Rytą Tbilisio gatvėse ausis užplūsta nuolati nis, lietuvio ausiai labai neįprastas mašinų pypsėjimas. O eidamas per gatvę turi būti iti n budrus, nes eismas ten chaoti škas, atrodo, kad gruzinai vadovaujasi kažkokiomis vidaus nerašytomis taisyklėmis.
Būtent todėl iš pradžių sunkoka atsipalaiduoti ir grožėti s miestu, stebėti praeivius, nes nuolat turi dairytis, kad kas nors neužvažiuotų. Toji įtampa nuslūgsta per pusdienį.
Legendinis vaišingumas
Patekus tradicinėn gruzinų užstalėn, lietuvišku protu sunku suprasti, kaip galima pirmąsyk gyvenime matomą žmogų iš mažos Rytų Europos šalelės iš karto sodinti prie stalo tarsi labai garbų ir kilmingą svečią. Naujos draugystės užtvirtinimo proga ištraukiami geriamieji ragai, merginos šoka tautinius šokius. Vėliau užstalės ir tostai nustoja stebinti. Ilgainiui teko priprasti ir prie kur kas platesnių svetingumo mostų: vieną vakarą beveik nepažįstamas žmogus mus nuvežė į garsiąsias Tbilisio sieros pirtis, o ten sužinojome, kad už viską (net ir pirtininko masažuotojo paslaugas) iš anksto sumokėta.
Velykų šventė kapuose
Viešnagė Gruzijoje sutapo su ortodoksų Velykomis. Šventės nuotaika tiesiog tvyrojo ore, cerkvės pilnos besimeldžiančiųjų.
Mtschetoje – viename pagrindinių senosios Gruzijos religinių centrų – kartu važiavęs pagyvenęs gruzinas padovanojo velykinį pyragą ir palinkėjo gerų Velykų. O mano kolega, užklydęs į nuošalią Tbilisio cerkvę, dovanų iš popo gavo... penkis litrus vyno.
Nuošaliame kaimelyje Kachetijos regione, rytinėje šalies dalyje, matėme velykines mirusiųjų paminėjimo apeigas kapinėse. Liejosi vynas, skambėjo iškilmingi tostai protėviams, čia pat, tarp antkapių, buvo pjaustomas maistas. Ir tai – ne tik Velykų proga.
Gruzinai labai religingi. Miesto autobusui važiuojant pro cerkvę, dauguma keleivių, net ir vairuotojas, persižegnoja. Cerkvė gali stovėti kad ir pavojingai siauro kalnų kelio vingyje – vairuotojas vis tiek trumpam paleis vairą, kad atliktų šventą priedermę.
Čia pat – ir vasara, ir žiema
Gruzinai sako, kad jų šalyje vienu metu sutinkami visi metų laikai ir galima atsidurti visose klimato juostose. Maždaug Lietuvos plotą užimančioje valstybėje esama ir lygumų, ir pelkėtų žemumų, ir tankaus miško, ir plokštikalnių, kalnų, netgi gabalėlis dykumos. Tiesiog neįtikėtina: vakarinėje dalyje, Adžarijoje, šalia Juodosios jūros, gegužės 3-iąją matėme pernokusius mandarinus ir jautėme svilinantį karštį, o po keturių dienų šalies šiaurėje pro mikroautobuso langą lėtai slinko sniegu verste užverstos pakelės.
Prieš kelionę būta būgštavimų dėl neįprasto maisto. Tačiau visi milteliai ir tabletės nuo skrandžio negalavimų taip ir liko nepaliesti. Minkštutėlė, tiesiog burnoje tirpstanti virta veršiena patiekiama paprasčiausiame dubenyje; „lobiani“ – papločiai su virtų pupelių įdaru. Sunku būtų viską išvardyti. Atskirai derėtų užsiminti apie visur plačiai išgirtą gruzinišką vyną. Jeigu gersi tamsiai raudoną vyną, kurį ir patys gruzinai vartoja „vaistams“ (jų žodžiais), – bėdos neišvengsi. Tačiau šviesūs vynai, kurių spalvos įvairuoja nuo balto, kone permatomo iki sodriai oranžinio bei rožinio, yra lengvi, maloniai atrišantys liežuvį ir gausiai vartojami kiekvieno susitikimo proga.
Gražuolis Kazbekas
Kalnų apsuptame Kazbegi miestelyje vingiuoja siauros gatvelės, nuklotos kasryt genamų karvių mėšlu. Čia vaikšto paprasti kaimo žmonės, nuoširdžiai besidalijantys savo kasdieniais vargais bei džiaugsmais, prieš akis stūkso amžinu sniegu padengta Kazbeko viršukalnė. Netoliese – XIV amžiaus Gergeti cerkvė ir vienuolynas. Ankstyvas rytas, iš cerkvės sklinda vienuoliškas giedojimas – vyksta pamaldos. O aplink ūžauja žvarbus vėjas, ant plyno kalno košdamas viską kiaurai. Per kalnus greitai juda grėsmingi debesų šešėliai.
Paulius Zaveckis
Susiję straipsniai:
Kalėdinė Gruzija II: apie nuskaidrėjimus ir istorijos pamokas
