Kamelijos ir jos vyro šeimoje žinia apie nėštumą buvo tarsi Dievo siųsta. Jų šeimos namai prisipildė meilės ir tylaus bei ramaus užgimsiančios gyvybės laukimo.
Pašnekovė pasakojo, kad vaikelį jiedu planavo ir jo labai laukė. Tuo metu jokių sudėtingos būsenos signalų ji nejuto – „jaučiausi labai laiminga ir rami“.
Visgi, įpusėjus nėštumui pasireiškė neįprasti jausmai. Kamelija ėmė nerimauti dėl vaisiaus sveikatos, pradėjo dažniau važinėti į ligoninę ir tikrintis, ar vaikeliui viskas gerai.
„Vis prisigalvodavau, kad virkštelė apsisuko, vaikas nebekvėpuoja. Tad nėštumo viduryje jau ėmiau jausti pirmuosius simptomus.“
Tiesa, tuo metu apie pogimdyvinę depresiją Kamelija nebuvo susimąsčiusi. Ji tikino, kad šią būseną buvo girdėjusi, tačiau tikrai nesitikėjo, kad jai gali taip nutikti.
Jautė tuštumą
Neilgai trukus gimė Kamelijos dukra. Tuo metu, leisdama pirmąsias savo dienas ligoninėje, moteris jautėsi pasimetusi: „Atsimenu, kad žiūrėjau į kūdikį ir nežinojau, ką man su juo daryti. Buvo keista.
Visgi, dar kas buvo neįprasta, kad begalinė meilė kūdikiui vos jam gimus neatsirado. Žinote, kai kurie sako, kad štai, pamačius savo kūdikį, užplūsta begalinė meilė, begaliniai jausmai.
Man to nebuvo, netgi galėčiau pasakyti, kad tuo metu aš jutau tuštumą. Maniau, kad kūdikis iš manęs atims gyvenimą, mano laisvę. Tad ta būsena tikrai nebuvo gera.“
Kamelijos būsenos teigiamai nepaveikė ir ligoninės personalo elgesys. Moteris kalbėjo, kad tuo metu buvo verčiama maitinti vaiką krūtimi, nors anksčiau buvo planavusi kitaip.
Pašnekovė kalbėjo, kad tokia prievarta prie gero neprivedė. Ji jautėsi nesuprasta, o visas personalo dėmesys sukosi vien tik apie naujagimę.
„Paskui išvis buvo taip, kad kūdikis verkdavo be sustojimo porą valandų, o pas mane į palatą net sesutė neužsukdavo paklausti, ar viskas gerai, ar man nereikia pagalbos“, – atviravo Kamelija.
Po šio vizito ligoninėje ji teigė supratusi, kad personalas rūpinasi tik kūdikiu, o pagimdžiusiai moteriai jokio dėmesio nėra skiriama.
Būsena blogėjo
Iš ligoninės su naujagimiu ant rankų grįžusi Kamelija iš šeimos narių ir artimųjų tikėjosi klausimo „Kaip tu jautiesi“, tačiau taip pat liko nieko nepešusi.
Ji pasakojo, kad daugelis dažniau klausdavo apie fizinę moters sveikatą, o ne tai, kaip ji jaučiasi viduje. „Taip buvo iki tol, kol aš pati neėmiau kalbėti, jog blogai jaučiuosi“, – sakė ji.
Su kiekviena diena leidžiama namuose Kamelijos būsena vis blogėjo. Ji pasakojo, kad ašaros ir nerimas lydėjo ją kasdien.
Tuo metu moteris kasdien jautėsi be nuotaikos. Tai pastebėję artimieji vis dažniau ėmė klausti, kaip ši jaučiasi ir kas jai nutiko.
„Tie požymiai pamažu keitėsi. Nerimas vis didėjo, aš pradėjau patirti panikos atakas. Ėmiau netgi bijoti būti viena namuose, viena su kūdikiu. Galvodavau, kad kažkas blogo įvyks, nuo ryto iki vakaro sukdavosi tos pačios blogos mintys galvoje...
Maniau, kad aš bloga mama, kad aš nesugebėsiu susitvarkyti su kūdikiu, kad nebeturėsiu laisvės, svarsčiau, kaip čia viskas bus toliau. Tai nuolat mane persekiodavo tokios mintys, buvau toje būsenoje visą laiką“, – apie patirtus išgyvenimus kalbėjo pašnekovė.
Lemtinga diena
Nors tuo metu moteris manė, kad ši būsena praeis savaime, tačiau taip nenutiko. Kaip teigė pašnekovė, ši būsena ją privedė iki minčių apie savižudybę.
„Galų gale ėmiau mąstyti apie savižudybę. Tų minčių niekaip nepavyko atsikratyti, supratau, kad situacija išties bloga. Tada jau nori-nenori reikėjo kreiptis pas specialistus“, – atskleidė Kamelija.
Išgirdusi apie tokias dukters mintis, Kamelijos mama nieko nelaukė. Ji iškart paskambino psichiatrei, o ji liepė nedelsiant Kameliją guldyti į ligoninę.
Moteris pasakojo, kad skambučio diena buvo penktadienis, o į ligoninę ji turėjo atsigulti pirmadienį. Šis įvykis jai sukėlė tiek daug streso, jog pusės dienos ji pasakojo neatsimenanti.
„Toje ligoninėje buvo tvarka griežtesnė už įprastų ligoninių tvarką. Buvo baisu palikti dukrą, labai ilgai save dėl to kaltinau, bet tai išėjo į naudą“, – pasakojo ji.
Visgi, šįkart ligoninės personalu Kamelija galėjo pasidžiaugti. Ją supantys žmonės, seselės ir gydytojai, buvo labai supratingi ir Kamelija juto nuolatinį palaikymą:
„Ten gavau pagalbą, kurios man reikėjo. Visi buvo labai draugiški, netgi bet kada galėdavau pasikalbėti su gydytoja, kas buvo man labai į naudą.“
Dabartinė būsena
Nuo Kamelijos vizito ligoninėje iki dabar prabėgo du mėnesiai. Šiuo metu moteris džiaugėsi, kad jaučiasi kur kas geriau, jai pritaikytas tinkamas gydymas.
Nors ji vis dar kasdien lankosi dienos stacionare, tačiau mato to naudą: „Mano meilė dukrai dabar auga, motyvacija ja rūpintis taip pat atsiranda. Anksčiau viską darydavau iš reikiamybės, o ne dėl to, kad norėjau.“
Moteris tikino, kad jeigu nebūtų kreipusis pagalbos, tuomet tik vienas Dievas žino, kaip viskas galėjo pasibaigti. Ji pasakojo, kad pažvelgusi dabartinėmis akimis supranta, jog jos būsena buvo nepavydėtina.
Kamelija šiuo metu jaučiasi dėkinga gydytojams ir savo artimiems žmonėms už tai, kad visuomet ją palaikė ir buvo kartu.
„Vyras ir mano tėvai buvo tie žmonės, kurie man labai padėjo. Jie buvo su manimi visą laiką: tiek nėštumo periodu, tiek pagimdžius, tiek ligoninėje. Dabar jie taip pat padeda, kol aš gydausi ir mėginu sustiprėti“, – sakė ji.
Svarbiausia Kamelijai dabar yra gauti pakankamai laiko gydymui. Šeima jai padeda šiuo klausimu ir visuomet pagloboja moters dukrą, kai tik Kamelijai reikia laiko sau arba gydymui.
Auksiniai patarimai
Paklausta apie tai, ką būtų norėjusi išgirsti sunkiais momentais, Kamelija pasidalijo patarimais su kitomis moterimis arba jų artimaisiais.
Pasak jos, pogimdyvinė depresija ir jos užuomazgos – tai būsena, į kurią reikia reaguoti žaibiškai ir nieko nelaukti:
„Patarčiau kreiptis pagalbos pas specialistus ir nedelsti, nes ta būsena savaime tikrai nepraeina. Dažnu atveju, reikia pagalbos, o tam galima nueiti pas psichologą ar pas psichiatrą.“
Taip pat moteris atkreipė dėmesį į visuomenėje sklandančias kalbas, kurios su šia diagnoze susidūrusioms moterims tikrai nepadeda.
Ji ragino neklausyti jų ir kreiptis pagalbos, mat uždelsus gali būti per vėlu: „Žinau, kad visuomenėje dažnai nesuprantama pogimdyvinė depresija, sakoma, kad moterys išsigalvoja, kad anksčiau moterys net po dešimt vaikų pagimdydavo.
Tai tikrai nereikia klausytis tokių nesąmonių, nes pagalba tikrai yra reikalinga. Moterys turėtų nesigėdyti pogimdyvinės depresijos diagnozės.
Sirgti depresija – normalu, tai gali nutikti bet kuriai, nepaisant jos pasiruošimo motinystei, amžiaus ir kitų detalių.
Kiekviena mama yra nuostabi, nepaisant to, ar jai teko susidurti su pogimdyvinės depresijos sunkumais, ar ne.“
