Kalnų Altajus, aukščiausias bekraščio Sibiro kalnų masyvas , – sunkiai pasiekiama egzotiškas kraštas. Anksčiau lietuvius į tą pusę veždavo gyvuliniais vagonais, sovietmečiu trakiniai iš Lietuvos ten vilkdavosi keturias dienas, o dabar dėl biurokratinių Rusijos užkardų lietuviams į tą kraštą nukeliauti ne tik sudėtinga, bet ir brangu. Tačiau nenorėkite neįmanomo: kodėl turėtų būti pigu išvysti Auksinius kalnus, juolab išsimaudyti Auksiniame ežere? Altajus ir Altynkiulis altajiečių kalba būtent tai ir reiškia: auksas čia kasamas lig šiolei.
Telesų tėvynė
Rusai, prieš 400 metų įkėlę koją į šį kalnuotą Centrinės Azijos kraštą ir išvydę jo turtus, neteko žado. Juos, žinoma, apakino auksas, kuris čia slūgso negiliai, po molio sluoksniu luitų ir smilčių pavidalu. O šių eilučių autorę, kuriai nusišypsojo laimė lankytis šiame tolimame krašte, užbūrė pirmykštis jo gamtos grožis: lakoniškas, veriantis akį ir širdį, bet ne atšiaurus.
Net ir daug matę keliautojai tvirtina, kad Žemėje mažai belikę tokių įstabių kampelių. Visa laimė, kad ilgas lyg gyvatė (80 km ilgo, iki 5 km pločio ) Altynkiulis (atėjūnai rusai beje, pervadino ežerą į Teleckoje pagal čia gyvenusių telesų tautelės pavadinimą), tyvuliuojantis 436 m aukštyje virš jūros lygio, yra sunkiai prieinamas, o jo ramybę sergsti snieguoti Altajaus kalnai. Šio vieno giliausių Rusijos ežerų (jo gelmė siekia iki 325 m) gėlo vandens skaidrumas neįtikėtinas: gali ganyti akimis žuvis 10–15 m gylyje!
Ežero krantai itin statūs, skardingi, su gausybe vaizdingų įlankų, o 70 upių ir upeliukų, srūdami į jo duburį nuo kalnų, virsta sidabro kriokliais. Todėl keliauti čia nėra paprasta net vasarą. Be to, žemėlapiais kliautis neverta, mat gamtovaizdį čia netikėtai ir drastiškai gali pakeisti akmenų nuošliauža po liūties ar nugriuvęs šlaitas. Kai kurias perėjas įveikti įmanoma tiktai raitomis ant arklio. Gerai prisimenu ne tik baisų kojų gėlimą, bet ir stiprų maudimą sėdmenų, atmuštų į kietą balną vakarais. Sakote, nuovargį geriausia nuplauna ežero vanduo? Čia jums ne Lietuva: patikliai įbridusi į vandenį it kulka šokau atgal krantą. Net azijietiškai karštą vasarą Altynkiulis teįšyla iki 12–13 laipsnių. Maudynes teko pamiršti, bet ir rytais vaikyti miegus lediniu vandeniu nesinorėdavo, mat vasaros naktys Altajuje labai šaltos. Tokios šaltos, kad ežero pakrantės uolos, perdien įkaitusios, naktį staiga atvėsusios ima šaudyti akmenimis. Tai itin retai gamtoje stebimas reiškinys.
Taigos prokuroras
Gailėjausi neišvydusi šios atrakcijos – natūralaus akmensvydžio, mat nakvodavome saugiai, turistinėse bazėse. Tačiau mano dėdė altajietis, mūsų ekspedicijos vedlys, atrėmė: „Guzo kakton! O kauburėlio su lietuvišku kryžiumi palikti čia nenori?“ Puikiai pažįstantis vietinę gamtą, jis kasdien man, užsienietei naivuolei, primindavo pagrindinį vietos įstatymą: „Taiga – zakon, prokuror – medvedj! “ Tai ne tik vaizdingas posakis: su šiuo prokuroru taigoje dėdė buvo nekart netikėtai susidūręs ir džiaugėsi išnešęs sveiką kailį. Mat prokurorai Rusijoje neprognozuojami: kitam giminaičiui liko gilūs randai ant nugaros nuo draugiško rudojo lokio apkabinimo. Taigoje dėdė nesiskirdavo su šautuvu, o aš, išgirdusi, kaip už nugaros čeža lapai, dėl visa ko apmirdavau: ar tik ne prokuroras čežina popierius?
Plaukiant ežeru motorlaiviu, vis dėlto man teko laimė iš saugaus atstumo stebėti vieną prokurorą, iš pažiūros tikrą geraširdį. Akmenuotame paplūdimyje lepečkojis ramiai tvarkė pilvo reikalus, o dėdė graužėsi: kad jį kur, šautuvas – prie šono, o fotoaparatas – krante! Tačiau mus paguodė dėdės sužvejotas laimikis. Ką tik ištraukta kepta vietinė lašiša – taimenis , ant laužo virta žuvienė, pagardinta laukiniu česnaku – čeremša : pats J.Oliveris pavydėtų tokios vakarienės!
Aplink ežerą plytinčiame draustinyje gali sutikti egzotinių vietinės faunos atstovų – ernių, snieginių leopardų, lūšių, vilkų. Švelniakailiai sabalai čia jaučiasi saugiai, mat prabangius jų kailiukus saugo įstatymas. Aukščiau kalnuose, kur taigą keičia aukštikalnių tundra, ganosi kabargos ir archarai. O žymiausias čia maralas (taurusis elnias), garsus savo ragais – pantais, iš kurių gaminamas stiprus natūralus stimuliatorius pantokrinas.
Altajaus duoklė Kremliui
Pantokriną ir konservuotą maralų kraują mano dėdė, iki pensijos dirbęs krašto vyr. zootechniku, sovietmečiu slaptu Kremliaus pavedimu tiekdavo Maskvai. Buvo kalbama, kad paliegęs Leonidas Brežnevas vien tuo stebuklingu krauju ir buvo gyvas: jo pripumpuotas, dar pamodavo rankele liaudžiai iš Kremliaus tribūnos.
Kalnų Altajaus auksas palaikė sovietų imperijos spindesį. Ir dabar aukso gavyba čia klesti, o jo radimvietės akylai saugomos... Čia galima prisiminti telesų legendą, kurioje aiškinamas ne tik ežero vardas, bet ir tikroji aukso ir gyvosios gamtos vertė.
Kartą, o tai buvo seniai seniai, telesų tautą ištiko baisus badmetis. Miške neliko žvėrių ir paukščių, vandenyse – žuvų, dievų rūstybė išdžiovino miškus. Žmonės krito it musės, tik vienas jaunas telesas liko ramus, mat juodai dienai turėjo paslėpęs rastą aukso luitą sulig arklio galva. Tačiau badui žvelgiant į akis ir auksas jo nebedžiugino, o už jį nė apgraužto kaulo niekas nenorėjo duoti. Užlipo nusivylęs jaunuolis ant aukšto Alintu kalno ir metė aukso luitą į ežerą, o pats iš paskos šoko... Šaltas bejausmis Altynkiulis – auksinis ežeras – pasiglemžė ir turtingąjį telesą, ir jo auksą...
VL žurnalistė Rūta Klišytė
