„Mano gyvenimas niekada nebuvo susijęs su menu – tai man buvo visiškai svetima sritis. Visiškai nesidomėjau menu. Bet jis atėjo pačiu sudėtingiausiu gyvenimo momentu – po vyro mirties. Tačiau tokių istorijų, kaip mano yra daug. Sakoma, kad žmonės laimę išgyvena skirtingai, tačiau netekties skausmas pas visus vienodas.
Kai netenki pusę savęs, pakilti labai sunku. Gydytis galima visaip – lankytis pas psichologus, daug skaityti literatūros, klausytis motyvacinių seminarų, netgi vaistais gydytis... Viską išbandžiau, tačiau nepadėjo. Tačiau geriausiai motyvuodavo išgirstos arba perskaitytos realios žmonių išgyventos istorijos. Klausydavau jų ir ištardavau sau „pavyko jiems, pavyks ir man“. Ir pavyko“, – savo istoriją pradeda Jūratė.
Padėjo tašką
Taip ieškant patarimų Jūratės akis užkliuvo už aborigenų meno technikos – taškavimo. Moteris tiesiog nusprendė pabandyti.
„Iš pradžių man labai patiko aborigenų menas – tai tiesiog abstrakcijos, linijos, apskritimai. Ieškojau informacijos internete ir supratau, kad jie tiesiog taškavo neįrėmindami savęs į išankstinį eskizą. Man patiko juos stebėti – jokio įsitempimo, taškuoja nelygiomis linijomis, nevienodais taškeliais. Jų taškavimo procesas lyg poilsis, atsipalaidavimas.
Padėjau pirmą tašką ir nebegalėjau nustoti. Laikui bėgant suvokiau, kad taškavimas man tapo neigiamų emocijų neutralizavimo technika. Kai pradėdavau, užsimiršdavau laike. Taškavimas mane užvaldė. Sakoma, kad menas yra laisvė, o aš su kiekvienu piešiniu suprasdavau, kad esu tos laisvės belaisvė“, – šypsosi ji.
Jūratę dažnai vadina menininke, tačiau ji pati šios etiketės nenori, nes ji save vadina laisva kūrėja: „Aš dažnai susimąstau, kas yra menas ir kūryba. Ar menas ir kūryba yra tai, kas patinka kitiems ir gražu, ar tai, kas patinka man. Iki šios dienos neturiu atsakymo, aš tiesiog kuriu“.
Pirmuosius du metus Jūratė taškavo ant popieriukų ir visokių paviršių, kokius tik galėjo rasti. Reikėjo nueiti ir ilgą kelią, kol atrado sau tinkamiausias priemones.
„Iš tikrųjų yra profesionalūs įrankiai – vamzdeliai plokščiu pagrindu ir nagų dailei skirti įrankiai. Tačiau aš, kai pradėjau dėti savo pirmuosius taškus, nekantraudama kol įsigysiu profesionalius įrankius, pradėjau taškuoti paprasčiausiais vinukais. Ir iki šiol su jais taškuoju. Visada juos duodu ir mokymu metu savo mokiniams. Iš tikrųjų, pats rezultatas priklauso nuo dažų, o ne nuo įrankių.
Galima taškuoti ir su medinėmis lazdelėmis, ir su maisto iešmeliai. Visiškai nesvarbus įrankis. Svarbiausia kokybiški akriliniai dažai. Aš juos skiedžiu vandeniu. Kaip skiesite, priklauso nuo jūsų. Visiškai nesvarbu kokį pagrindą pasirinksite taškavimui – kartoną, drobę, medieną, stiklą ar pan. Aš taškuoti ant drobės nemėgstu, nes ji turi reljefą. Aš taškuoju ant kartono. Teptukų aš irgi nenaudoju“, – pasakoja ji.
Bijojo paveikslus rodyti kitiems
Pradėjusi taškuoti Jūratė nebandė išgauti įspūdingų raštų, tiesiog taškavo tiesiomis linijomis arba apskritimais. Kai taškavimą šiek tiek geriau prisijaukino, pradėjo eskizuoti, tačiau ir eskizų galiausiai atsisakė.
„Būdavo taip, kad imi iš anksto nusipieštą eskizą taškuoti, o proceso eigoje šauna mintis kitokioms formoms, taškelių dydžiams, augantis vaizdas diktuoja kitas spalvas. Išeidavo taip, kad pradinis eskizas galutiniame rezultate gaudavosi visiškai kitoks. Po kurio laiko nusprendžiau atsisakyti eskizų . Pasidaviau intuityviai kūrybai ir rezultatas mane pačią dažniausiai nustebindavo“, – sako ji.
Laikui bėgant paveikslai ėmė didėti ir didėti. Visgi pirmuosius du kūrybos metus Jūratė nedrįso jų parodyti viešai. Tačiau sulaukusi didžiulio brolio šeimos, anytos, vaikų, artimųjų, o vėliau ir bendradarbių palaikymo, ji su dukra sukūrė facebooko puslapį „Dedu tašką“, o vėliau įkūrė ir tokiu pat pavadinimu pavadintą studiją.
„Kai su dukra sukūrėme facebooko puslapį ir pradėjo žmonės dėti patiktukus, vis tiek nepatikėjau, nes tai buvo mano artimi žmonės. Vėliau pamačiau, kad atsirado ir šimtas, ir du, ir tūkstančiai gerbėjų. Vėliau pradėjau gauti žinutės su prašymu pamokyti taškuoti, gaudavau užsakymų nutaškuoti paveikslą. Kai žmogus prašo paveikslo į savo namus, tikrai pradedi savimi tikėti.
Taip po truputį pradėjau savimi tikėti. Kai atsidarė studija ir žmonės ėmė plaukti srautais, na, kaip galiu nepatikėti savimi? Kaip? Dabar veikla taip išsirutuliojo, kad dabar kartais netikiu, kad visa tai vyksta“ – sako moteris.
Nors taškavimas padėjo Jūratei „padėti tašką“ ir sielvartui, tačiau ji sako, kad sugalvojusi pavadinimą savo puslapiui, o vėliau ir studijai, jokių gilesnių prasmių neturėjo.
„Paslėptos reikšmės pavadinime nėra. Pavadinimas gimė iš pačio proceso, kad iš tikrųjų dedu tašką. Tik vėliau susimąsčiau, kad pavadinimas siejasi su kažkokiais mano gyvenimo įvykiai ar etapais. Vėliau gimė mintis, kad padėtas pirmas taškas tapo nauja pradžia.
Daug kas manęs klausia ir dėl juodo pagrindo. Čia irgi nėra jokios paslėptos prasmės – man tiesiog visada patiko klasika, juoda spalva, auksinė, sidabrinė, pilka, balta. Tik kai atsisuku atgal pamatau, kad taip, man pavyko išeiti iš juodos spalvos su taškais, bet tai nebuvo surišta“, – tikina ji.
Nors ir labai myli taškavimą, tačiau pati Jūratė dabar taškuoja mažiau nei anksčiau.
„Iš pradžių aš taškavau labai daug – vakarais ir naktimis. Tačiau akys nuo dirbtino apšvietimo labai pavargsta. Be to, dabar labai daug laiko atima mokymai. Šiuo metu ruošiu naują metodinę medžiagą, kurioje bus smulkiau pateikti formų pavyzdžiai. Taip pat bandysiu pristatyti naują techniką – brūkšniavimą.
Kartą skaičiau straipsnį, kuriame dailininkė džiaugėsi nauja studija, kurioje per savaitę sukūrė kelis paveikslus. Net pavydu pasidarė, kad gali taip greitai įgyvendinti savo idėjas. Aš mėnesį laiko taškuoju vieną paveikslą, o galvoje sukasi dar keletas idėjų. Tačiau kol pabaigiu paveikslą, tas idėjas jau būna užgulusios kitos idėjos. Tiesiog mano taškavimo tempas nespėja su idėjų tempu.
Atrodo prisėsčiau ir taškuočiau, tačiau suprantu, kad ryte reikės eiti į darbą, o savaitgalį – mokymai. Dabar supratau, kodėl ir tie dailininkų paveikslai tiek daug kainuoja, nes daug laiko vaikštai ir galvoji, o kas toliau? Kokią spalvą pasirinkti? Kaip dabar daryti taškelius?
Kitas minusas – taškavimas labai vargina akis, o taškuojant prie stalinės lempos akys itin greit pavargsta“, – sako ji.
Menas be taisyklių
Pasak Jūratės, šiame mene nėra taisyklių, užsiėmimų metu aš tik patariu, kaip laikyti pagaliuką, kad gautųsi taškelis, kaip atskiesti dažus, kaip pasirinkti pagrindą.
„Pastebėjau, kad į studiją susirinkę žmonės nori skirtingo rezultato – vieniems patinka lygūs taškeliai, o kitiems – iškilūs. Aš ir pati vis dar mokausi. Yra pasakymas, kuris man labai patinka: „kur vienas moko, mokosi du“. Aš mokydama kitus ir pati mokausi. Nėra jokių taisyklių čia, tik bendriniai patarimai“, – šypsodamasi sako ji.
Dažniausiai taškavimo ateina pasimokyti moterys, tačiau į studiją kartais užsuka ir vyrai.
„Labai dažnai per studijos slenkstį peržengę ir pamatę mano kurtą paveikslą ištaria „aš nemoku piešti, man taip nesigaus“. Žmonės nori kurti, tačiau susikausto išankstiniu nusistatymu. Tačiau taškavime kaip ir kūryboje nereikia mokėti piešti, reikia tiesiog padėti pirmą tašką. Galiu drąsiai sakyti – kurti gali visi be išimties. Aš esu to pavyzdys.
Dažniausiai ateina moterys virš keturiasdešimties metų. Manau, kad būtent tokio amžiau moterys išlaisvėja nuo buities, jos tai gali sau leisti laiko prasme – nereikia skubėti namo migdyti vaikų, nereikia niekam valgyt gaminti, nereikia skubėti namo, na ne bent vyrai pradeda skambinti ir ieškoti su nerimu, kur taip ilgai užsibuvo (mes juk kartais būname apie 4-6 valandas. Vaikai stebina labiausiai. Jų kūryba yra labai laki. Jie pranoksta ir suaugusius. Su senjorais man yra ypatingas darbas. Visose senjorose aš matau savo močiutę, kurią labai mylėjau, bet jau nebeturiu. Man taip malonu su tais žmonėmis. Kai jie prabyla, kalba išmintis, o ne žodžiai.
Nenoriu, kad mano studija atrodytų, kaip dailės būrelis. Su dauguma atėjusių susitinku pirmą, o gal ir paskutinį kartą. Todėl užsiėmimo metu būna daug kalbų, juoko, kavos lengvame muzikiniame fone. Kartais susidėlioju programą, kaip turėčiau dėstyti, bet man niekada nesigauna, nes tai priklauso ir nuo to, kaip žmonės jaučiasi, nuo jų žvilgsnių. Bendravimas su žmonėmis man suteikia energijos.
Žmonių ateina tikrai gana daug. Aš valandų neskaičiuoju užsiėmimuose. Baigiame tada, kai žmonėms to norisi“, – sako ji.
Tai, kad šiame mene nėra taisyklių, Jūratė kartoja ir taškavimo pasimokyti užsukusiems žmonėms.
„Aš ir savo užsiėmimuose sakau, kad galime susirinkti visi ir galime daryti vieną šabloną, tačiau noriu parodyti, kad galima kurti intuityviai, be išankstinės vizualizacijos. Taip būna dar įdomiau. Matau, kaip moterys pabaigusios darbus nustemba, kad jos pačios sukūrė tą paveikslą. Juk niekas negali pasakyti gavosi ar nesigavo piešinys, nes niekas tiksliai nežino, kas turėjo gautis“, – šypsosi ji.
Tiesa, iki šiol nemažai žmonių pareiškė norą ir įsigyti pačios Jūratės nutaškuotus paveikslus, tačiau kol kas to padaryti negalima.
„Jeigu juos parduosiu, neturėsiu, ko rodyti parodose. Tačiau vėliau juos tikrai parduosiu, nes aš fiziškai neturiu, kur juos visus sutalpinti ir kaupti. Iš kitos pusės – būtų labai smagu žinoti, kad kito žmogaus namuose kabo mano paveikslas“, – sako ji.
