Linktelėti galvą, apkabinti, spausti ranką, bučiuoti ją ar skruostą – būdų, kaip pasisveikinti su moterimi, pasirinkimas yra didelis, žinoma, priklausantis nuo Jūsų abiejų artumo, amžiaus skirtumo, socialinės padėties ir paties susitikimo aplinkybių.
Tačiau nereta moteris gali pasiskųsti savo kolektyvo vyrų dėmesio stoka, ir tai jau tampa tradicija – vyras su vyrais sveikinasi paspausdamas ranką, aiškiai ištardamas “sveikas, zdravstvuj, šalom“, o moterims vos mostelėdamas lyg pasakant „labas, mergos“. O juk kiekviena jų laukia ištarto vardo, pakštelėjimo į skruostą, rankos spūstelėjimo, nebanalaus komplimento.
O juk viskas yra taip paprasta. Nes iš esmės pagrindinė kiekvieno pasisveikinimo sąlyga – tik šypsena. Antra, žvilgsnis tiesiai į akis, trečia, galvos linktelėjimas, ketvirta – garsiai ištartas „laba diena/rytas/vakaras“. Tokia schema tinka absoliučiai kiekvienam atvejui, ir, žinoma, nieko nekainuoja.
Tiesa, fizinis kontaktas sveikinantis yra šiek tiek sudėtingesnis. Tai, ką mes, vyrai vienas kitam kasdien padarome keliolika kartų – paspausdami rankas, plekšnodami per petį, gal net pataršydami plaukus –yra įprasta ir dažniausiai šiuos veiksmus mes atliekame automatiškai. Tačiau neretas sutrinka susidūręs su paprasta situacija – ištiesta arba neištiesta moters ranka. Juoba kad likimo ironija slypi ir tame, kad etiketo vadovėliai ar mokytojai vyro bei moters rankos paspaudimą traktuoja skirtingai, todėl „specialistų“ patarimai gali kardinaliai skirtis.
Kodėl spausti moteriai ranką yra taip sudėtinga?
Problema glūdi jau pačioje rankos paspaudimo atsiradimo istorijoje. Seniausiais laikais susitikę du vyrai ištiesdavo vienas kitam rankas atvirais delnais parodydami kad neturi ginklų. Ir, beje, pirmasis fizinis vyrų kontaktas sveikinantis nebuvo mums įprastas delnų susilietimas ir spūstelėjimas. Antikos laikais vyrai imdavo vienas kitą už alkūnių ir delnu braukdavo ranką iki pat kito vyro riešo – taip buvo tikrinama, ar pašnekovas savo rankovėje neslepia durklo. Tas pats siekis suformavo ir iki mūsų laikų atkeliavusį įprotį kratyti ranką to, su kuriuo sveikinamasi – taip buvo bandoma iškratyti iš pašnekovo rankovės likusius ginklus...
O ginklai tais laikais nebuvo įprastas moterų aksesuaras, todėl ir vyrams spausti joms rankas nebuvo jokio reikalo. Išvis svetimo vyro fizinis kontaktas su moterimi atsirado tik Renesanso metu, tada, kai Europos aukštuomenės tarpe suklestėjo tokia pramoga, kaip šokiai. Tačiau tada vyrai apsiribojo tik pirštų galiukais liečiamų moters pirštų galiukais. Tradicija bučiuoti moterims rankas atsirado dar vėliau – XVII-XVIII amžiaus Ispanijos karališkajame dvare (nors dabartiniai Lenkijos turistiniai žinynai tvirtina, kad tai lenkų išradimas) – ištiesta pabučiavimui aukštuomenės moters ranką reiškė palankumą jai pasiruošusiam tarnauti džentelmenui. Tiesa, tada bučiuojama buvo ne pati moters ranka, bet žiedai, esantys ant jos pirštų. Nes, kaip ir buvo priimta krikščionybėje, žiedo – akivaizdžiausio valdžios simbolio pabučiavimas reiškė nuolankumą ir ištikimybę (ir toks bučinys tais laikais trukdavo, beje, keletą minučių, o ne sekundę, kaip priimta dabar). Iš to yra kilęs ir dar dabar sutinkamas moteriškas gestas, kai pasisveikinant ji ištiesia link vyro ranką nulenkta žemyn plaštaka, tarsi kviesdama ją pabučiuoti (tokioje situacijoje, jei nesate įsitikinęs, kad tą ranką norite pabučiuoti, verčiau lengvai spūstelėkite jos pirštų galiukus savo pirštų galiukais, tuo pat metu žvelgdamas moteriai į akis ir vos linktelėdamas galvą).
Ir rankas moterims spausti mes pradėjome palyginti visai neseniai, tik po Pirmojo pasaulinio karo – kai jos nusimovė tuos žiedus nuo savo pirštų, pradėjo mūvėti kelnes, rūkyti ir keiktis, ir išvis tapo panašiomis į mus.
Kl: Ar visada reikia moteriai spausti ranką?
Ats: Išties tai nėra būtina, ypač judant, prasilenkiant ar per atstumą. Tada visiškai užtenka šypsenos ir galvos linktelėjimo. Rankos paspaudimas vis dėlto yra būtinas prieš kiekvieną ilgesnį susitikimą ar susipažįstant.
Kl: Kas pirmas turi paduoti ranką – moteris vyrui ar vyras moteriai?
Ats: Kiek tekę matyti, absoliuti dauguma vyrų yra įsitikinę, kad pirmoji ranką visada turi paduoti moteris (netgi nepriklausomai nuo amžių skirtumo). Tačiau tai yra dar vienas įrodymas, kad daugumos nuomonė yra visada klaidinga. Tikrovėje mums artimiausia skandinaviška ir britaniška tradicija rėmėsi nuostata, kad ranką pirmas tiesia tas, kuris nori pademonstruoti savo draugiškumą. Antra vyro ir moters pasisveikinimo taisyklė yra kur kas praktiškesnė – ranką pirmas tiesia tas, kuris inicijavo susitikimą. Nes ištiesta ranka ir jos paspaudimas – ne dominavimo ar viršenybės, o draugystės ir pasitikėjimo ženklas.
Kl: Ar spaudžiant moteriai ranką vyro delnas turi liesti jos delną?
Ats: Delnų susilietimas iš tiesų yra pernelyg vyriška. Tačiau pasisveikinimas tik pirštais yra pernelyg moteriška. Vis dėlto derėtų neužmiršti, kad rankos paspaudimo paskirtis – draugiškas, tvirtas ir subalansuotas fizinis kontaktas, todėl visai priimtina ir apglėbti jos delną. Jūs – vyras, ir pademonstruokite tai. Žinoma, nesulaužydamas jos pirštų, nekratydamas jos rankos, negaišdamas pernelyg daug laiko pasiveikinimui ir nepaduodamas jai „suglebusios medūzos“ – suglebusi ir atpalaiduota ranka senovėje reiškė sergantį žmogų ir veikė kaip įspėjimas. Veikia kaip įspėjimas ir šiandien – kad su ja sveikinasi savimi nepasitikintis ir kvailokas žmogelis.
Kl: Ar mandagu spaudžiant moteriai ranką uždėti dar ir savo kairę ranką ant jos rankos viršaus?
Ats: Toks rankos paspaudimo būdas vadinasi „Retro continental“ arba tiesiog „Continental“, ir jo siunčiamas signalas yra „aš Jumis pasirūpinsiu“. O moterys, kaip žinia, jau nebenori būti mūsų globotinėmis, bent jau taip jos sako. Todėl toks pasisveikinimo būdas, nors aš asmeniškai jį labai mėgstu, oficialiai yra nebetinkamas ir senamadiškas. Kaip ir plekšnojimas per jos petį ar nugarą.
Kl: Jei moteris su pirštine, ar logiška nusimauti savo pirštinę jai tiesiant svo ranką, ypač kai žvėriškai šalta?
Ats: Ne viskas, kas logiška, yra padoru. Prieš spausdamas moters ranką, vyras privalo nusiimti pirštinę, nors moterims, beje, tai daryti nebūtina. Juoba kad kiekviena dama įvertins, kad vyras dėl jos nusiėmė savo pirštinę tokiame „žvėriškame“ šaltyje.
Kl: Ar mandagu bučiuoti moteriai ranką?
Ats: Žinoma, šiandien jau nebe tie laikai, kai tikras džentelmenas atidarydavo moterims duris, ar patiesdavo savo paltą, kad moteris galėtų pereiti balą nesušlapdama savo kojų. Todėl rankų bučiavimas šiais laikais yra tikrai konservatyvus ir ypatingas aktas. Ir svarbiausia atminti, kad ne paimta moters ranka keliama prie Jūsų lūpų, o Jūsų lūpos lenkiasi prie jos rankos, kaip ir tai, kad moters ranka bučiuojama tik patalpoje, jokiu būdu ne gatvėje. Lūpomis lieskite tik jos didžiojo piršto krumplį – tada bučinys atrodo elegantiškiausiai.
Kl: Sveikinantis su artima moterimi bučiuojamas jos skruostas – kartais vienas, kartais – abu. Kuris bučinių skaičius prasmingesnis?
Ats: Vienas – amerikietiška. Du – europietiška. Tris bučinius palikite prancūzų kaimiečiams.
