Kartais sunku suderinti apmokamą darbą su veikla, kuri būtų arti širdies. Sunku, bet įmanoma. Pernai gegužę padaviau prašymą Omprakash fondui, esančiam Jungtinėse Amerikos Valstijose, dėl finansavimo savanoriškam darbui Kambodžoje. Kai mano prašymas buvo atmestas, nenuleidau rankų ir, įvykdžiusi trūkstamus reikalavimus, kreipiausi dėl finansavimo antrą kartą. Su pinigais banko sąskaitoje spalio pradžioje jau buvau pakeliui į Kambodžą - tolimą ir mažai žinomą kraštą.
Į Kambodžą - ne tik turistauti
Kodėl Kambodža? Nori įsivaikinti vaiką iš kitos šalies - mokėk. Nori savanoriauti kitoje šalyje - mokėk. Net jei nori pervesti pinigus labdaringa veikla užsiimančiai organizacijai, kažkas tikriausiai atsirėš neblogą kąsnį sau. Žmonės randa, kaip pasipelnyti net iš pačių altruistiškiausių dalykų. Pavyko rasti vienintelę internetinę svetainę, kurioje skelbiamos organizacijos, neimančios jokio mokesčio už savanoriavimą. Peržiūrėjusi visus projektus, nusprendžiau važiuoti į Kambodžą. Palyginti saugi šalis, visus metus trunkanti vasara, pigus pragyvenimas, vos už 7 km esančios turistų lankomos vietos, nuostabia veikla užsiimanti organizacija, galimybė panaudoti turimas žinias ir įgūdžius bei darbas su budistais vienuoliais - ko daugiau benorėti?
Išgirdę, kad ruošiuosi važiuoti savanoriauti į Kambodžą, daugelis pagalvodavo, kad Kambodža yra kur nors Afrikoje. Tačiau Afrika - toli gražu ne vienintelis žemynas, kuriame yra šalių su niekada negirdėtais pavadinimais ir kuriame galima užsiimti savanoriška veikla. Juk apie Lietuvą irgi mažai kas žino. Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, daugelis tik galvą pakraipo ar netgi pradeda abejoti, kad tokia šalis išvis egzistuoja. Praleidusi beveik metus (dešimt mėnesių) Kambodžoje, galiu visus drąsiai užtikrinti - ši šalis ne Afrikoje, o Pietryčių Azijoje ir ribojasi su Tailandu, Vietnamu ir Laosu.
Po to, kai buvau vienam mėnesiui išvykusi į Indiją ir pagrobta taksi vairuotojo, viena važiuoti tokiam ilgam laikui į Afriką nelabai ryžausi. Nors Kambodža kur kas vargingesnė už Lietuvą ar netgi Indiją, tai - graži šalis, vietiniai žmonės be galo draugiški. Aktorei Angelinai Jolie Kambodža, galima sakyti, - antrieji namai. Čia ji turi nuosavą vilą, yra įsivaikinusi berniuką iš vietinės prieglaudos ir netgi turi Kambodžos pilietybę. Tuo metu, kai buvau Kambodžoje, ji buvo kaip tik atvažiavusi filmuotis naujam filmui.
Panašūs šalių likimai
Nors Kambodža yra daugiau nei už 8 tūkst. km nuo Lietuvos, jos istorija ir žmonių likimas gana panašūs. Lietuva daugelį metų buvo Rusijos, o Kambodža - Prancūzijos imperijos sudėtyje. Vėliau prasidėjo komunizmas. Daugelis išsilavinusių žmonių buvo nužudyti arba išsiųsti į darbo stovyklas. Abi šalys atsistojo ant taikos, nepriklausomybės ir demokratijos kelio beveik tuo pačiu metu - prieš dvidešimt metų. Po sostinėje Pnompenyje pernai lapkritį įvykusios nelaimės per vandens šventę, kurios metu žuvo daugiau kaip 300 žmonių, apie Kambodžą išgirdo netgi lietuviai. Teko ir pačiai šioje šventėje pabuvoti, tik kitame mieste.
Nežinomybė žmones gąsdina. Kartais visai be pagrindo. Teko skaityti, kad po karo Kambodžoje yra likę apie 10 mln. minų. Teko išgirsti ir komentarą, kad Kambodža - labai neturtinga šalis, tad netvarkos ir šiukšlių tikriausiai bus dar daugiau negu Indijoje. Nepaisant to, grįžau gyva ir sveika! Minos yra toli nuo užsieniečiams pasiekiamų vietų ir jokio pavojaus jiems nekelia. Na, o spėjimas dėl šiukšlių nepasitvirtino. Miestas, kuriame gyvenau, labai gražus ir pakankamai tvarkingas. Mašina reguliariai atvažiuoja ir prie namų paliktas šiukšles surenka, o tie, kurie pinigų šiai paslaugai neturi, šiukšles tvarkingai sudegina. Apskritai Kambodža - tai nuostabi šalis. Stebiuosi, kad apie ją tiek mažai žinoma ir kad daugelis turistų ją aplenkia.
(Jeigu norite sužinoti daugiau apie Kambodžą, mano darbą su vienuoliais bei kitas įdomybes, skaitykite kitus straipsnius. Taip pat galite apsilankyti mano asmeninėje svetainėje: www.astatamuleviciute.com.)
Darbas gyvenimo ir vilties asociacijoje
Gyvenimo ir vilties asociacija - tai nevyriausybinė organizacija, kurioje dirba apie 35 žmonės. Kai kurie iš jų - budistų vienuoliai. Organizacija padeda beveik 1 tūkst. žmonių ir turi šešis didelius projektus: siuvimo, užsienio kalbų mokyklas, bendrabutį merginoms iš neturtingų šeimų, vaikų prieglaudą, bendrojo lavinimo mokyklą (7-9 klasės) bei pagalbą maistu ir mokyklos prekėmis šeimoms, neišgalinčioms išleisti savo vaikų į mokyklą.
Dešimt mėnesių dirbau kaip Programų pareigūnė. Vyriausiasis šventyklos vienuolis, organizacijos direktoriaus pavaduotojas, mielai užleido savo darbo vietą. Padėjau organizacijai sukurti naują interneto svetainę (www.lifeandhopeangkor.org), pradėjau rašyti naujienas, koordinuoti savanorius bei renginius, padėjau rašyti ataskaitas ir paraiškas dėl finansavimo, teikiau pasiūlymus dėl programų tobulinimo ir efektyvumo gerinimo, padėdavau direktoriui visais kitais svarbiais klausimais. Jis - labai užimtas žmogus. Man atvažiavus, jam didelė našta nuo pečių nukrito.
Direktorius - taip pat vienuolis. Labai charizmatiška asmenybė. Jis irgi iš neturtingos šeimos, kai neturėjo jokių kitų galimybių baigti mokyklą, nusprendė tapti vienuoliu. Baigęs mokyklą gavo stipendiją studijuoti verslo administravimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Grįžo su diplomu rankose atgal į Kambodžą vos prieš man atvažiuojant. Kai išvažiavau, jis tuo metu vėl buvo Amerikoje - lankė kursus organizacijų lyderiams Harvardo universitete. Paties patirti sunkumai įgyjant išsilavinimą paskatino įkurti organizaciją ir padėti vaikams bei jaunoms moterims. Jo teigimu, berniukas gali tapti vienuoliu ir gauti išsilavinimą, o mergaitėms galimybės kažko pasiekti gyvenime kur kas mažesnės.
Kambodžoje žmonės - linksmi ir draugiški
Pirmus tris mėnesius gyvenau kartu su dvylika 14-20 metų vietinių, vienoje iš programų dalyvaujančių merginų. Nuo pat pirmos dienos buvau sužavėta jų draugiškumu, darbštumu ir savarankiškumu. Apie 7 val. ryto jos išeina į vyriausybinę mokyklą, paskui eina į privačias pamokas, anglų kalbą ir grįžta tik vakare. Į mokyklą reikia eiti ir šeštadieniais, o kai kurios merginos turi privačias pamokas net ir sekmadieniais. Likusį laiką praleidžia mokydamosi, skaitydamos knygas, tvarkydamosi namie. Kitaip tariant, laiko veltui, kaip daugelis šiuolaikinio jaunimo, nešvaisto.
Visų merginų šeimos labai neturtingos. Daugelis turi tik vieną iš tėvų. Jeigu nebūtų priimtos į programą, būtų negalėjusios toliau tęsti mokslų, nes tėvai neturėjo tam lėšų arba mokykla buvo labai toli. Kai kurios iš jų jau penktoje klasėje turėjo pradėti dirbti, kad paremtų šeimą. Viena padėjo mamai taisyti batus, kita įsidarbino mokytoja mokykloje, dar kita dirbo kaučiuko plantacijoje ir statybose.
Nepaisant sunkaus gyvenimo, merginos labai nuoširdžios ir linksmos. Apskritai Kambodžoje žmonės labai linksmi ir nestokoja gero humoro jausmo. Todėl susidraugavome labai greitai. Kai išvažiavau, vyriausia mergaitė verkė nesustodama ir prižadėjo, kad stengsis gerai mokytis ir kreipsis dėl stipendijos studijoms užsienyje. Nusiminė ir mano studentai universitete, kur nuo kovo mėnesio vakarais dėsčiau anglų kalbą. Mano bendradarbė taip pat nenorėjo, kad išvažiuočiau. Paskutinę savaitę buvo gana liūdna su visais išsiskirti. Žinoma, palaikysime ryšį ir toliau. Juk tikri draugai nepamirštami, kad ir kaip toli jie bebūtų!
Nesibaigianti kova su šarlatanais gydytojais
Viena iš merginų, su kuriomis gyvenau, sunkiai susirgo. Prasidėjo smarkūs galvos skausmai, pakilo aukšta temperatūra, prasidėjo vėmimas. Iš simptomų supratau, kad kažkas rimto. Mergina buvo nuvežta į ligoninę, bet jokios pagalbos ten nesulaukė. Kai su blogėjančiais simptomais mergina po savaitės buvo vėl nuvežta į tą pačią ligoninę ir kai primygtinai prašiau, kad pasakytų diagnozę, buvo paaiškinta, kad merginai gliukozės trūkumas kraujuje ir kad tegul eina namo, pavalgo ir viskas bus gerai. Toks gydytojų nerūpestingumas pradėjo kelti nerimą. O kas, jeigu jai meningitas, encefalitas arba netgi auglys? Paklausti, kaip jie galėjo nustatyti gliukozės kraujuje stygių be jokių tyrimų, gydytojai paaiškino, kad jie esą žiną iš patirties. Merginos sveikata negerėjo.
Vieną dieną ji atėjo pas mane ir vos ne verkdama pasiguodė, kad, jos manymu, jai kažkas daug rimtesnio negu gydytojai sako. Aš buvau tos pačios nuomonės ir, kadangi niekas daugiau mumis netikėjo, nuvežiau ją į privatų tarptautinį sveikatos centrą, kad bent padarytų tyrimus. Gydytoją merginos būklė taip pat išgąsdino. Tyrimai buvo išsiųsti į laboratoriją sostinėje. Tą pačią dieną merginos būklė vėl smarkiai pablogėjo. Nuvežus į ligoninę, parodžiau privataus gydytojo išvadas ir paprašiau, kad iš nugaros paimtų smegenų skysčio mėginį ir nustatytų, ar jai nėra meningito. Gydytojas į mane pažiūrėjo ir sako: „Gal jai meningitas, gal encefalitas, gal auglys. Bet, mano galva, ne. Daugeliui moterų Kambodžoje paprasčiausia psichozė.“ Jokių komentarų. Nors kabinete sėdėjo gal trys gydytojai ir priimamajame stovėjo visas būrys nieko neveikiančių seselių, prireikė laukti pusantros valandos, kol pagaliau padarė lašelinę ir davė nuskausminamųjų.
Po trijų dienų buvo padarytas testas ir nustatytas meningitas. Tada prasidėjo kitas etapas. Gydytojas liepė mergaitės šeimai nupirkti vaistų, kurie vienai dienai kainuoja per 60 litų (25 dolerius). Neva jie būtini meningitui gydyti, o ligoninė neturi. Kai paklausiau seselės, kokių vaistų reikia nupirkti, ji pasakė, kad nereikia pirkti jokių vaistų ir kad ligoninė turi visus reikiamus. Gydytojas, apie tai sužinojęs, prašė šeimos niekam nesakyti, kad jis liepė pirkti vaistų, nes jis pateks į bėdą. Tokiems neturtingiems žmonėms tai labai dideli pinigai. Merginos mokytoja surinko pinigus mokykloje ir atidavė šeimai, bet jų užteko tik trumpam laikui.
Sąžinės stoka gali kainuoti gyvybę
Nuėjusi į vaistinę, patikrinau tų vaistų paskirtį. Paaiškėjo, kad tai labai stipraus poveikio vaistai ir kad galima juos duoti tik išimtiniais, visiškai su meningitu nesusijusiais atvejais. Taip pat buvo parašyta, kad netgi nustojus vartoti šiuos vaistus, gali ateityje pasireikšti neigiamas jų poveikis ar netgi negalia. Beliko tik tikėtis, kad gydytojas šių vaistų jai nedavė, bet grąžindavo į vaistinę ir pasiimdavo sau pinigus. Pasikonsultavusi su pažįstamu gydytoju bei pasitikslinusi informaciją internete, užrašiau vaistų, vartojamų meningitui gydyti, pavadinimą ir parodžiau gydytojui. Jis pripažino, kad taip, tai vaistai, kurių jiems reikia, bet paaiškino, kad neva jie susideda iš dviejų komponentų ir kad vieną iš jų jie turi ligoninėje, o kitas - tai vaistai, kuriuos jis liepė nupirkti. Tai buvo, žinoma, netiesa.
Kitą kartą nuėjau į vaistinę ir nupirkau tų vaistų. Vietoje dvidešimt penkių, jie kainavo vos du dolerius. Kai parodžiau buteliuką tam pačiam gydytojui, jis neatrodė labai patenkintas ir pradėjo nueidamas murmėti, kad neva tai turbūt prastos kokybės vaistai, pagaminti Kinijoje. Kai pasakiau, kad vaistai iš Anglijos ir kad pirkti vakarietiškoje vaistinėje - vienintelėje, kuria gali pasitikėti ir kur visi vaistai importuojami iš Vakarų šalių, - gydytojas liko be žodžių. „Iš kur tu esi?“ - paklausė. Norėjau pasakyti: „Ne tavo reikalas. Dirbk savo darbą ir nedaryk verslo iš ir taip galą su galu nesuduriančių žmonių“, bet, žinoma, taip nepasakiau. Teko matyti tokių „verslininkų“ ir anksčiau. Kai mama laukė galvos operacijos Kauno klinikose, operuoti turintis gydytojas paėmė keletą šimtinių, net nemirktelėjęs įsidėjo į kišenę ir pasakė: „Dar ir skyriaus vedėjui reikėtų duoti, nes jo instrumentai.“ Puikiai prisimenu, kaip tuomet sunkiai vertėmės ir kiek skolų turėjom. Galbūt Lietuvoje gydytojai ir geriau savo darbą išmano, bet sąžinės irgi, deja, neretai stokoja!
Budistai vienuoliai: nirvana ar išsilavinimas?
Kas yra vienuoliai? Pasak vieno iš mano studentų, 23 metų budistų vienuolio, vienuoliai - tai žmonės, kurie nedaro nuodėmių. Toks pasakymas nejučiomis kelia šypseną, tačiau kaip yra iš tikrųjų? Savaime suprantama, kad šventųjų Žemėje nėra. Vieni mažiau, kiti daugiau, bet klystame visi.
Skirtingai tikriausiai nuo kitų šalių, Kambodžoje daugelis berniukų tampa vienuoliais ne tam, kad pasiektų nirvaną (nušvitimą), bet tam, kad gautų išsilavinimą ir galėtų tokiu būdu išbristi iš skurdo. To paties vienuolio teigimu, kai kurie vienuoliai, kurie yra atsidavę šiam keliui, studijuoja dharmą ir Budos mokymus, o kiti mokosi visus karaliaus jiems duotus dalykus ir, baigę mokyklą, tampa eiliniais žmonėmis. Jeigu stoja vienuolis į universitetą, dažnai renkasi ne filosofiją ar religijos studijas, bet vieną iš populiariausių specialybių - anglų kalbą arba verslo administravimą. Daugelis vienuolių dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje ir padeda neturtingiems žmonėms. Tai taip pat padeda sukurti tvirtesnį pamatą ateičiai.
Vienuolio teigimu, iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas gali pasirodyti lengvas, nes vienuoliai gauna maistą iš aplink pagodą (Budistų šventykla) gyvenančių žmonių, tačiau iš tikrųjų ne kiekvienas tokį gyvenimą gali pakelti. Vienuoliai neturi nei namų, nei drabužių (išskyrus tris oranžines mantijas), negali turėti nei žmonos, nei vaikų, negali vairuoti motociklo (pagrindinė transporto priemonė Kambodžoje) ir gali valgyti tik du kartus per dieną - labai anksti ryte ir prieš vidurdienį. Jeigu vienuolis yra pasinėręs į gilią meditaciją, jam galbūt žemiški dalykai nelabai rūpi, tačiau Kambodžoje vienuoliai medituoja tik lietaus sezono metu. Kartą per dieną jie gieda dharmą, tačiau kažin ar to užtenka atsiriboti nuo fizinių poreikių ir užpildyti tuščią skrandį.
Vienuoliai - tokie žmonės kaip ir mes
Kambodžoje ir netgi užsienyje vienuoliai yra žmonių gerbiami ir naudojasi daugeliu privilegijų. Retas kuris drįsta suabejoti vienuolio žodžių ar elgesio teisingumu. Teko sutikti vienuolių, kurie svajoja apie studijas užsienyje, tačiau, jų pačių teigimu, neturi kantrybės pildyti prašymus ir dalyvauti viešuose konkursuose. Pasak jų, geriau jie pabandys gauti stipendiją per asmeninius kontaktus. Tikriausiai nelabai geras pavyzdys kitiems, bet tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad vienuoliai galvoja apie ateitį ir nori pasinaudoti turimomis privilegijomis tol, kol gali.
Kai žmonės ateina pas vienuolį, turi nusilenkti jam žemai prie kojų. Nors teko dirbti su tikrai geros širdies vienuoliais, neteko sutikti nė vieno, kuris žmogų pakeltų nuo žemės arba lieptų jam atsistoti. Atvirkščiai, netgi mažam vaikui, kuris religinio etiketo neišmano, yra parodoma, kaip pridera elgtis vienuolių akivaizdoje. Kai valgomi pietūs, geriausias maistas duodamas vienuoliams ir niekas negali pradėti valgyti, kol nebaigia valgyti vienuoliai. Nors daug kartų teko valgyti kartu su vienuoliais ir netgi dalyvauti iškylose (kaip bebūtų keista, iškylas vienuoliai labai mėgsta), nė karto neteko išgirsti: „Pradėkit valgyti. Nelaukit mūsų.“ Primena šiek tiek tuos laikus, kai dirbau su musulmonais ir kai moterys turėdavo laukti, kol pirma pavalgys vyrai.
Kai kurių žmonių teigimu, dėl Kambodžoje daugelį metų trukusio komunizmo ir vienuolių priespaudos, didžioji dalis budizmo tradicijų yra negrįžtamai prarasta. Kad ir kaip būtų, mano akimis, vienuoliai laikosi tam tikrų taisyklių, bet šiaip jie - tokie pat žmonės kaip ir mes - kiekvienas su savo mintimis ir svajonėmis, stiprybėmis ir silpnybėmis. Kaip danguj, taip ir ant žemės!
Turistų išmintais takais
Kasmet į Kambodžą atvyksta daugiau nei 2 mln. turistų - beveik dvigubai daugiau nei į Lietuvą. Daugelis turistų važiuoja į Kambodžą dėl garsiosios Angkor Wat ir kitų senovinių šventyklų, stūksančių džiunglių apsuptyje, vos 7 km nuo Siem Reapo miesto centro. Teko aplankyti maždaug devynias iš šių šventyklų. Kartais jos galbūt atrodo ne taip įspūdingai kaip matytuose filmuose, gaila, kad aplink buvusios džiunglės kai kur pernelyg kruopščiai iškirstos, tačiau šių didingų statinių vertė civilizacijų istorijai neabejotina. Civilizacijos klestėjimo laikotarpiu (802-1431 m.), Angkor mieste gyveno beveik 1 mln. žmonių, o Londone - tik apie 60 tūkstančių. Tam, kas buvo pastatyta per mažiau nei 40 metų, šiandien netgi pasitelkus šiuolaikines technologijas prireiktų beveik 300 metų!
Kita vieta, kurią teko aplankyti, tai Kambodžos kultūrinis kaimas, kuris šiek tiek primena Lietuvos liaudies ir buities muziejų Rumšiškėse. Buvo įdomu aplankyti ir plaukiantį kaimą ant Tonle Sapo ežero, kur namai pastatyti ant aukštų, iki 10 m siekiančių polių. Kai vandens lygis pakyla, vienintelis būdas palikti savo namelį ir pasiekti kaimynus ar mokyklą irtis valtimi. Kai vanduo šiek tiek nuslūgtsa, galima pereiti per kaimą jame esančiu keliu. Didelis kelio ruožas išklotas krevetėmis - džiovinimui. Įdomu buvo aplankyti ir šilko fermą, kur šilkaverpiai auginami kokonuose, paskui verdami, šilkas suverpiamas ir audžiamas panašiomis į lietuviškas staklėmis. Šilko gaminiai tarp užsieniečių - gana populiari, nors ir nepigi prekė.
Vietiniuose restoranuose arba vaikų prieglaudose galima pamatyti tradicinių šokių, tokių kaip Apsara, tačiau rinktis vaikų prieglaudas reikia atsargiai. Kai kurios iš jų surenka daug pinigų iš lankytojų, bet vaikai tebegyvena apgailėtinomis sąlygomis. Kai kuriems savanoriams yra tekę smarkiai nusivilti tokių organizacijų praktika. Yra netgi Jungtinių Tautų pranešimas, parašytas apie vaikų prieglaudas Kambodžoje. Našlaičių vaikų rėmimas - labai sveikintinas dalykas, bet visada prieš atsisveikinant su savo pinigais ar nusprendžiant skirti savo laiką pagalbai, rekomenduotina tokiomis vietomis pasidomėti šiek tiek daugiau.
Tikras rojaus kampelis
Be Siem Reapo miesto, kitos dvi turistų lankomiausios vietos - sostinė Pnompenis ir kurortinis Sihanoukville miestas prie jūros. Pnompenyje labai gražūs karališkieji rūmai, šventykla, nacionalinis muziejus, miesto skverai, upės pakrantė. Šiaip pačiu miestu sužavėta nelikau - daug žmonių, triukšmo, nešvaru. Niekada nesigailėjau pasirinkusi Siem Reapą. Jis visada mano atmintyje išliks kaip ramus ir mielas miestas, ypač kai nuslūgsta turistų antplūdis.
Viena iš mano mėgstamiausių vietų - vandens krioklys ant Kuleno kalno. Kelionė iki kalno trunka beveik valandą. Visokių keistų dalykų ten galima pamatyti. Kaip kokiais viduramžiais pardavinėja gydymui naudojamus gyvūnų kaulus. Vienoje pašiūrėje sėdi vyresnio amžiaus žmogus su ilgais į kaltūną suveltais plaukais. Paklaustas paaiškino, kad jo plaukai neišsišukuoja, o nukirpti negali, nes susirgs (taip ir patikėjau). Prie uolų sėdi vienuolis su tatuiruotėmis padengtu kūnu ir dalija palaiminimus. Vyras duoda žmonėms stebuklingų galių turintį vandenį iš vyro organą simbolizuojančio vandens indo. Čia pat ir didžioji Budos, laukiančio nušvitimo, statula bei tūkstančio lingų upė, kur vandens dugnas išklotas akmens drožiniais. Šiek tiek aukščiau yra nuostabaus grožio vandens krioklys, kur galima maudytis ar surengti iškylą. Vieta mažai paliesta civilizacijos ir turistų beveik nėra, o šniokščiančio vandens garsas veikia neapsakomai raminamai. Tikras rojaus kampelis!
Maistas: „Ar jau valgei ryžių?“
Lietuvoje pietų stalas sunkiai įsivaizduojamas be duonos ar bulvių, o Kambodžoje - be ryžių. Daugeliui tai pagrindinis, o kai kuriems netgi vienintelis maisto produktas. Dažnai vietoje klausimo „Ar jau valgei pietus?“ tekdavo išgirsti „Ar jau valgei ryžių?“ arba vietoje „Einam valgyti pietų“ - „Einam valgyti ryžių“. Ryžius galima naudoti kaip garnyrą su daugybe patiekalų. Kai pagalvoji, keista, kad kai kurie lietuviai nemokamai gauna ryžių iš Raudonojo Kryžiaus ir išmeta, nes nežino, ką su jais daryti. Žmonės, auginantys ryžius, turi įdėti labai daug darbo. Paprastai viskas daroma rankomis. Nors turguje galima nusipirkti beveik visų pas mus augančių daržovių, daugelis žmonių augina tik ryžius. Taip yra išmokę iš savo tėvų, senelių, prosenelių ir dažnai neturi reikiamų įgūdžių daržovėms auginti.
Vaisiai Kambodžoje labai saldūs. Bananų, arbūzų ar ananasų skonis visiškai skiriasi nuo tų, kuriuos perkame lietuviškose parduotuvėse - dar žalių nuskintų, be saulės laikytų ir chemikalais išpurkštų. Kambodža vadinama vaisių rojumi ne tik ir ne tiek dėl saldžių, dosnioje saulėje prinokintų vaisių, bet ir dėl stebinamo jų pasirinkimo. Daugelis vaisių mums netgi negirdėti: drakono vaisius (auga ant tam tikros rūšies kaktusų), durijus, rožinis obuolys, karambola, Budos gėlės vaisius ir daugybė kitų. Atrodo keista, tačiau Kambodžos žmonės daugelį vaisių, pavyzdžiui, mango ar ananasus, valgo su druska, pipirais ir aštriosiomis paprikomis, o daržoves ir mėsą troškina su trupučiu cukraus.
Saldumynų Kambodžoje, galima sakyti, nėra. Pyragų niekas nekepa, nes nėra iš ko (javai neauginami, todėl miltai gana brangūs) ir kur kepti (maistas gaminamas ant keraminių, į puodą panašių viryklių). Iš gatvės prekeivių galima nusipirkti tešloje keptų bananų, kuriuos tikrai mėgau. Per šventes žmonės kepa vadinamuosius ryžių pyragėlius bananų lapuose, bet jų skoniu, tiesą pasakius, sužavėta nelikau. Teko jų ragauti, kai viešėjau vieno vienuolio tėvų namuose. Iš mandagumo vieną gabaliuką vos ne vos įveikiau - nesinorėjo įžeisti šeimininkų.
Atgrasiai atrodantys delikatesai
Lietuviai valgo viską. Jeigu paskerdžia kiaulę, neišmeta beveik nieko. Tas pats Kambodžoje. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų Kambodžos žmonės galbūt netgi išradingesni. Jie valgo netgi keptas varles (skonis labai panašus į vištienos), vabalus, apvaisintus vištos kiaušinius, mikroskopinio dydžio žuveles, vandens lelijas, bananų žiedus ir panašiai. Teko Kambodžoje ragauti ir krokodilo bei gyvatės mėsos. Niekuo ji nesiskiria nuo normalios mėsos. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tokie delikatesai atrodo gana atgrasiai, bet juk maistas kiekvienoje šalyje priklauso nuo klimato sąlygų ir kultūrinio pripratimo. Tiek Lietuvoje, tiek Kambodžoje daugelis žmonių augina kiaules, o juk, pavyzdžiui, musulmonai laiko kiaulę nešvariu gyvūnu (nes ėda savo išmatas) ir kiaulienos nevalgo. Kai kam ir mūsų sūdyta silkė gana keistai atrodo, jau nekalbant apie lašinius ar kiaulės žarnose keptus vėdarus. O juk dar kai kuriuose kaimuose nėra išnykusi tradicija virti kruvienę iš kiaulės kraujo.
Pietus vietiniuose restoranuose galima pavalgyti vos už 1,5 dolerio (3,6 lito). Populiariausi vietiniai patiekalai: žuvis, troškinta kokosų piene, vandeninis sukutis, aštrios mango arba papajos salotos, aštri tom yam sriuba su žuvimi arba mėsa, daržovėmis, citrinžole bei kitais vietiniais prieskoniais, pavasariniai suktinukai su daržovėmis, kepti ryžiai su daržovėmis, keptos daržovės su mėsa ar krevetėmis ir kita. Maistas gana skanus ir sveikas, nes gaminamas iš šviežių daržovių, o aliejaus naudojama labai mažai. Vabalų kepti neketinu, bet keletą vietinių patiekalų į savo receptų knygą būtinai įtrauksiu.
Kambodža (Kultūrinis šokas!)
Taip vadinosi vienintelė knyga, kurią perskaičiau prieš važiuodama į Kambodžą. Tiesą sakant, daugiau nieko tinkamo neradau. Nors knygos reitingai geri, tačiau, pagyvenusi Kambodžoje ilgesnį laiką ir turėjusi galimybę įsilieti į vietinę kultūrą, manau, kad įdomių faktų apie šią šalį tikrai stokojama. Visų patirtų įspūdžių ir į jaučio odą nesurašytum, galbūt vertėtų pačiai bent nedidelę knygelę išleisti, bet keletą įdomių faktų pabandysiu paminėti.
Kambodžos žmonės labai vertina šeimą ir tradicijas. Netgi patys neturtingiausieji žmonės vestuvėms išleidžia apie 4-5 tūkstančius dolerių. Tai be galo dideli pinigai. Policininko ar mokytojo atlyginimas - 50 dolerių. Daugelis žmonių net ir tokių pajamų neturi. Netgi užėjęs į vargingiausią lūšną ant sienos gali pamatyti besipuikuojančias vestuvių nuotraukas. Nesunku suprasti, kodėl vestuvės tokios brangios. Kaip jau minėjau, žmonės stengiasi laikytis tradicijų, o taip jau yra įprasta, kad per vestuves nuotaka pakeičia bent dvidešimt suknelių. Ši tradicija yra kilusi iš Kinijos, kiekviena suknelė yra kitokios, simbolinę reikšmę turinčios spalvos, kuri neša laimę. Apie tai, kad pora gali gyventi nesusituokusi, negali būti net kalbos.
Teko skaityti, kad vietiniai žmonės rengiasi kukliai, kad moterys dažnai dėvi drabužius, dengiančius pečius ir kelius. Tačiau niekur neteko skaityti, kad daugelis moterų gatvėje nešioja pižamas! Kita vertus, kai pamąstai, tai juk irgi drabužis. Ir pigu, ir patogu. Svarbu, kad nesimatytų per daug nuogo kūno, o jau kuo jį pridengti - kiekvieno asmeninis reikalas. Ežere, pavyzdžiui, vietinės moterys maudosi ne su bikiniais, o su drabužiais. Užsieniečiai gali maudytis su šortais ir marškinėliais, o vietiniai dažnai lenda į vandenį su kelnėmis ir džemperiais.
Medicina Kambodžoje, kaip minėjau, gana žemo lygio. Jeigu žmogui ką nors skauda, ypač galvą, jis paguldomas ant pilvo ir nugara stipriai įtrinama metaline moneta arba netgi nudraskoma nagais. Šiek tiek primena taurių statymą. Vaizdas po tokios procedūros būna nekoks ir iš pirmo žvilgsnio toks „pacientas“ atrodo kaip smurto auka ar turįs kokią nors rimtą odos ligą. Bet žmonės tokiu prieš daugelį metų iš Kinijos atėjusiu metodu neabejoja. Bandė tokiu būdu gydyti netgi meningitą!
Nuėjęs pas kirpėją - be masažo neišeisi
Masažas - kultūros dalis. Galbūt meningito jis ir neišgydys, bet atsipalaiduoti tikrai padeda. Masažo salonus galima pamatyti vos už kelių žingsnių. Gatvėse taip pat galima panerti kojas į akvariumą su mažytėmis žuvelėmis, kurios nurenka negyvos odos ląsteles. Netgi nuėjęs pas kirpėją - be masažo neišeisi. Kiekvieną savaitę eidavau plauti plaukų į šalia esančią kirpyklą. Beveik valandą trunkantis galvos, kaklo ir netgi pečių masažas, gražiai atrodantys plaukai, ir visas šis malonumas - vos už mažiau nei penkis litus.
Kai kurie žmonės atvažiuoja į Kambodžą ir, pamatę gražų miestą su Vakarų standartus atitinkančiais restoranais ir prekybos centrais, susidaro klaidingą įspūdį, kad Kambodžoje žmonės gyvena ne taip jau vargingai. Tačiau realybė visai kitokia. Daugelis kaime gyvenančių žmonių neturi elektros ir sutemus užkuria nedidelį lauželį po nameliu arba pasišviečia žvakėmis. Daugelis augina ryžius ir neturi absoliučiai jokių pajamų. Kai kurie nameliai tokie maži, kad norėdamas patekti į vidų turi pasilenkti, o vietos viduje užtenka vos keliems žmonėms atsisėsti arba atsigulti. Pastatyti naują medinį namą kainuoja vos per 3 tūkst. litų (1,5 tūkst. dolerių). Už užsieniečių surinktus pinigus organizacija, kurioje dirbau, stato namus ir atiduoda vargingai gyvenančioms šeimoms.
Nors atvykus į Kambodžą kai kurie dalykai tikrai nustebino, kai jau visiškai pripratau prie vietinės aplinkos ir kai jau niekas nebestebino, pasidarė nebeįdomu. Kai sugrįžau į Angliją, buvo gal netgi didesnis šokas - iškart pradėjau ilgėtis gero oro ir besišypsančių veidų. Iš karto pradėjo suktis galvoje mintys: „Kur toliau?“
Manau, kiekvienoje šalyje yra tiek gerų, tiek blogų dalykų. Ideali šalis galbūt netgi neegzistuoja. Tik nuo mūsų asmeninio pasirinkimo priklauso, kuriuos kraštus norime pažinti, o kur galbūt netgi gyventi. Svarbiausia eiti ten, kur veda širdis.
Vienas pagrindinių kriterijų – draugiškumas
Tuo metu, kai rašau šį straipsnį, Kambodžoje dideli potvyniai. Apsemtos visos gatvės. Šventykla, kurioje dirbau, taip pat po vandeniu. Pamačiusi nuotraukas, direktoriui pajuokavau, kad laikas jau būtų pradėti statyti povandeninį laivą. Organizacijos būstinė uždaryta. Namas, kuriame gyvenau, dar sunkesnėje padėtyje, nes prie pat upės, todėl mergaitės nakvynei perkeltos kitur.
Kaip jau turbūt supratote, prasidėjus lietaus sezonui, vandens Kambodžoje netrūksta. Šiais metais, matyt, jo „šiek tiek“ daugiau negu pernai. Kai atvažiavau į Kambodžą, buvo kaip tik prasidėję du patys lietingiausi mėnesiai – rugsėjis ir spalis. Buvo parašyta, kad užsieniečiams šių mėnesių geriau vengti. Bet buvo visai smagu. Vanduo juk šiltas. Tik brendant per vandenį su šlepetėmis reikėdavo žiūrėti, kad jų netyčia nepamesčiau!
Išvis Kambodžoje buvo labai smagu. Jeigu vėl reikėtų rinktis šalį, kurioje turėčiau praleisti ilgesnį laiką, vienas iš pagrindinių kriterijų būtų žmonių draugiškumas. Kartais juk tikrai laimę atneša ne pinigai, o žmonių tarpusavio santykiai. Kadangi esu vasaros vaikas, vėl važiuočiau kur nors, kur vasara trunka ištisus metus. Manau, kad saulės kiekis atsiliepia tiek sveikatai, tiek žmonių nuotaikai. Ir kad būtų gana saugu. Gerai padėti kitiems žmonėms, bet reikia nepamiršti ir savęs. Na, ir kad būtų kultūriškai įdomus kraštas.
Nugyventi gyvenimą – keliaudama ir savanoriaudama
Kambodžoje radau visa tai ir daug daugiau. Supratau daug ne tik apie naują kultūrą, bet ir apie pačią save. Išvykusi tokiam ilgam laikui suvokiau, kad būtent taip ir noriu nugyventi savo gyvenimą – keliaudama po pasaulį, pažindama kitas kultūras ir padėdama žmonėms. Jaučiausi tarsi Budos apibūdintas dramblys, kuris vienąkart išleistas iš narvo nebenorėjo grįžti atgal.
Dirbdama organizacijoje sutikau ir daugiau panašių žmonių. Inžinieriai, verslininkai, teisininkai, medikai – žmonės iš įvairių gyvenimo sričių – atvykdavo siūlydami savo pagalbą. Buvo tikras malonumas su jais dirbti. Savanorių turėjome iš viso pasaulio: JAV, Kanados, Australijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Malaizijos, Kinijos, Izraelio. Iš Lietuvos neteko nieko sutikti, bet, tikiuosi, laikui bėgant tai pasikeis.
Pati esu baigusi politikos mokslų bakalaurą, diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrą, pabėgėlių studijų magistrą ir studijavusi šiek tiek teisės doktorantūroje. Esu nemažai savanoriavusi ir Lietuvoje: vaikų namuose, su benamiais žmonėmis, vaikais iš socialinės rizikos šeimų, pabėgėliais. Su pabėgėliais dirbau beveik trejus metus. Ateityje norėčiau dirbti Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūroje. Darbo atrankoje jau buvau patekusi tarp trijų finalistų, todėl, jeigu dar labiau pasistengsiu, manau, šią svajonę pavyks įgyvendinti. Manau, svarbiausia žinoti, ko gyvenime nori, pasitikėti savimi, tobulėti, daryti gerus darbus, o visu kitu pasirūpins pats gyvenimas.
Norėdama įprasminti Kambodžoje patirtus įspūdžius ir pasidalyti jais su kitais, spalio 11 dieną planuoju surengti fotografijos parodą-susitikimą Kauno įvairių tautų kultūrų centre, o spalio 13-ąją – Alytaus Šaltinių pagrindinėje mokykloje. Vėliau galbūt pasiryšiu išleisti ir nedidelę knygelę, kad kiti savanoriai ar šiaip turistai, vykdami į Kambodžą, žinotų, ko tikėtis ir kaip geriau pasiruošti.
Asta Tamulevičiūtė
