Kartu su dviem patyrusiais alpinistais į Tetnuldžio viršūnę kopusi Ieva jos artimos draugės Arūnės prisiminimuose visada išliks nepailstanti, niekuomet nenusėdinti vietoje ir savyje talpinanti viską, kas gali būti geriausia – per gyvenimą ji ėjo atvira širdimi ir pasipuošusi plačia šypsena.
Jų draugystės šaknys siekia pačią vaikystę – Arūnė pasakoja, kad judvi su Ieva, kai buvo dar visai mažytės, supažindino jų močiutės, kurios buvo geriausios draugės.
„Vėliau šią estafetę perleido mums. Kiek vėliau tapom ir kaimynėmis, tai laiko taip ir nenustojome leisti iki pat dabar, todėl šventai tikėjau, kad sulauksime senatvės kartu taip pat“, – jautriai apie žuvusią draugę atsiliepia mergina.
Laime džiaugdavosi tyliai
Paklausta, kokią Ievą pažinojo ir kokia ji visuomet liks atmintyje, pašnekovė sako negalinti jos apibūdinti vienu žodžiu – Ieva savyje talpino pačias gražiausias savybes, kokias tik gali turėti žmogus:
„Jei reikėtų parinkti vieną žodį, sakytum, unikali, bet unikalaus žmogaus vienu žodžiu neapibūdinsi. „Laimė mėgsta tylą“, manau, buvo jos gyvenimo moto – mokėjo džiaugtis savo laime tyliai, o kitų – garsiai.“
Draugai Ievą neretai vadindavo pupyte – ji buvo visada pasitempusi, tviskėjo elegancija, pasižymėjo išskirtiniu grožiu.
Arūnė pasakoja, kad I. Paužolytė buvo itin atvira pasauliui, visada džiaugėsi net mažiausiomis smulkmenomis, viskuo domėjosi ir jai niekas neatrodė baisu, veikiau priešingai – kuo sunkiau, tuo įdomiau. Buvo ir be galo atkakli, rodos, buvo įminusi sėkmės paslaptį.
„Žinojo, kad reikia daug dirbti tikslams pasiekti, žinojo, kad reikia daug dirbti, kad galėtum jų siekti, šioje vietoje sakyčiau – užsispyrusi perfekcionistė. Jos paroje tikrai daugiau valandų, nes spėdavo susitikti ir su draugais, mokėdavo juos nustebinti, buvo romantiška, rūpestinga, juokinga“, – prisiminimais dalijasi draugė.
Blogas mintis stūmė į šalį
Tik apie meilę kalnams ji prabildavo nedažnai: „Mažai kalbėdavo, daug darydavo. Jos viduje, tikim, kad kalnai gyveno stipriai seniau iki kol ji į juos lipo, o jei jie gyvena pas Ievą, tai vieną dieną ir Ieva gyvens juose.“
Išvykusi į Sakartvelą, kur su dar dviem alpinistais kopė į Tetnuldžio viršūnę, I. Paužolytė ryšį palaikė tik su šeima – draugus mėgdavo stebinti ir su jais įspūdžiais dalintis grįžusi iš kelionių. Jiems visada kartodavo: „Grįšiu ir viską papasakosiu, neklausinėkit, nesijaudinkit.“
Vis tik, būtent Arūnę pirmąją iš kitų alpinistų artimųjų pasiekė žinia apie Ievos dingimą. Mergina pasakoja bendravusi su bendražygių artimaisiais, tad su ja susisiekė, kai buvo pradėta alpinistų paieška.
Vos išgirdus siaubingą žinią, Arūnė sako bandžiusi blogas mintis nuvyti į šalį. Bet pasitvirtinus blogiausiam scenarijui, persmelkė skausmas – kalnai pasiglemžė vieną brangiausių žmonių, kurių niekas jau nesugrąžins...
„Pirmiausia pamaniau – ji Ieva, jai negali kažkas nutikti, klaida... Dabar galvoju, kad negalėsiu pamatyti, išgirsti, apkabinti ir pasakyti, kaip ja didžiuojuosi ir myliu...“
