Į darbą – tik su uniforma
Žinojau, kad tolokai nuklydau nuo pagrindinio kelio, kai priešais išvydau vyriškį viduramžišku apdaru. Paskui jį sekė keli vyrai, nešini kalavijais. Už kelių šimtų metrų į apačią auksiniame ryžių lauke plušo šeima, vilkinti tokiais pat senoviniais drabužiais. Virš jų pamažu skleidėsi XVII a. tvirtovės šešėliai.
Butane nesunku pasijusti išklydus iš XXI amžiaus. Ši šalis iki 1970-ųjų neįsileisdavo prašalaičių. Siekdama išsaugoti savitą budistinę kultūrą šalies vyriausybė reikalauja, kad dirbdami žmonės vilkėtų tradicinius spalvotus drabužius. Turizmas čia labai ribojamas – per metus Butane apsilanko vos keli tūkstančiai turistų. Bent jau kol kas.
Šalies lyderiai pradėjo ambicingą ekonomikos vystymo programą, pagal kurią planuojama 2012 m. padidinti lankytojų iš užsienio skaičių nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. per metus. Šie skaičiai neatrodo dideli – vien Tailandą kasmet aplanko apie 15 mln. turistų, bet sezono metu (kovą – gegužę ir rugsėjį – lapkritį) kai kurių didžiųjų Butano miestų – Timpu ir Paro – gatvėse kameromis apsikarstę turistai skaičiumi jau lenkia vietos gyventojus...
Vyriausybė tvirtina galinti priimti ir daugiau lankytojų nepadarant žalos šaliai. Priešingai, pokyčiai padėtų šiai karalystei tapti patrauklesnei. Bet jei iš tiesų norite pamatyti kol kas dar nepaliestą Butaną, skubėkite dabar.
Stebuklas kalnuose
Užsieniečiai dažniausiai lankosi keliose šventose vietose, išsibarsčiusiose Butano slėniuose ir viršukalnėse. Pirmiausia tai „Tigro lizdas“, XVII a. vienuolynas, kabantis ant uolos beveik kilometras virš Paro slėnio Butano vakaruose. Gamtos mylėtojai keliauja į Phobjikhos slėnį, vieną iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima išvysti juodakaklę gervę, poravimosi metu šokančią įspūdingus šokius.
Nežemiškas Butano grožis atsiskleidė vos pajudėjus iš oro uosto, apsupto skaidrios žalios upės ir ryžių terasų. Mano tikslas buvo už pusvalandžio kelio, Paro slėnyje. Čia įsikūręs vienas iš nedaugelio šalies liukso klasės viešbučių – „Amankora Paro“.
Už naktį jame tenka pakloti 1400 JAV dolerių. Kaina tokia didelė, mat Butanas – labai izoliuota valstybė, daugelį būtiniausių prekių čia tenka atgabenti iš svetur – pavyzdžiui, šviežia mėsa ir sūriai skraidinami iš Bankoko. Pro mano kambario langą atsivėrė vaizdas į kalnus. Vakarais viešbučio darbuotojai į lovą padėdavo karšto vandens butelį ir palikdavo mielų smulkmenėlių, kad ir morkų pyragėlių. Jei norėdavau papietauti bibliotekoje, jie čia paslaugiai pastatydavo staliuką. Viešbutis siūlė daugybę atrakcijų: pasivažinėti dviračiais, aplankyti vienuolynus, masažą smilkalų debesyje ir net ilgaamžiškumo ritualą, atliekamą budistų vienuolių. Aš pasirinkau „Tigro lizdą“, vieną švenčiausių Butano vietų.
Dvi valandas kopti stačiu kalnų keliu nebuvo lengva, bet oras buvo gaivus ir vėsus, kompaniją man ir mano gidui palaikė pora benamių šunų. Pakeliui išvydome krioklius ir daugybę maldų vėliavėlių. Ši šventykla yra tikras inžinerijos stebuklas – ji įsispraudusi tarp kelių uolų ir susieta su urvais, vedančiais gilyn į kalnus.
„Tigro lizde“ sutikau kelias butaniečių šeimas, atostogaujančius karius iš Indijos ir keletą vakariečių, tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas ir kitų lankytojų pagarba leido visiškai užsimiršti. Išorinis pasaulis atrodė toli toli... Akimirką man pasirodė, kad matau kažkur tolumoje kalnų keliuku riedantį automobilį, bet gal tai tebuvo vaizduotė.
Nacionalinė manija
Šaudymas iš lanko – mėgstamiausias sportas Butane ir tikra nacionalinė manija. Kiekvieną popietę pakelėse ir specialiose aikštelėse galima išvysti verslininkus, vilkinčius languotais marškinėliais ir kojinėmis iki kelių, besišaipančius iš savo varžovų arba šokančius ant vienos kojos, jei priešininkui pasiseka labiau... Taikiniai taip toli, kad atrodo stebuklas, jei kas nors į juos apskritai sugeba pataikyti.
Viešbutyje paprašiau, kad man surengtų privačią pamoką. Mokytojas primygtinai siūlė treniruotis viduje, mat tai gana pavojingas sportas. Šiais laikais rimti lankininkai naudoja aukštųjų technologijų lankus su skriemulių sistemomis. Vos sugebėjau vieną jų pakelti nuo žemės, apie pasitikėjimą savo jėgomis jau visai nekalbu... Mano mokytojas davė man bambukinę strėlę, kuri priminė žaislinę, bet ir ją iššauti pasirodė itin sudėtinga. Ranka vis drebėjo. Galiausiai paleista strėlė šovė į kilimais išklotą sieną, tačiau į taikinį nepataikė. Mokytojas išsišiepė. „Priprasi“, – tepasakė ir paleido strėlę tiesiai į taikinį.
Kelionė: nuskristi į Butaną galima nacionalinėmis oro linijomis „Drukair“ iš Indijos ir Tailando. Prieš tai reikia pasirūpinti viza.
Nakvynė: užsieniečiams dažniausiai tenka užsisakyti kelionę iš agentų ir už kiekvieną dieną mokėti 200 JAV dolerių. Į šį mokestį įskaičiuota nakvynė (2–4 žvaigždučių lygio viešbučiuose), maistas ir transportas. Daug pasiūlymų rasite tinklalapyje Abto.org.bt arba Tourism.gov.bt.
Lagaminas: į kelionę pasiimkite patogių drabužių ir kalnų keliukams tinkamus batus. Šioje šalyje retai kur galima atsiskaityti mokėjimo kortele, tad turėkite grynųjų.
