Po rugpjūčio mėnesio įvykių, sužinoję, kad vykstu į Gruziją, dažnai manęs klausdavo: kaip ten, ar nebaisu – visgi karas... Baisu nebuvo, tačiau akivaizdu, jog karas (arba, kaip vietiniai sako, „rugpjūčio įvykiai“) mažos šalies gyvenimą paveikė itin stipriai.
Gruzijoje lankausi jau antrą kartą, ir, tiesą pasakius, nesiseka – kiekvieną sykį patenku čia žiemą ir kiekvieną sykį (nors vietiniai dievagojasi, jog čia tai neįprasta) būna šalta, drėgna ir sninga...
Kai kurie dalykai nuo pernai nepasikeitė – žieminių padangų niekas nepripažįsta, dėl taksi kainos reikia susiderėti iš anksto, keliai tokie pat tragiški kaip ir vairavimo stilius, o naktinis Rustavelio prospektas bei Tbilisio panorama – vieni gražiausių matytų vaizdų. Kita vertus, Rustavelyje padaugėjo gražių europietiško stiliaus kavinukių, o palei Tbilisį nutįso baltos karo pabėgėliams skirtų namų eilės. Karas yra karas...
Gruzija – šalis – kryžkelė tarp Azijos ir Europos. Ir ginčytis, kuriam žemynui ji priklauso, galima iki pažaliavimo – kiekvienas mano sutiktas žmogus turėjo savo nuomonę šiuo klausimu. Tbilisis – kontrastų miestas. Viena vertus, skurdas tiek jame, tiek išvykus už jo ribų tiesiog bado akis – suskeldėjusios namų sienos, laiptinės, kuriose nėra ne tik langų, bet ir žiojėja skylės sienose, išmaltos gatvės be šaligatvių... Kita vertus, kartu su žiguliukais tose gatvėse sukasi ir milžiniški kaip laivai nauji džipai, o tokios brangių mobiliųjų telefonų įvairovės man dar neteko regėti (čia gyvenantys pažįstami tvirtino, jog gruzinams geriau prasčiau pavalgyti, bet nusipirkti geresnį telefoną ar televizorių – juos mato kaimynai. Nežinau, ar verta tokiais pasakojimais tikėti, bet telefonai tikrai demonstruojami VISUR – tiek teatre, tiek bažnyčioje).
Atvykusi į Gruziją šiek tiek ilgesniam laikui, nusprendžiau kelias dienas skirti Tbilisiui ir kalėdiniam ruošimuisi, kelias – artimoms ir tolimesnėms kelionėms.
Kaip pasakoja legenda – Tbilisio vardas kilo nuo žodžio tbili, reiškiančio „šiltas“, – čia iš po žemių trykšta net 30 karštų vandens šaltinių. Yra dvi legendos, pasakojančios apie miesto įkūrimą. Pasak vienos, V a. karalius Vachtangas Gargasalis, medžiodamas sužeidęs elnią, kuris, įšokęs į šilto vandens šaltinį, stebuklingai išgijo. Tada nuspręsta sostinę iš Mtzhetos perkelti greta gydomųjų vandenų. Pasak kitos versijos, į karštąją versmę įkritęs fazanas, kuris, kitaip nei elnias, tiesiog išvirė...
XII a. Tbilisis tapo suvienytos Gruzijos sostine ir išgyveno savo aukso amžių – čia sugyveno skirtingų religijų ir tautybių žmonės, buvo plėtojama prekyba ir amatai. Vėliau miestas, kaip ir visa šalis, atiteko mongolams, persams... Kiekviena civilizacija ir kultūrinis periodas paliko antspaudą miesto veide. Tikriausiai tamsiausias laikas – dešimtmetis po komunizmo žlugimo. Šiandien, po Rožių revoliucijos, miestas sulaukė didesnių investicijų, tačiau akivaizdu, jog jos pasiekė tikrai ne visus, kuriems to reikėjo.
Prašmatnioji Tbilisio dalis - Rustavelio prospektas. Kalėdiniai papuošimai daugiau nei įspūdingi – palyginus Vilniaus Gedimino prospektas atrodo, švelniai tariant, itin kukliai. Girliandos, eglutės prospekto pradžioje ir pabaigoje, lemputėmis šviečiantys medžiai ir žemėn nutūpusios angelų skulptūros. Kalėdinės girliandos šviečia visame mieste (papuoštas eglutes suskaičiavau tris). Viduje visą laiką kirba klausimas, kas apmoka sąskaitas už elektrą... Kita vertus, Kalėdos – ne metas skaičiuoti, ar ne?
Prospekto pradžioje prieš pat Naujuosius įsikūrusi kalėdinė mugė nuvylė – plastmasiniai niekniekiai, šaltas alus ir pigios cigaretės. Ant įrengtos scenos – Zoro persirengęs šou vedėjas, gruzinų tradicinius šokius šokantys Kalėdų seneliai ir snieguolės. Vakarop – techno muzika ir gerokai pakaušę paaugliai...
Čia pat, greta visur esančio „McDonaldo“, – suvenyrų turgus. Pardavėjai dažniausiai linkę kalbėtis ir derėtis. Pasakiusi, kad esu iš Lietuvos, beveik kas sykį išgirsdavau klausimą: „Kaip pas jus ten, susitvarkė?“ Išgirdę, jog daugiau mažiau taip (žinau, daugelis tautiečių su tuo nesutiks, bet vandens du sykius per dieną Lietuvoje neišjungia, ir mums netenka priglausti karo pabėgėlių...), klausiantieji tik atsidūsta... Pensija čia siekia apie 80 larių (apie 40 eurų). Nežinau, iš ko gyvena močiutės, gatvėse pardavinėjančios saulėgrąžas... Parduotuvėse kainos neretai lenkia lietuviškas. Pigiausias pakelis pieno kainuoja 2,30 lario, t. y. beveik 3,4 lito, 10 kiaušinių parduotuvėje – 3 lariai, t. y. daugiau nei 4 litus, 250 g varškės – beveik 1,9 lario, t. y. beveik 3 litus. Daržovės, net ir sezoninės, ne ką pigesnės: kilogramas morkų – 2 lariai, t. y. beveik trys litai, bulvių – 1 laris, t. y. 1,48 lito... Žinoma, turguje gerokai pigiau, tačiau akivaizdu, kad išsiversti už 80 larių – beveik aukštasis pilotažas.
Vienaip ar kitaip Rustavelyje – prašmatnios parduotuvės, čia vaikšto stilingai apsirengę žmonės. Vis daugiau jaukių europietiško stiliaus kavinukių su itin nejaukiomis kainomis. Ieškantiems dar nejaukesnių kainų – madingas Šardeni rajonas. Čia keliose gatvelėse, visai greta prie Rustavelio pabaigoje esančios Laisvės aikštės, dailiai suremontuotuose moderno stiliaus namuose spiečiasi stilingi, europietiški barai ir kavinės. Kitaip nei kitose vietose, čia pavyko aptikti net ir karšto vyno. Tačiau kainos kandžiojasi... Sumokėti 9 Lt už puodelį kavos – visiškai normalu.
Kita vertus, Šardenyje vietiniai ir nepietauja - užkandį daugelis miestiečių perka mažose kepyklėlėse, kuriose parduodamas tradicinis chachepuris (pyragas-pyragėlis-blynas-ar pica) su vietiniu sūriu, lobianis – tas pats pyragėlis su pupelėmis ir kiti panašūs kepiniai. Jie nebrangūs ir tikrai sotūs – todėl itin mėgstami vietinių. Daugelis kepyklėlių įsikūrusios itin abejotinomis sąlygomis, todėl jau antrąją dieną Gruzijoje mane pasveikino iš lobianio išropojęs tarakonas...
Tarakono paliktą kartumą ir kartėlį atpirko įspūdinga Tbilisio panorama nuo šventojo Mtsamindos kalno. Kalno papėdėje, tik kelios minutės nuo Rustavelio, įsikūrusi Mamadavidi bažnyčia (VI a. gyvenusio šv. Davido (taip, mama gruziniškai reiškia tėvą) garbei). Pati bažnyčia – ne itin įspūdingas XIX a. statinys, tačiau jos kieme palaidoti labiausiai Gruzijai nusipelnę šviesuoliai - poetai, muzikai, politikai, čia ilsisi ir Josifo Stalino motina. Pakilus dar aukščiau turėtų atsiverti nuostabus vaizdas nuo televizijos bokšto papėdės. Turėtų. Tačiau viršūnėje esantis parkas vis dar remontuojamas... Tad kol kas užkopęs pasidžiaugi panorama iš 727 m aukštyje esančios apgriuvusios šašlykinės, kadaise veikusios prie funikulieriaus. Pats funikulierius, pastatytas XX a. pradžioje, taip pat neveikia.
Įveikus tokį kelią telieka liūdnai pažiūrėti į užrakintus parko vartus, mašinų stovėjimo aikštelę ir sėsti į čia pat stojantį autobusą. Kita vertus – negaila. Net ir leidžiantis autobusu, gamta atrodo ne mažiau gražiai. Be to, prieš sustojant Laisvės skvere pravažiuojamas Sololaki rajonas. Jo gatvėse – sukežę originalios XX a. pradžios moderno architektūros namai. Spėju, kad suremontuotas senamiestis grožiu galėtų lenktyniauti su daugeliu Europos sostinių. Deja, kol kas investuoti į Tbilisį neskubama.
Kitas maršrutas pėsčiomis – Kartlis-Deda (Motinos Gruzijos) skulptūra ir Narikalos citadelė. Aliumininė moters skulptūra su kardu vienoje rankoje ir vyno dubeniu kitoje simbolizuoja Gruziją – vaišingą, bet pasirengusią gintis. Leidžiantis žemyn – Shakhatakhi tvirtovės griuvėsiai. Svarbu nepražiopsoti vartų, vedančių į seną armėnų bažnyčią. Aukštyn nuo jos – Narikalos tvirtovė, pastatyta persų IV a. Vietiniai itin mėgsta šias vietas iškyloms. Net ir žiemą suskaičiavome penkias toli nuo budrių akių besiglėbesčiuojančias poreles... Čia teko bėgti nuo įkyrios elgetos. Savo nelaimei, pinigus moteriškei daviau perduoti draugui. Iš jo rankų priėmusi pinigus, močiutė atsisuko į mane ir pareikalavo dar. Mandagūs įtikinėjimai, jog jau daviau ir tikrai nebeduosiu, nepadėjo...
Apskritai, elgetavimas čia, regis, pusėtinas pragyvenimo šaltinis – elgetos pinigų prašo metro perėjose ir pačiuose traukiniuose, gatvėse. Netgi besisukiojant apie parlamentą kelią pastojo kokių 8 metų mergaitė. Iš pradžių nesupratau, ko ji nori, o vėliau pamatėme, jog drauge su motina jos budi prie išėjimo iš parlamento. Per 10 min. iš pastato išėjo beveik 10 parlamento darbuotojų. Visi mergaitės rankoje palikdavo bent po larį. Savotiškos tiesioginės išmokos tautai.
Elgetos laukia ir nusileidus iš Narikalos žemyn senųjų pirčių link. Tačiau pavargę nuo vaikščiojimo tolimesnę ekskursiją palikome rytdienai – prisėdome pavalgyti greta esančiame ir vietinių vertinamame restorane, gražiu kirilica išraitytu pavadinimu „Baika“, kuriame niekas nešnekėjo nė viena užsienio kalba. Po ilgų diskusijų žiūrint į gruzinišką meniu ir derantis su gruziniškai kalbančiais padavėjais nuskubėjome namo. Po ilgos šaltos dienos karštas dušas – beveik būtinybė, o vakarais apie vidurnaktį, kaip ir po vidudienio, daug kur apskritai atjungia vandenį...
Autobusas veža gerokai mažiau reprezentatyvaus Tbilisio link.
Truputis praktinės informacijos
Atskridus į Tbilisį lėktuvu, neverta iš oro uosto vykti taksi – nuo jūsų nuplėš 25-30 larių (t. y. beveik 40 Lt). Daug paprasčiau pagauti traukinuką, vykstantį iš priešais esančios traukinių stoteles. Bilietų, kuriuos parduoda paplepėti linkusi moteriškė, kaina – 2 lariai. Nuo centrinės stoties net į tolimesnes miesto vietas taksi neturėtų kainuoti daugiau nei 7 larius. Reikia tik pasiderėti.
Autobuso, kaip ir metro, bilietas Tbilisyje kainuoja 40 tetrių (studentams ir moksleiviams – 50 proc. nuolaida). Įdomu tai, kad autobusuose keleiviai moka ne įlipdami, o išlipdami. Metro – perkamas žetonėlis, kuris įmetamas į mašiną prie kasos. Perkant bilietą su nuolaida, visa operacija daugiau nei įdomi – žetonėlio skylę, užkimštą popieriniu kamščiu, darbuotoja (matėme tik moteris) atkemša tik pažiūrėjusi į studento pažymėjimą. Praėjus keleiviui skylutė vėl užkemšama. Apskritai metro vis dar tvyro sovietinė dvasia – nenusakomo gilumo požemiuose su akmeninėmis kolonomis važinėja gerokai pagyvenę metro, o į mano naivų klausimą, kur rasti transporto schemą, buvo atsakyta šypsena. Sudėtinga rasti ir autobusų grafikus bei maršrutus. Kai kuriose stotelėse yra surašyta, kokie autobusai čia stoja, daugelyje – ne. Tačiau grafiko rasti nepavyko niekur. Spėju, jis ir neegzistuoja.
Mikroautobusai, vadinamosios „maršrutkės“, kainuoja 50 tetrių. Tačiau reikia atsiminti, kad į Rustavelio prospektą joms įvažiuoti draudžiama.
