Jau penkis metus ekstremalia sporto šaka užsiimantis vaikinas pasakojo, ko labiausiai bijo vaikščiodamas laisva juosta.
„Laisvajuostė“ arba „palaidūnė“
Edvinas dalijosi, jog šiuo metu su bendruomene kaip tik ieško lietuviškojo „slackline“ atitikmens.
„Mes labai ilgai ieškome lietuviško atitikmens, bet dar nesugalvojame. Niekaip neišeina surasti tokio pavadinimo, kuris tiktų veiklai apibūdinti. Lietuviškai galėtų skambėti kaip „laisvajuostė“, „palaidūnė“, – svarstė vaikinas.
Jis paaiškino, kad veiklos principas yra gebėti vaikščioti laisva juosta ar atlikti ant jos triukus.
„Esmė yra tokia, kad yra laisva juosta ir veiksmas vyksta ant jos. Juosta yra maždaug dviejų su puse centimetro, o tas veiksmas yra vaikščiojimas juosta ar triukų darymas“, – paaiškino Edvinas.
„Nesuvokiau, kaip taip gali būti“
Pirmą kartą žmogų, vaikštantį laisva juosta, Edvinas pamatė būdamas 22 metų. Kaunietis juokėsi, jog tuo metu negalėjo patikėti savo akimis.
„Anksčiau dirbau „Santakos slėnyje“ Kaune. Ten yra toks didelis ir aukštas stiklinis pastatas. Vieną dieną aš išėjau iš darbo ir pamačiau, kad nuo vieno pastato aukšto iki kito yra nutiesta juosta ir ten ėjo žmogus.
Mano smegenys visiškai nesuprocesavo, aš nesuvokiau, kaip taip gali būti. Jausmas buvo toks, tarsi pirmą kartą būčiau pamatęs kalnus. Tarsi žinojau, kas tai yra, bet nežinojau, kaip tai interpretuoti. Kitaip tariant, man „nurovė stogą““, – nuostabos ir džiugesio neslėpė Edvinas.
Šis vaizdas vaikinui taip įsirėžė į atmintį, jog grįžus į bendrabutį, kuriame tuo metu gyveno, pasiūlė kambariokams išbandyti „slackline“.
„Mano kambariokai buvo labai nurauti. Aš jiems papasakojau, o jie turėjo tokius oranžinius mašinų tempimo diržus, jų visada būna pas tėčius mašinose, tai mes pasiėmėme tokį, išėjome naktį į Ąžuolyno parką Kaune, ištempėme ir pradėjome. Taip viskas ir užsikūrė“, – apie avantiūrą pasakojo Edvinas.
Labiausiai patinka vaikščioti aukštai
Edvinas dalijosi, kad iš pradžių vaikščiojant laisvąja juosta rizikos nedaug. Tuomet vaikštoma nedideliame, maždaug 20 centimetrų aukštyje, ir neilgus atstumus. Tačiau tikrosios linksmybės prasideda tuomet, kai norima siekti aukštesnio meistriškumo.
„Tikrosios baimės prasideda tada, kai juosta išmokstama vaikščioti. Tuomet to nebeužtenka ir norisi pasikelti profesionalumo lygį. Tada renkamasi kažkurią iš siaurų sporto šakų – „highline“ (vaikštoma dideliame aukštyje) ar „trickline“ (vaikštant laisva juosta atliekami triukai).
Šio sporto esmė yra ta, kad veiksmo principas lieka tas pats, turi vaikščioti, daryti triukus („trickline“), bet skiriasi du esminiai dalykai – aukštis ir virvės ilgis“, – paaiškino pašnekovas.
Edvinas atskleidė, kad jam labiausiai patinka vaikščioti aukštai. Tuomet jo tikslu tampa kuo ilgesnio atstumo perėjimas:
„Kuo didesnis atstumas, tuo daugiau juosta priešinasi, tuo sunkiau ją suvaldyti, turi turėti daugiau praktikos, daugiau raumenų, kad viską padarytum. Problema tame, kad tu negali norėti eiti ilgų atstumų prie pat žemės, nes juosta yra nukarusi. Jeigu ją pakabinsi dviejų metrų aukštyje, tai ties viduriu ji lies žemę. Tai reikia ją kelti aukštai aukštai.“
Itin veikia savisaugos instinktai
Kaunietis neslėpė, kad pats baisiausias jam buvo pirmasis užlipimas ant virvės. Anot jo, labai sunku įtikinti savo kūną, kad vaikščioti laisva juosta yra saugu.
„Pats baisiausias dalykas, kokį esu daręs, buvo mano pirmas užlipimas. Nors aš anksčiau buvau labai daug ko bandęs, laipiojau kalnuose, šokau su savadarbe virve nuo tilto, bet čia išskirtinumas toks, kad tavo apsaugos eina po apačia juostos, tu jų nejauti.
Kad ir kaip stengiesi, bet neišeina savo kūno įtikinti, kad viskas gerai, apsaugos yra. Kūnas tave nuolat perspėja, kad reikia nulipti, nereikia taip daryti“, – asmenine patirtimi dalijosi Edvinas.
Kaunietis taip pat įvardijo dar kelias baimes, su kuriomis susiduria užsiimantys „slackline“:
„Aukščio baimė yra numeris vienas, pasirinkus aukšto lipimo sritį. Dar galima bijoti netekti kontrolės darant triukus, nes mes vietoje paprastos juostos naudojame audinį, kuris tave išmeta kelis metrus į viršų. Tai gaunasi, kad nuolat šokinėji. Tai yra gan baisu, nes visuomet turi būti laisvojo kritimo režime ir makaluotis taip, kad nusileistum saugiai.“
Iš aplinkos sulaukia įvairių nuomonių
Paklaustas, kaip šeima reaguoja į ekstremalią veiklą, Edvinas šypteli: „Jie neturi žinoti“.
„Esmė tokia, kad viskas labai saugu, turime savo taisykles, viską patikriname, viskas užtikrinta. Praktiškai žiūrint, nieko nenutinka, bet emociškai atrodo nekaip“, – aiškino Edvinas.
Apie savo veiklą pašnekovas artimiesiems stengiasi paaiškinti, tačiau dažniau renkasi apie užsiėmimus papasakoti jau tik jiems praėjus.
„Jeigu žmonės žino, ką veikiu, tuomet paaiškinu jiems saugumo ypatybes. Bet geriau, kai jie nežino, o kai jau esu saugus, tada papasakoju jiems, kaip viskas buvo.
Arba nepasakoju, jie viską pamato nuotraukose. Kai kuriems draugams patinka, kiti į tai negali žiūrėti“, – dvilypėmis reakcijomis dalijosi pašnekovas.
Įvardijo du didžiausius ateities tikslus
„Slackline“ Edvinui tapo ne tik mėgiama veikla, bet ir gyvenimo dalimi. Šiuo metu vaikinas yra „Slakline Lietuva“ bendruomenės narys ir pasidalijo, ko šiuo metu siekia labiausiai.
„Mano tikslas yra atsidaryti „Facebook“ „slackline“ grupę ir pamatyti, kad šiandien Kaune laisvąja juosta vaikštoma šešiose ar septyniose vietose, o man tereikėtų išsirinkti, į kurią vietą nueiti. Tad dabartinis tikslas – bendruomenės auginimas“, – ambicijomis dalijosi Edvinas.
Taip pat kaunietis turi ir asmeninių tikslų. Prieš du metus jis Latvijoje mėgino pereiti juosta, kuri kabėjo virš stadiono, buvo maždaug 40-50 metrų aukščio ir 200 metrų ilgio.
„Pirmą kartą pereiti juostos man nepavyko, nes neturėjau pakankamai daug įgūdžių, nebuvau pakankamai stiprus. Griuvau daug kartų, buvo milžiniškas vėjas. Tai mano tikslas dabar įveikti užduotį iki galo“, – šyptelėjo ir baigė pokalbį pašnekovas.
