Nuo birželio 4 iki 11 d. 53 bočiukai iš Ukmergės, Anykščių, Kupiškio ir Vilniaus bendrijų, Ciuricho miesto senjorų bendruomenės pakviesti; lankėsi Šveicarijoje.
Išvyką organizavo puiki ir energinga turistinės firmos „Ditmos projektai“ vadovė Edita Masaitytė. Jau pradžioje visų nuotaika buvo gera sulaukus išvaizdaus ir komfortabilaus autobuso.
Nors kolektyve buvo ir vyresnio amžiaus žmonių, tačiau nuobodžiauti neleido gidė Lina, kuri mikrofoną išjungdavo labai trumpam, o bočiukai buvo užimti ir klausėsi talentingos gidės, kuri turėjo neapsakomai didelį žinių bagažą. Nuvažiavome apie penkis tūkstančius kilometrų, matėme daug ko ir įdomaus, todėl siūlau surasti kantrybės ir perskaityti šį rašinėlį.
Šveicarija – valstybė Europos širdyje. Šveicarijos klimatą iš vakarų veikia Atlanto vandenynas, o iš rytų – žemyninis masyvas. Iš šiaurės prasiskverbia arktinio oro srovės, bet iš pietų pasiekia drėgno ir šilto oro masės. Apie vieningą visos Šveicarijos klimatą kalbėti sunku, nes labai įvairus šios mažos šalies reljefas.
Du trečdalius šalies teritorijos užima sniegu ir ledu padengti kalnai, uolos, rieduliai, miškai ir alpinės pievos. Tik ketvirtadalis teritorijos tinkama žemdirbystei. Šveicarija – tankiai apgyvendinta šalis, gyventojų tankumas – 190 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Bendras gyventojų skaičius apie 8 milijonus, iš jų šveicarų – 5,6 ir likusieji užsieniečiai. Gimtoji kalba vokiečių 63 proc., prancūzų – 19 proc., italų – 7,6 proc., retoromanų – 1,4 proc. ir kitos kalbos – 9 proc. šveicarų.
Pravažiavom Lenkiją, Čekiją, tiesa su sustojimais ir nakvyne, tačiau Vokietijoje padarėme apžvalginių ekskursijų po Štutgartą ir Niurnbergą. Toliau per Austriją pasiekėme Šveicariją. O čia pabuvojome didžiausiame Šveicarijos mieste Ciuriche: ekskursija po senamiestį, prabangi Banhofštrasė, miesto lopšys – Lindehofo kalva, Šagalo vitražais garsėjanti Fraumünster bažnyčia, Grossmünster katedra. Lankėme Šveicarijos Alpių gamtos stebuklus, grožėjomės galingu Reichenbacho kriokliu, prie kurio kovėsi Šerlokas Holmsas, vėliau vaikščiojome po paslaptingąjį Arės upės tarpeklį. Kitą dieną kelėamės ir grožėjomės Štanserhormo viršūnių ir slėnių vaizdais.
Pernakvoję viešbutyje atvykstame į Liucerną, vadinamą „Šveicarijos perlu“. Ekskursija po miestą: XVI a. Koplyčios tiltas, šio miesto simbolis liūtas, Katedra, Rotušė, Jezuitų bažnyčia, Ledyno muziejus. Plaukiojome laivu po Keturių kantonų ežerą, grožėjomės vaizdingomis Alpių panoramomis. Kelionę tęsėme link Vokietijos. Po nakvynės ir pusryčių viešbutyje papusryčiavę pažintis su Bambergo senamiesčiu, UNESCO kultūros paveldo objektu: Maksimilijano aikštė, šv. Martyno bažnyčia, barokiniai patricijų namai, Neptūno fontanas, senoji miesto rotušė, „Mažoji Venecija“ Pegnico upės pakrantėje, Katedra, Vyskupų rezidencijos rūmai, šv. Mykolo benediktinų vienuolynas, puiki žemutinio miesto panorama. Laisvu laiku alaus bare pasivaišinome krašto „delikatesu“ – įdarytais svogūnais ir degintu alumi. Toliau kelionė per Čekiją, Lenkiją ir jau namučiai namai.
O dabar kas būtina, kad suprastume tą paslaptingąją Šveicariją. Šveicarijai būdinga tiek peizažo tiek klimato įvairovė. Kai kurie pietiniai Alpių slėniai pasižymi nepaprastai sausu ir šiltu klimatu. Tokiame mieste kaip Ciurichas temperatūra vasarą dažnai būna 30 laipsnių šilumos ir žiemą nukrinta iki minus 25. Žiemą Šveicarijos žemumas užpildo šaltas oras ir apgaubia tiršto rūko skraistė. Tačiau kalnuose, virš rūko, skaisčiai šviečia saulė, oras šiltas. Kalnai ir saulė vilioja poilsiautojus, ypač užsieniečius. Alpių pietuose kritulių paprastai iškrenta daugiau, negu šiaurėje.
Sostinės, tokios kaip pavyzdžiui Paryžius, Šveicarija neturi. Oficiali sostinė, arba, kaip įprasta vadinti Šveicarijoje, federalinis miestas yra Bernas. Berne vyksta parlamento sesijos, čia yra ir valstybinės įstaigos ir užsienio šalių atstovybės. Nors kalbų ir kultūros atžvilgiu Šveicarija yra labai nevienalytė, bet politiškai ji vieninga.
Šveicarijoje ištisus metus klesti žiemos sporto šakos. Kadangi Alpių šlaitai visus metus yra padengti sniegu, išvystytas ir vasaros slidinėjimo sportas. Alpinizmas ir kalnų turizmas yra viena populiariausių sporto šakų Šveicarijoje. Galima drąsiai tvirtinti, jog kartografija jau nuo seno yra tikras šveicarų hobis. Šveicarai dievina savo kalnus. Šalyje veikia iki 2000 lyninių slidininkų keltuvų. Tačiau geriausiai žinomi dantratiniai geležinkeliai – šveicarų išradimas.
Priemiesčių miškuose įrengti vadinamieji „sveikatos takeliai“. Tai sutvarkytos aikštelės, kuriose galima pasimankštinti. Gyventojai noriai naudojasi šiais takeliais, nes puikus poilsis po įtemptos darbo dienos.
Viena iš seniausių sporto šakų Šveicarijoje yra šaudymas. Kiekvienas karo prievolininkas be privalomosios karinės tarnybos kasmet turi įvykdyti tam tikrą šaudymo normą. Čia jiems padeda šaudymo draugijos.
Šveicarijoje pagrindinis principas – neutralitetas. 1815 metais pasaulio taikos kongrese Vienoje Europos valstybes garantavo Šveicarijai „pripažinimą ir užtikrino jai nuolatinį neutralitetą“. Šveicarijos vidaus politika pagrįsta keturiais principais: neutralitetu, solidarumu, pagalba kitiems ir universalumu. Šveicarija atstovauja interesams tų valstybių, kurių diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis yra nutrūkę. Jie mielai padeda besivystančioms šalims.
Šveicarija didžiuojasi šimtamete demokratine patirtimi, kad sugebėjo tokioje mažoje teritorijoje išsaugoti vienybę įvairovėje ir nepriklausomybę visumoje. Dviejų rūmų Šveicarijos parlamentą sudaro Nacijos Taryba (200 deputatų) ir Kantonų Taryba (46 deputatai). Aukščiausia vykdomoji valdžia – Federacinė Taryba, susidedanti iš 7 narių.
Prieš įstatymą visi šveicarai lygūs, niekas neturi jokių privilegijų. Kariuomenėje tarnauja visi vyrai sulaukę 20 metų. Reguliarioje Šveicarijos kariuomenėje tarnauja 400,000 vyrų.
Šiais laikais ištisi šalies rajonai gyvena turizmo dėka.
Šveicarijos laikrodininkai taip ištobulino savo sritį, kad dabar gaminami vienos milijoninės sekundės dalies tikslumo chronometrai. Tokiu tikslumu veikia atominiai laikrodžiai. Elektroniniai kvarciniai laikrodžiai – tai taip pat šveicarų išradimas. Pardavėjai tvirtina pirkėjui, kad laikrodžio jų gyvenime remontuoti neprireiks. Be laikrodžių Šveicarijoje tekstilės pramonė pasiekė aukščiausią automatizacijos lygį, jos produkcija garsėja visame pasaulyje. Plačiai išvystyta daugiašalė mašinų gamybos pramonė. Nors šalis neturi tiesioginio išėjimo į jūrą, bet gamina galingiausius laivų variklius. Šveicarijoje gaminami galingiausi turbogeneratoriai ir dar daug visokiausių gaminių.
Šveicarai ne tik garsūs savo pramonės produkcija, bet ir maisto produktų gamyba. Pavyzdžiui, ant Ženevos ežero kranto yra koncernas „Nesti“ – stambiausias pramoninis gigantas. Čia gaminama tirpi kava „Neskafe“, kurią ir mes geriame.
Šveicarija plačiai eksportuoja savo pramoninę patirtį, savo technines žinias, tapusias savotiška preke. Šveicarijos inžinieriai sudarinėja projektus ir vadovauja stambių objektų statybai įvairiuose pasaulio kraštuose. Kokybė, tikslumas ir kapitalas – svarbiausi faktoriai, kuriais pagrįsta Šveicarijos ekonomika.
Šveicarijos ekonomika yra viena stabiliausių pasaulio ekonomikų. Ilgalaikio valiutos saugumo ir bankų politika padarė Šveicariją saugiu prieglobsčiu investuotojams, sukurdama ekonomiką, kuri yra labai priklausoma nuo nuolatinės užsienio investicijų srovės. Dėl mažo šalies dydžio ir didelės darbų specializacijos pramonė ir prekyba yra patys svarbiausi Šveicarijos ekonomikos stiprybės palaikymo šaltiniai. Šveicarija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal gaunamas pajamas vienam asmeniui. Šalyje žemas nedarbingumo lygis ir mažas biudžeto deficitas. Paslaugų sektorius taip pat vaidina svarbų vaidmenį Šveicarijos ekonomikoje. Antrasis pasaulinis karas nepažeidė Šveicarijos gamybos infrastruktūros ir tai lėmė greitą šalies ekonomikos augimą.
Šveicarija labai saugo savo žemės ūkio pramonę. Aukšti tarifai ir didelių vidaus subsidijų skyrimas skatina vidaus gamybą, kurios dėka apie 60 proc. šalyje pagamintos produkcijos yra suvartojamos būtent Šveicarijoje. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, ši šalis subsidijuoja daugiau nei 70 proc. žemės ūkio, kai Europos Sąjunga – tik 35 proc. Šveicarijos žemės ūkis patenkina 65 proc. maisto produktų paklausos. Ketvirtadalis šalies darbininkų priklauso profesinėms sąjungoms.
Darbo ir vadybos ryšiai yra gan draugiški, pasižymintys noru taikiai išspręsti visus nesutarimus. Į pensiją vyrai išeina sulaukę 65 m. amžiaus, o moterys – 64 m. Pensijos dydis priklauso nuo pajamų vidurkio ir kiek metų mokėti įnašai. Pajamas sudaro visi uždarbiai ir pinigai, gauti už vaikų auginimą ir priežiūrą. Šveicarų ir mūsų pensijų nedera lyginti nežinant, kiek prekių ir paslaugų už gautą pensiją galima įsigyti Šveicarijoje ir Lietuvoje. Mažiausia šveicarų pensija 1055 ir didžiausia – 2110 Šveicarijos frankų (1 frankas lygus apie 2,60 Lt). Bet reikia turėti mintyje, kad komunaliniai ar nuomos mokesčiai yra daug didesni nei Lietuvoje. Jie moka didelį privalomą sveikatos draudimo mokestį, kuris priklauso nuo gyvenamosios vietos, pavyzdžiui, Berne ar Ženevoje jis siekia apie 300 eurų kas mėnesį. Be to, šveicarai draudžia ne tik sveikatą ir tam išleidžia nemažą pensijos dalį. Reikia pabrėžti, kad šveicarai yra daug taupesni ir ekonomiškesni nei lietuviai.
Šveicarija yra daugelio tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinių Tautų Organizacija. Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ir kt., narė.
Vertėtų paminėti, kad Šveicarijoje 1600 gyventojų tenka po banką. Šveicarai labai taupūs žmonės. Šveicarų bankai ypatingi tuo, kad niekada neteikia jokios informacijos valdžios organams apie savo klientų sąskaitas. Tačiau kartais yra peržengiamos kai kurios ribos: tai paskutinių metų įvykis su Vokietija. Už šalies piniginę ir valiutinę politiką atsakingas Šveicarijos Nacionalinis bankas. Jis šiuo metu turi virš 12 milijardų frankų vertės aukso atsargas. Šiuo auksu padengiama didžioji dalis šalyje išleidžiamų banknotų.
Draudimo ir perdraudimo kompanijos taip pat duoda Šveicarijai didelį pelną, jos užsiima draudimu visame pasaulyje jau daugiau kaip 100 metų.
Daug žmonių domisi, kaip padėti pinigus į Šveicarijos banką. Dabartiniu metu mažiausias indėlis yra 50.000 Šveicarijos frankų.
Šveicarijoje gyvena apie 150 tautiečių. Kadangi daug šeimų yra mišrių, jie neturi galimybių visi susirinkti, todėl bendrauja tik tame mieste gyvenantieji lietuviai.
Susitikimas su Ciuricho miesto senjorų bendruome jaukioje parapijos namų salėje buvo įdomus ir šiltas. Atvykusiuosius pristatė Ukmergės bendrijos pirmininkė Valerija Naraškevičienė, o aš kalbėjau apie visą LPS. Vertėjavo ukmergiškė Danutė Gelūnienė. Koncertą pradėjo Alma Baukienė, vokiečių kalba padainavusi vokiečių liaudies dainą. Ansamblis „Volungė“, vadovaujamas Eugenijaus Žurausko, pašoko kelis šokius ir padainavo J.Elekšio „Gimtinę“ bei kelias lietuvių liaudies dainas. Paskui visi ragavome kvapios ruginės Ukmergės duonos ir lietuviško sūrio, o šveicarų senjorai vaišino pyragu, šokoladu ir gaiviu gėrimu. Šeimininkai pasakojo apie savo šalį vokiškai, o dainą dainavo savo regiono kalba. Šveicarai prisipažino, kad apie Lietuvą jie labai mažai žino, tik tiek, kiek randa internete. Nespėję parvykti namo sužinojome, kad Ciuricho miesto senjorai buvo sužavėti mūsų apsilankymu ir jau ruošiasi atsakomajam vizitui į Lietuvą. Džiugu, kad mūsų bočiai buvo energingi, pasitempę. Vien tik mūsų tautiniai drabužiai papuošė ir šventiškai nuteikė visus dalyvius. Buvo labai džiugu dalyvauti tokiame susitikime.
Visos grupės vardu nuoširdžiai dėkoju turistinės firmos „Ditmos projektai“ vadovei Editai Masaitytei, gidei Linai, vertėjai Danutei ir nepavargstantiems ir drąsiems kelių ereliams – vairuotojams už dėmesį kelionėje, gražų išvykos organizavimą, o ekskursijos dalyviams – už susiklausymą.
Linkiu visiems įdomių, turiningų kelionių, kaip ir ši į Šveicariją.
Petras Ruzgus
LPS „Bočiai“ pirmininkas, socialinių mokslų daktaras
