Su vyru Edgaru grybauti susiruošusi 36-erių metų kėdainietė Gintarė nutarė aplankyti ne mūsų krašto miškus, o nuvažiuoti į uošviją – Anykščių rajono Kavarsko miškus.
„Mūsų krašto miškai šturmuojami vietinių, todėl kartais gerai apsidairyti ir kaimyniniuose rajonuose, o apsidairius pamatai, kad tavęs laukia įspūdingo dydžio jo didenybė baravykas“, – šypsojosi kėdainietė grybautoja.
Ir pasvėrė, ir pamatavo
Prisirinkusi pilną pintinę grybų, Gintarė su vyru patraukė namo. Šeima skubėjo, mat jiems labai rūpėjo grybą pasverti ir pamatuoti.
„Šio grybo kepurė už mano galvą žymiai didesnė. Lyginau ir fotografavau ją ir su kolos buteliu, ir šalia pintinės, kad matytųsi galvos dydis.
Pamatavus namuose paaiškėjo, kad baravyko galvos skersmuo siekia 30 centimetrų, o sveria gražuolis 700 gramų.
Tiesa, kol parsivežėm namo grybo galva įtrūko. O parsivežus ir išdarinėjus grybą paaiškėjo, kad ir kirminukai jau jo pavalgę. Tai tiek iš to didumo, nedaug mums liko“, – juokėsi Gintarė.
Užauga dideli
Mokslinėje literatūroje rašoma, kad baravykas – vienas geriausiai pažįstamų ir vertingiausių valgomų grybų Lietuvoje. Vaisiakūniai stambūs, mėsingi. Subrendusių grybų kepurėlė paprastai rausva, ruda, spalva tamsėja bręstant. Kotas 8–25 cm aukščio, iki 7 cm storio.
Grybas valgomas ir plačiai naudojamas kulinarijoje. Maistingas – turi mažai riebalų ir angliavandenių, daug baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Tai ne tik maistingiausias, bet ir gydomųjų savybių turintis grybas, liaudies medicinoje žaizdoms gydyti naudojami džiovintų baravykų milteliai.
Auga birželio–lapkričio mėn. įvairiuose miškuose po eglėmis, ąžuolais, beržais, pušimis. Užauga dideli. Vartojamas šviežias, dažniausiai džiovintas, marinuotas, sūdytas, šaldytas. Labai paklausus vietinėje ir užsienio rinkoje.
Autorius: Dimitrijus Kuprijanovas
