Prieš pradedant pasakoti apie tai, kaip kovoti su vaikų kaprizais ir isterijomis, reikia priminti svarbiausią dalyką: vaikas turi teisę paverkti, kai jam liūdna, kai jis jaučiasi pavargęs, nuskriaustas arba netgi šiaip sau. Tos ašaros yra svarbios ir reikalingos, todėl daugumoje atveju mažiui paverkti reikia leisti.
Ir vis dėlto, kartais suaugusiems yra labai svarbu, kad mažylis neverktų. Nors isterijos sustabdyti praktiškai neįmanoma, bet pabandyti neleisti jai prasidėti galima.
Kaip tai padaryti? Pabandysime patarti:
1. Priminkite vaikui apie labai svarbų reikalą, dėl kurio verksmą reikia atidėti. Šioje vietoje svarbiausia yra tai, kad Jūs neatimate iš mažylio teisės paverkti, o tiesiog prašote kiek palaukti. Dauguma vaikų padaryti tokią nuolaidą sutinka.
2. Sąmoningas verkimas. Paprašykite vaiką verkti tyliai (pavyzdžiui, „kad tėtės neprikelti“) arba verkti storu balsu („kad mamai galva neskaudėtų“). Jei vaikas sutiks – tikro verksmo jau nesigaus. Greičiau tai bus paprasčiausi vokaliniai bandymai, kurie greitai praeis.
3. Praleistas kaprizas. Nepastebėta, „nepamaitinta“ perdėtu dėmesiu prasta nuotaika gali pati savaime išsisklaidyti. Bet, atkreipkite dėmesį į tai, kad šioje situacijoje labai lengva suklysti ir tapti abejingu ten, kur iš tiesų labai reikia dėmesio ir dalyvavimo.
Padėkite vaikui „peršokti“ per kaprizą. Pavyzdžiui, kada mažylis protestuoja prieš jo aprengimą, Jūs jo netikėtai paklauskite: „O kaip tu galvoji, ar jau pasirodė lapeliai ant mūsų berželio? Einam pažiūrėsim“.
4. Pabandykite paskubinti vaiką valiūkišku „greitai-greitai“, kad jis nespėtų sugalvoti prieštaravimo. Nors, tai dažniausiai veiksminga tik su mažyliais. Vyresni papratai spėja suvokti kas prie ko.
5. Užkalbėjimai. Taip pat dažniausiai suveikia mažiems vaikams, bet reikalauja daug energijos. Metodo esmė – kalbėti, kalbėti, kalbėti. Ir tada, susiruošęs verkti mažylis ima klausytis ir pamiršta apie verksmą, o tabaluojantis kojomis ir nenorintis rengtis mažius keletui sekundžių sustingsta. Tuo metu su juo galima suspėti padaryti viską, kad pasiektumėte pasyvaus (nereikalaujančio iš vaiko veiksmų) elgesio – koše pamaitinti, batus apauti ir pan. Metodo pagrindinis minusas – ilgai išlaikyti tokią kalbėjimo apkrovą labai sunku (juk norisi ne bele ką liežuviu malti, o pasakyti kažką protingo, naudingo, ugdančio).
6. Kaprizingo vaiko raminimą galima pabandyti pakeisti kutenimu arba į ką nors juokingo. Deja, jei isterija jau prasidėjo – tai nebepadės...
7. Pabandykite nukreipti mažylio dėmesį. Apie „Žiūrėk, paukštelis nuskrido“ žino visos mamos ir ypatingai senelės. Galima ir kitaip: „O, kas čia tau akytėje? A..., blakstiena įkrito, palauk, tuoj ištrauksiu, kad netrukdytų verkti“.
8. Augesnio vaiko dėmesį galima nukreipti ne mistiniu praskridusiu paukšteliu, o visiškai materialiais siurprizais. Pavyzdžiui verkiančiam ant isterijos ribos vaikui pasakykite: „O kas ten virtuvėje krebžda? Man atrodo, kad ten pelytė ar ežiukas, einu pažiūrėsiu...“ Svarbu ateiti į virtuvę pirmam ir suspėti pastatyti ant stalo kartoninę pelytę arba kamštinį ežiuką.
9. Kartai, kad verksmo priežastis išnyktų, pakanka įvardinti vaikui tai, ką jis jaučia,. Pavyzdžiui, pasakykite: „Tu nusiminei dėl to, kad mes negalėjome išeiti pasivaikščioti“, ir mažylis supras, kad Jūs nesate abejingi jo nelaimei.
10. Pasiūlykite vaikui objektą emocijų išliejimui. Tai gali būti pagalvėlė, plaktukas ir lentelė arba kamuoliukas, kuris padės rasti išėjimą susikaupusiai neigiamai energijai.
11. Sugalvokite juokingą ritualą. Pavyzdžiui, kai tik mažylis susiruošė verkti, įjunkite feną, kad galėtumėte nusausinti jo ašaras. Arba dulkių siurblį, kad išsiurbti vaiko kaprizus. Minėtų priemonių nenaudokite, jei vaikas bijo buitinių prietaisų keliamo triukšmo.
12. Galima į nepatenkintą veidelį reaguoti maždaug taip: „Oi, kažkoks baisus monstras atėjo. Monstre, išeik! Kur mano žavusis mažylis, kada jis pareis atgal?“ Visada verta prisiminti, kad kai Jūs apeliuojate į vaiko humoro jausmą, visada reikia būti labai jautriam vaiko būsenai ir nuotaikai.
13. Šią raminimo priemonę rekomenduotumėme naudoti vaikams, vyresniems kaip 3-4 metų. Imkite pritarti nelaimingam, besiskundžiančiam gyvenimu vaikui: „Vargšas tu, nelaimingas, neturi tu nei vieno žaisliuko, niekas tau neduoda saldumynų ir iš viso tavęs niekas nemaitina. Pasivaikščioti niekada neišeini, visą laiką namuose sėdi...“
14. Tabletės nuo blogos nuotaikos (arba juoko vitaminai, jie žodis „tabletės“ Jums nepatinka) moko vaiką kontroliuoti savo emocijas. Tiesa, tabletės turi būti skanios, vaiko mėgstamos, bet kitais būdais neprieinamos – razinos šokolade ar kažkas panašaus. Kai vaikas ima rodyti kaprizus, pasiūlykite jam tokių vaistų. Svarbu, kad mažylis iš anksto žinotų – jei vaistai nebus veiksmingi, daugiau jam jų nebeskirs.
15. Kartais pakanka vaiką stipriai apkabinti, pabučiuoti, pasakyti, kaip Jūs jį mylite. Mylite netgi tokį – užverktu veideliu, šniurkščiantį nosį, triukšmaujantį ir niurzgiantį. Niekas taip greitai ir patikimai nedžiovina vaikiškų ašarų, kaip šiltas žvilgsnis ir širdies gerumas.
Ir dar, atminkite - Jums taip pat kada nors gali tekti verkti. Nuo to, kaip Jūs elgiatės su vaiku šiandien, didele dalimi priklauso – ar paaugęs jis tokioje situacijoje numos ranka ir abejingai praeis pro šalį, ar pabandys suprasti, pagelbės, pagailės...
Vijolina.lt inf.
