Pasak profesijos atstovų, ši specialybė labai paklausi ir perspektyvi, o lietuvių laimėjimai tarptautinėse varžybose leidžia daryti prielaidą, kad auga aukšto lygio skubios medicinos pagalbos paramedikų karta.
Laurynas Kiškis – Šv. Ignaco Lojolos kolegijos Skubios medicinos pagalbos programos studentas. Antrakursis sako, kad pradėjęs studijas atrado save – noras save realizuoti šioje profesijoje tik stiprėja.
Vaikinas nuo studijų pradžios – daugiau nei metus – savanoriauja Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje, be to, dirba Kauno klinikų priėmimo skyriaus pagalbiniu darbuotoju. Kasdienis sunkus darbas, stresinės situacijos, kraujas ir greitas darbo tempas L. Kiškio negąsdina:
„Kai matai, kad žmogui tiksi paskutinės sekundės, dirbi iš visų jėgų ir negalvoji apie jokį stresą – save gali pamiršti. Viskas atsiperka tada, kai pavyksta padėti ir sulauki šypsenos ar padėkos – tai suteikia kasdienybei daug prasmės“.
Studentas sako, kad skubios medicinos pagalbos paramediko profesija paklausi, tačiau čia dirbantys turi būti tam atsidavę, vedami pašaukimo. Jį patį pirmyn veda kasdienis adrenalinas, siekis tobulėti, kelti kvalifikaciją.
Visai neseniai, vasario 22-24 d., Kremeneco mieste Ukrainoje L. Kiškis komandoje su dviem vyresniais tos pačios studijų programos studentais pirmąkart dalyvavo tarptautinėse greitųjų pagalbų žiemos žaidynėse.
Per 3 varžybų dienas 31 dalyvių komandos iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir Izraelio įveikė 8 didžiulius iššūkius, skirtus patikrinti jų išmanymą bei įgūdžius ir suteikti naujos patirties, palyginti skirtingų šalių darbo principus.
Lietuvių komanda, kurią sudarė šv. Ignaco Lojolos kolegijos skubios medicinos pagalbos studentai Laurynas Kiškis, Liutauras Balseris ir Albertas Kukanauskas, žaidynėse parodė puikų pasirengimą. Iš studentų komandų jie buvo antrieji, nepaisant to, kad kitas komandas sudarė būsimų gydytojų iš universitetų studentai. Bendrame visų komandų reitinge lietuviai buvo vienuolikti.
Panašios varžybos kasmet organizuojamos Lietuvoje (šiemet vyks gegužę) ir užsienio šalyse.
Pasak skubios medicinos pagalbos dėstytojos Irenos Malašauskienės, žaidynės reikšmingos tuo, kad suteikia neįkainojamos patirties: dalyviai išmoksta reaguoti, išsirinkti vadovus, paskirstyti užduotis, vadovauti ir valdytis, kai aplink visi šūkauja, o pagalbos reikia ne vienam žmogui. I. Malašauskienė padėjo studentų komandai pasiruošti: „Tokiose varžybose galėtų dalyvauti daug kas, tik yra mažai norinčių intensyviai ruoštis, treniruotis.
Džiaugiamės radę tris atsidavusius studentus, jie tapo puikia komanda, vadovavosi patarimais, godžiai įsisavino žinias ir parodė labai aukštą lygį. Būdami 2-3 kurso studentai jie gebėjo įveikti ir labai sudėtingas užduotis.“
Dėstytoja sako, kad gerų specialistų paruošimui tokios varžybos itin reikšmingos ir yra dėkinga kolegijos direktoriui, kuris išleido komandą dalyvauti.
Pasak I. Malašauskienės, švietimo sistema turėtų labiau remti tokias iniciatyvas, nes studijos su dalyvavimu varžybose paruošia profesionalius skubios medicinos pagalbos paramedikus, nuo kurių kasdien priklauso žmonių gyvybės.
Dėstytojos vertinimu, antrakursis L. Kiškis pasiruošimo ir varžybų metu įgavo tiek patirties, kad įgūdžiais pralenkė visus bendrakursius.
Pats L. Kiškis pripažįsta, kad simuliuotos situacijos žaidynėse buvo tikroviškos ir sudėtingos. Masinės nelaimės, autoįvykio, traumos, infarkto, insulto, reanimacijos ir kitokiose užduotyse buvo patikrintos žinios ir gebėjimai, komandinis, savarankiškas darbas, psichologinis pasiruošimas.
Pirmąkart tokiame iššūkyje dalyvavusiam L. Kiškiui viena užduotis labai įsiminė: „Buvo gautas iškvietimas, kad namuose vaikas nusiplikė krūtinę, kai mama, išėjusi pas kaimynę, jį paliko su girtu tėvu.
Atvykę susidūrėme ne tik su vaiku, kuriam būtina skubi pagalba, bet ir su panikuojančia mama ir agresyviu neblaiviu tėvu, kuris ėmė šaudyti.
Užduoties eigoje, šioje simuliuotoje situacijoje, buvo nušauta nukentėjusio vaiko motina, vienam nariui buvo peršauta koja, kitam – perpjauta ranka, likau sveikas tik aš.“ Studentas pasakoja, kad ši užduotis buvo pirmoji ir sukėlė daugiausiai streso, tačiau ir kitose buvo daug iššūkių.
Pašnekovui įsiminė ir masinės nelaimės – didelės avarijos užduotis: „Labai tikroviškai surežisuota situacija, kaip anksti ryte nuo skardžio į žmonių minią nuvirto sunkvežimis. Aplink sunkvežimį buvo daugybė sužeistųjų, visi klykė, rėkė, panikavo.
Aš, neturėjęs daug patirties, akimirką vos nepasimečiau, bet su komanda greitai ėmėmės veiksmų ir susitvarkėme.“
Tos pačios studijų programos antrakursis Liutauras Balseris, ketvirtus metus dirbantis Raseinų GMP, sako, kad šioje specialybėje būtina nuolat tobulėti, nes kiekvieną darbo dieną būna naujų situacijų.
„Žaidynės leidžia įvertinti savo įgūdžius, mokytis iš savo ir kitų klaidų, įvertinti skirtingus darbo principus. Pavyzdžiui, vienoje situacijoje lietuvių komanda elgėsi vienaip, o ukrainiečių – priešingai. Tai leidžia diskutuoti, svarstyti.“
Per ketverius darbo metus L. Balseris susidūrė su daugybe nelaimių, traumų, ligos atvejų, tačiau žaidynės priverčia smarkiai pasitempti ir sugalvoti išeitį nepažįstamose situacijose, pavyzdžiui, randant kelią 16 kvadratinių metrų minų lauke.
Kiekvienai užduočiai buvo skirta vos 10 minučių, o viena klaida gali būti lemiama, sako L.Balseris: „Buvo užduotis, kai ant žmogaus užvirtęs medis ir praėjusi beveik valanda.
Skubios pagalbos medicinos paramediko užduotis turi būti ne nukelti medį, o suteikti pirmąją pagalbą, nes greitai nukėlus didelis kalio kiekis patenka į širdį ir žmogus gali mirti.
Iš 31 komandos tik 6 priėmė teisingą sprendimą. Lietuvių ir lenkų komandos surinko daugiausiai balų. Tokios užduotys leidžia įtvirtinti žinias, suteikia pasitikėjimo savimi.“
L. Balseris pasakoja, kad jo darbe reikia išmanyti daugybę disciplinų, turėti stiprų charakterį, gebėti įveikti stresą ir greitai reaguoti.
Darbas nelengvas, tačiau profesija labai paklausi: „Senoji felčerių karta sensta. Pavyzdžiui, aš jau žinau, kieno vietą užimsiu po studijų. Manau, kad esant tokiam specialistų stygiui, Lietuvoje skubios medicinos pagalbos paramedikui nesunku rasti darbo vietą, ypač mažesniuose miestuose ir rajonuose.“
Irena Malašauskienė pritaria, kad didėja skubios medicinos pagalbos paramedikų paklausa: dabartinė karta sensta, o sistemai reikia jaunimo energijos, naujų žinių, todėl darbą rasti geriems studentams tikrai nesunku.
Tačiau prieš renkantis šią profesiją dėstytoja ragina įsivertinti savo asmenybę: „Šiam darbui reikalingas gebėjimas bendrauti, pagarba žmogui, taip pat noras tobulėti, mokytis, viską daryti gerai, sąžiningai.
Darbui gali trukdyti kraujo, atvirų lūžių, klinikinės mirties baimė. Studijos sustiprina silpnąsias vietas arba leidžia suprasti, kad specialybė netinka. Vis dėlto, noras padėti žmonėms ir gebėjimas žinias paversti patirtimi leidžia įveikti nepasitikėjimą savimi ir sėkmingai gelbėti gyvybes.“
