Kalėdų eglutė šeimos namuose visuomet suspindi dar gruodžio pradžioje – gruodžio 1 dieną jų dvynukų Kornelijos ir Donato gimtadienis, tad turi tradiciją dieną prieš arba tą pačią dieną įžiebti žiemos švenčių laukimo simbolį. Katažina šypsosi – vos sužibus eglei, namuose pasklinda šventinė nuotaika...
Kalėdos – buvimo kartu šventė
Kūčių vakarą kartu su artimiausiais žmonėms jie vyksta į bažnyčią, sudalyvauja vakarinėse mišiose, o sugrįžus namo atslinkusios žiemos šventės visada sukasi apie vieną – šeimyniškumą ir buvimą kartu su artimiausiais, brangiausiais žmonėmis.
„Švenčiame šeimos rate – mano mama, Deivydo mama ir mano sesė su šeima. Nuo pernai metų važiuojame pas sesę, ten daugiau vietos visiems, sesė su vyru visada apsiima vaišėmis. Vaišių, kaip visada, bus, bet mums svarbiau kiti dalykai“, – šypsodamasi apie šventes kalbėjo atlikėja.
Moteris atvira – labai nenori įšokti vien į dovanų ir netikrumo, gražių nuotraukų traukinį, kad šventės neprarastų tikrosios savo prasmės, tikrumo ir dvasingumo.
„Man visada norisi, kad tai būtų dvasiškos Kalėdos, kad būtų tikras jausmas, kad mes kartu keptume sausainius. Mes visada susėdę kartu atsiprašome, visada paprašome ir padėkojame už metus, prisimename tuos, kurie išėjo.
Šie metai atėmė tikrai ne vieną brangų žmogų, bet vis tiek reikia tikėti, mylėti ir gyventi. Netektys primena mums apie gyvuosius, kuriuos mes turime ir kuriems norisi ne nupirkti dovaną ir uždėti žalią varnelę, pažymėti, kad įvykdžiau darbą.
Norisi nuoširdžiai pakalbėti, pažiūrėti į akis, paklausti, kaip jie gyvena, ko laukia, kokie jiems buvo metai. Mes taip retai tai darome“, – šypteli moteris.
Ji nedvejodama sako, kad tikrąjį stebuklą sukuria ne dovanojami daiktai, o kuriamas ryšys, bendravimas ir apkabinimai. Tai – kas tikra, iš širdies į širdį. Ir klajodama po prisiminimus iš vaikystės ir paauglystės moteris prisimena – ilgą laiką šeimoje nebuvo dovanojimo tradicijos.
„Tik vėliau atėjo mada dovanoti dovanas. Smagu gauti, tad taip ir prasidėjo ši tradicija – tai smagus akcentas, kad tu pagalvoji, kuo nustebinti kitą. Bet jeigu tai yra šventės epicentras, man tai nepriimtina“, – priduria.
Per Kūčias ir Kalėdas namai prisipildys ne tik kalbų ir juoko, bet ir giesmių – Katažina paims į rankas gitarą ir kartu su sese bei mama užgiedos lenkiškus kūrinius. Tuos, kuriuos išmoko dar vaikystėje, tada, kai giedodavo bažnyčioje.
„Žinau, kad Deivydo mama filmuos, fotografuos – jai visada labai gražu. O Deivydas, atsidaręs „Google“, galbūt ir pritars, nes jau visai gaudosi, tik nekalba, sako, kad nesigauna“, – nusišypso atlikėja.
Katažina atvirai prakalbo apie ryšį su vaikais
Jaukumo kupinas laikotarpis priverčia sustoti ir pagalvoti apie tai, ką turime, o pats brangiausias Katažinos turtas – jos šeima ir vaikai. Kai tik pradeda kalbėti apie atžalas, veidą papuošia šypsena, kartais akyse susikaupia ašaros.
Būtent vaikai ją pačią išmokė labai daug. K. Zvonkuvienė neslepia – ji yra maksimalistė, iš gyvenimo bandanti paimti viską, ką tik gali, sudalyvauti visur, kur kviečia, bet galiausiai tenka paspausti pauzę ir išmokti būti čia ir dabar:
„Turbūt jau priėjau tą ribą, kai išmokstu sudėlioti prioritetus, atsisukti, pažiūrėti kitam į akis, pastebėti medį, krintantį sniegą, pastebėti, kai šviečia saulė, nes ne vienerius metus visiškai nieko nepastebėdavau, buvau pastoviame lėkime ir skubėjime. Tereikia neskubėti ir kartais sustoti.“
Kai tėvai – vaikų autoritetas ir pavyzdys – turi tvirtą pagrindą po kojomis, o ne blaškosi ir tarsi plaukioja beribėje erdvėje, ir atžalos perima ramybė, tikėjimą ir pasitikėjimą. Ir motinystėje, tėvystėje auga ne tik vaikai: „Nors tai ne mano posakis, bet jį vis kartosiu ir kartosiu: „Ne mes juos auginame, o jie mus augina“. Tai absoliuti tiesa.“
Pirmame prioritetų sąrašo viršuje Katažinai visada buvo ir liks šeima, pas kurią taip gera sugrįžti. Tačiau ji pripažįsta – buvo laikas, kai nežinojo, kaip ir ką daryti, juk niekas nesurašo taisyklių, kaip būti mama ar tėčiu, jas susikuriame patys.
„Nėra taisyklių, nėra nurodymų – stengiesi gyventi ir vadovautis vertybėmis, ne taisyklėmis. Pati pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau grįžtu į savo tikrąsias šaknis, kokia augau, kokia esu iš tikrųjų, o ne tokia, kokią tave kartais formuoja. Be vaidybos sugrįžti į save, į namus, įsižemini ir būni savimi. Kai apima toks tikras jausmas, dažnai graudinuosi ir galvoju – Dieve, kaip gera.
Aš nemoku kažko kurti dirbtinai, aš tiesiog esu aš. Buvo laiko tarpas, kai vyko paieškos, bet jis mane išmokino sustoti, nurimti ir pastebėti juos: ką jie veikia, kaip elgiasi, kuo domisi. Aš to nepastebėdavau, vis atrodydavo, kad tau kiti viską patars.
Buvo laikas, kai tik lėkiau, norėjau rezultato ir galvojau – o kas dabar, kas man pasakys receptą, kaip elgtis? Aš pati pradėjau sau užduoti klausimus, o kaip noriu, kad būtų? Kai tu esi savo kailyje, tvirtai stovi ant žemės, esi čia ir dabar, o ne lėkime. Ryšys automatiškai ir savaime susikuria, kai atsikratai baimių.
Pagaliau pati žinau, kad mamos širdis žino ir tikiu savo vaikais. Kai anksčiau terapeutė dėl Donato sakydavo: „Jūs mama, jūs geriausiai žinote“, atrodydavo, kad tai nesąmonė, aš juk ne specialistė, nežinau, pagal kokias taisykles elgtis, bet supranti – nereikia taisyklių. Augi, augi, užaugi ir supranti“, – širdį atvėrė pašnekovė.
Papasakojo, kaip puoselėja santykius šeimoje
Ji sako paleidusi įsitikinimus, kad vaikus reikia „lipdyti“ geresnius, auginti nekartojant savo anksčiau padarytų klaidų, nes jie auga tokie, kokie iš tiesų yra ir jų padarytos klaidos visada liks jų pačių klaidomis, kurios bus pamoka, atėjusi per asmeninę patirtį. Didžiausias tikslas, kad vaikai užaugtų kuo savarankiškesni, patys pažintų pasaulį ir negyventų tarsi burbule.
Šeimoje vyrauja tradicija praleisti laiko atskirai su kiekvienu iš vaikų – dviese mergaitiškai praleisti dieną su Kornelija, kitą – su Donatu, šiek tiek pagyventi jų gyvenimo ritmu. Taip užsimezga vis tvirtesnis ryšys. Dar viena svarbi dedamoji kuriant artimą santykį – bendravimas.
„Daug su jais kalbu, kaip su suaugusiais. Kartais, kai atrodo, kad manęs nesupranta arba negirdi, vis tiek kalbu. Nors Donatas nekalba, bet kalbuosi su juo ir žinau, kad vieną dieną jis atsakys.
Reikia leisti vaikams atsakyti už savo veiksmus, savo žodžius, bet kalbėti. Tai kainuoja daug pastangų, kantrybės, ypač mums, jautriems žmonėms. Bet tai labai padeda ir ryšio kūrimui, ir buvimui šiltuose, jaukiuose namuose, buvimui kartu“, – atviravo Katažina.
Vis tik, dienų pasitaiko įvairiausių – kartais nuovargis, emocijos paima viršų, bet visada, kai peržengiamos ribos, ištariamas aukso vertės žodis – „atsiprašau“.
„Reikia pripažinti, kad buvau neteisi, nežinojau, kaip pasielgti, atsiprašyti, bet visada pasakau – jei pratrūkstu, tai nereiškia, kad jūsų nemyliu, bet nemokėjau susilaikyti, nes buvau per suirzusi, pikta, pavargus, rytoj bus nauja diena.
Iš Kornelijos dažnai girdžiu „atsiprašau“, gal dėl to, kad ji tai girdi iš manęs. Man atrodo, ji nenori ir bijo mane nuliūdinti, kai jau mato, kad peržengė ribą. Tada ji puola iš karto atsiprašyti, bėga į kambarį ir piešia.
Ji piešia širdeles – vieną suskilusią arba užbrauktą, o kitą – sveiką, atėjusi rodo į ją, kad nori tokios širdutės. Man iškart gumulas gerklėje, pasisodinu ją ant kelių ir pakalbame“, – graudinasi dviejų vaikų mama.
Visų svarbiausia, kad niekad šeimos nariai nenueitų miegoti susipykę ar irzlūs. Katažina šypsosi, kad net ir sunkiausiomis dienomis, kai visi yra tarsi ant ribos, sudaro visas sąlygas, kad pasikalbėtų, susitakytų ir nurimtų. Tada ir rytojus, rodos, išaušta šviesesnis.
