„Prieš kelis dešimtmečius, studijuodama režisūrą, netikėtai atradau O. Milašiaus eilėraščius. Sužavėjo taip, kad negaliu pamiršti iki šiol, pajutau sielų giminystę, – pasakoja aktorė, režisierė, Naujojo teatro įkūrėja Šviesa Šulc. – Mistiniai regėjimai, Lietuvos kaip Šiaurės Atėnų vizija, lietuvių tautos archajiškumas – mokslas daug ko nepatvirtina, negali paaiškinti, bet gyvenimas patvirtino jo pranašysčių teisingumą. Meilė Lietuvai, jos praeičiai pavergia, darbas jos ateičiai – įkvepia.“
Po daugelio metų nuo pirmojo susitikimo su O. Milašiumi Š. Šulc įgyvendino seną svajonę: kartu su Naujojo teatro aktoriais pastatė poetinį-dokumentinį spektaklį „Kanarėlės pranašystė“, vedantį poeto gyvenimo ir kūrybos keliais.
Koronaviruso pandemija ir karantinas sutrukdė sumanymą įgyvendinti laiku – spektaklio premjerą parodyti jau šį pavasarį. Vis dėlto nei pandemija, nei karantinas nepajėgė pasipriešinti magiškai poeto asmenybės ir jo kūrybos traukai – birželio pradžioje teatras parodė pirmąją „Kanarėlės pranašystės“ dalį. Antrąją dalį, tiksliau – visą spektaklį, ketinama parodyti rudenį. Tuomet žiūrovai išvys scenoje įprasmintą visą poeto, mistiko, diplomato O. Milašiaus gyvenimą, jo dvasinius ieškojimus, nusivylimus ir atradimus.
Kanarėlės istorija
Impulsą sukurti spektaklį O. Milašiaus gyvenimo ir kūrybos motyvais įkvėpė istorija apie poetą ir jo kanarėlę. Antroje gyvenimo pusėje O. Milašius labai susidraugavo su paukščiais, tarsi šių dienų šv. Pranciškus, galėdavęs su jais net susišnekėti – susišvilpauti. Legenda pasakoja, kad poetas auginęs kanarėlę ir kartą ši iš narvelio ištrūkusi į laisvę. Ją gaudydamas O. Milašius pasijuto blogai ir mirė. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti tarnui, buvę: „Palik mane, man taip bus geriau.“ Ta pati legenda byloja, kad per poeto laidotuves ši, o gal kita kanarėlė atskrido ant jo kapo ir sugiedojo atsisveikinimo giesmę. Iš čia ir spektaklio pavadinimas – „Kanarėlės pranašystė“.
Praėjusiais metais Fontenblo mieste, kur O. Milašius praleido paskutinius gyvenimo metus ir kur atgulė amžino poilsio, atidengtas poetui skirtas paminklas – jo skulptūra su paukščiu. Spektaklyje kanarėlę įkūnija vargonėliais grojantis kompozitorius Tomas Juzeliūnas. Per žiūrovų rankas keliauja kanarėlės narvelis.
Statydami spektaklį Naujojo teatro aktoriai net įsigijo gyvą kanarėlę. „Visi dėl jos buvome pamišę, – pasakoja Š. Šulc. – Pavadinome Oskaru, leidome prancūziškas dainas, bet kartą po spektaklio radome narvelyje nebegyvą – iškeliavo į laisvę. Padarėme išvadą, kad tikroji meilė skleidžiasi tik laisvėje, todėl jau nebepanorome įsigyti kitos kanarėlės ir jos laikyti uždarytos.“
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
Prieš imdamiesi spektaklio, jo kūrėjai įniko studijuoti O. Milašiaus gyvenimą ir kūrybą. „Skaitėme, ką radome, norėjau, kad patys aktoriai suvoktų, kokia tai buvo asmenybė. Susitarėme, kad kiekvienas aktorius išmoks labiausiai jam patikusį eilėraštį. Pirmoji spektaklio dalis labiau biografinė: giminės istorija, tėvai, gyvenimas Prancūzijoje, apie tai, kaip poetas augo, kas jam darė įtaką. Antroji – dvasinė poeto kelionė. Milašius atranda tikėjimą, Biblijos, senųjų tautų pasaulį – pasikeičia jo paties gyvenimas“, – pasakoja Š. Šulc.
Režisierė primena, kad poeto vaikystė ir jaunystė buvo sudėtinga: kilęs iš senos LDK bajorų giminės, bet vaikystėje nesulaukęs meilės, švelnumo, poetas liko vienišas visą gyvenimą. O. Milašiaus tėvas balansavo ant sveiko proto ir pamišimo ribos, o namuose dažnai vykdavo tai, ką šių dienų kalba vadiname smurtu artimoje aplinkoje ir su kuo kovojame visomis teisinėmis priemonėmis. Liga, pamišimas, šėtono gundymas, tamsumas, prietarai, XIX pab. Paryžiaus bohema ir XX a. pradžios carinės Rusijos provincijos kasdienybė – visa tai formavo jaunojo poeto asmenybę, jo santykį su žmonėmis.
Spektaklyje ne tik skamba O. Milašiaus poezija, galantiškos aukštuomenės frazės, bet esama ir rupaus kaimietiško sąmojo, komedijos, net farso elementų. Ironizuoja ir pati Š. Šulc: „Kam pasakome, kad statome spektaklį apie O. Milašių, visi taip ir aikteli – iš kur tiek drąsos? Nežinau, gal būdami neįgalūs, nelabai suvokiame, ko imamės...“
Įkūnijo skirtingus vaidmenis
Vis dėlto tiek pati režisierė, tiek aktoriai gerai supranta, kokio sumanymo ėmėsi. „Kai suvaidinsime šį spektaklį, galėsime vadintis tikrais profesionalais“, – juokauja Š. Šulc.
Režisierės žodžiuose daug tiesos. „Kanarėlės pranašystė“ – iššūkis ne tik dėl savo tematikos, O. Milašiaus asmenybės gilumo ir įvairiapusiškumo, bet ir dėl režisūrinio sumanymo: aktoriai turi tiesiog scenoje persikūnyti iš vieno personažo į kitą. Antai Žydrūnė Dragūnaitytė vaidina ir neišsilavinusią, tiesmukišką kaimo moterį – mažojo Oskaro auklę Mari, ir poeto mylimąją – aristokratę Emi. Kristina Grušelionytė – Oskaro senelė aristokratė Natalija ir užguita, savo vyro smurtavimą ir pamišimo priepuolius kantriai kenčianti Oskaro motina Rozalija.
Aktorius Olegas Dlugovskis įkūnija net tris vaidmenis: poeto senelio Artūro, tėvo Vladislovo ir paties Oskaro. Spektaklyje jis tuo pat metu ir elegantiškas XIX a. vidurio Europos aristokratas, ir beveik pamišęs, savo valdose nebaudžiamai siautėjantis dvarininkas, ir Paryžiaus bohemos išsunktas, ieškantis to, kas tikra ir nelaikina, kenčiantis poetas. Pats Olegas priduria, kad antrojoje spektaklio dalyje atlieka dar ir pasakotojo vaidmenį – taigi iš dalies net keturi vaidmenys tam pačiam žmogui!
O. Dlugovskis Naujajame teatre dirba nuo 2014 metų, vaidino daugelyje spektaklių, tačiau sako, kad „Kanarėlės pranašystė“ sudėtingumu visus juos pranoksta: „Vaidinu tris personažus, visi jie – tos pačios giminės atžalos. Trys skirtingi ir kartu nemažai bendra turintys žmonės! Supratau, kad negalėsiu vaidinti trijų visiškai skirtingų žmonių, bet negalėsiu kurti ir vieno personažo. Senelio Artūro aristokratiškumas tarsi atsikartoja Oskaro asmenybėje. Vladislovas – abiejų priešingybė, gabus, gal net genialus, ir kartu įkūnijantis blogiausius išsigimstančios aristokratijos bruožus.“
Rimtai prie savo vaidmenų Olegas pradėjo dirbti tik kovo pradžioje, iki tol keletą mėnesių, anot jo, vykęs jų jaukinimasis.
„Parodžiau dvi skirtingas savo puses, – paklausta apie vaidmens kūrimą juokauja Ž. Dragūnaitytė. – Viena – kaimietė iš Vilkaviškio, kita – Žydrūnė iš Vilniaus, o gal net iš paties Paryžiaus... Spektaklyje esu visokia: gerai išauklėta aukštuomenės dama ir žodžių kišenėje neieškanti kaimo moteris.“
Dėl karantino Žydrūnė į spektaklį visiškai įsiliejo likus vos dviem savaitėms iki premjeros, tačiau su vaidmeniu susidoroja puikiai. „Spektaklis padeda plėsti emocijų, šnekos, jausmų, judesių amplitudę“, – sako aktorė ir neiškenčia nepridūrusi, kad ta amplitudė – nuo Vilkaviškio iki Paryžiaus ir dar toliau.
K. Grušelionytė Naujajame teatre dar tik antri metai. Mergina baigė Vadybos ir ekonomikos universitetą (ISM), dirbo verslo įmonėje. Darbu labai nesiskundė, bet ir nesidžiaugė, iškildavo sunkumų dėl turimos regėjimo negalios. Dar besimokydama mokykloje Kristina lankė dramos būrelį, studijuodama – suaugusiųjų dramos studiją. Pašaukimą surado Naujajame teatre. Jau vaidino keliuose spektakliuose, bet vaidmuo „Kanarėlės pranašystėje“ rimčiausias ir atsakingiausias. Anot Kristinos, O. Milašiaus pavardę ji buvo girdėjusi, šį tą žinojo, bet tik pradėjus gilintis į jo gyvenimą ir kūrybą paaiškėjo, kokia tai buvusi įdomi ir sudėtinga asmenybė.
„Spektaklio idėją nešiojomės ilgai, – pasakoja Kristina, – vaidmenį kurti pradėjau prieš kelis mėnesius. Mano vaidmuo nėra savitikslis – suvaidinti Oskaro motiną. Jį kurdama labiau orientavausi į patį poetą, kaip motinos paveikslas lėmė jo asmenybę, charakterį.“
Kompozitorius Tomas Juzeliūnas Naujajame teatre dirba maždaug tiek laiko, kiek ir jo kolegė Kristina. „Aš suradau juos, jie surado mane, visi vieni kitais esame patenkinti“, – sako Tomas. „Kanarėlės pranašystėje T. Juzeliūnas groja vargonėliais, jie – muzikinis tikrosios O. Milašiaus kanarėlės atitikmuo. Jo akompanuojamose scenose taip pat skamba keletas prancūziškų dainų. Tarp jų ir populiari prancūzų liaudies daina, išversta į lietuvių kalbą, „Oi, Jokūbai, oi, broleli, pramigai pramigai...“
„Dainą pasirinkome neatsitiktinai, – sako spektaklio režisierė, – brolis, brolelis, brolužis – O. Milašius buvo ne tik poetas, diplomatas, bet ir lietuvių kultūros ambasadorius: padėjo rengti parodas, vertė lietuvių liaudies pasakas ir dainas, prancūzams pasakojo, kokia archajiška, emociškai turtinga, perteikianti subtiliausius jausmus yra lietuvių kalba. Brolis, brolelis, brolytis, brolužis – kiek spalvų, atspalvių, emocinį santykį išreiškiančių priesagų!“
Š. Šulc pastebi, kad Naujojo teatro aktoriai nestudijavo Muzikos ir teatro akademijoje, todėl vaidmens kūrimas, jo suvokimas ne visada vyksta lengvai. Vis dėlto jie yra jauni, imlūs žmonės, norintys tobulėti, vaidinti ir naujasis spektaklis – geriausias šio noro įrodymas.
Pasak režisierės, O. Milašius iki šiol žmones veikia savo kūriniais, asmenybės jėga: „Kažkas vyksta ir su teatro aktoriais – neišeina daryti bet kaip, tik tam, kad padarytume, menininkai visada kritiški patys sau, aktoriai – bene labiausiai. Pasižiūrėjome filmuotą pirmosios dalies medžiagą, viskas neblogai, spektaklis turi potencijos augti.“
Sraipsnio autorius: Daumantas Valenta.
