saulė lėtai ir švelniai glosto baltai mėlynus namelius.
Iš už posūkio pasirodo autobusas... Dar niekada gyvenime neteko būti tokiame maloniame jaukiame mažame miestelyje – jis pakerėjo savo paprastumu, nuoširdumu ir draugiškais žmonėmis... Kažkas viduje kužda, jog čia dar sugrįšiu.
