Jei manote, kad pagrindinis jūsų tikslas - pagimdyti, tai ir visos su tuo susijusios menkiausios detalės jūsų akyse įgauna ypatingą reikšmę. Jei nervų sistema, psichika pernelyg sukrėsta, ar iš viso įmanoma patirti laimę? Esama nuomonės, kad laimę patiria tas, kas išlaiko pusiausvyrą, yra harmoningas ir moka valdytis.
Monika R. rašo: “Pati savęs nesupratau. Juk troškau kūdikio! Bet įsivaizdavau, ką man teks praeiti. Ir gūžiausi iš baimės. Ateidavo net raminančios mintys, kad galbūt ne iš karto mums pavyks, ir sprendimas pats savaime atsidės vėlesniam laikui. Bet kaip tyčia mums pavyko iš pirmo karto, menstruacijų taip ir nesulaukiau, tad teko eiti pas ginekologą. Sėdėjau, laukdama savo eilės, ir gėriau raminamuosius, nes visa drebėjau, o kai po pusvalandžio gydytojas pasakė, kad esu nėščia, prapliupau verkti. Vyras mane pasveikino, bet aš praverkiau (dėl nervinio šoko, o ne iš džiaugsmo!) visą naktį.
Gimdymas prasidėjo pirma laiko, mėnesiu anksčiau, vidurnaktį. Aš taip rėkiau, ne tiek iš skausmo, kiek iš siaubo (per mano kojas tekėjo kraujas), kad subėgo kaimynai iš dviejų gretimų butų. Mane išvežė į gimdymo namus, kur pagimdžiau sveiką sūnų. Bet pati mėnesiui patekau į psichiatrinę ligoninę dėl karštinės po gimdymo. Šiandien neblogai jaučiuosi. Bet kai prisimenu, ką išgyvenau prieš Lino gimimą, mane apima tik vienas jausmas - siaubas. Nenoriu nė pagalvoti apie antrą vaiką”.
Moteris laukdamasi kūdikio turi jaustis laiminga. Bet ar jautė laimę Monika? Ar toks turi būti kūdikio laukimas ir pats gimdymas? Monikai kūdikio atsiradimas tapo išskirtiniu įvykiu. Dauguma moterų mano, kad kitaip ir negali būti: juk gimsta naujas žmogus! Daugelis mamų pasirengusios ginti išskirtinę šio įvykio reikšmę iš moralinių pozicijų.
Bet argi čia kalbama apie moralę? Išskirtinis įvykis dėl to, kad “kūdikis - tai stebuklas”, ar dėl to, kad nervų sistema nepajėgia susidoroti su šia naujiena ir kapituliuoja, atverdama duris instinktams, baimėms?
Štai kita nuomonė (Audra N.): “Nesuprantu, kaip galima pusmetį nieko neveikti. Motinystės atostogos iš viso nereikalingos. Kam sveikai nėščiai moteriai atostogos. Kam iš jos daryti ligonę? Jei ji turi kokių nors problemų dėl sveikatos, jai reikia duoti nedarbingumo lapelį. Tiesiog nereikia išglebti ir tuomet nebus jokio nerimo ir kvailų minčių! Daugelis moterų pavydi mano ramybės ir turto (turiu dvi mašinas, namą, vasarnamį, dažnai važinėju į užsienį). O ko jos norėjo? Reikia mažiau klausytis savo pilvų”.
Tai būdingas šiuolaikinei XXI amžiaus pradžios moteriai požiūris. Žmonės yra įtraukti į tam tikrą gyvenimo ratą, iš kurio tik savaitei kitai (o kartais ir tik dienai dviems!) atsitraukiama” planinei operacijai ar “planiniam gimdymui”. Po to vėl puolama į pirmyn nešančią gyvenimo tėkmę. Esant tokiam požiūriui, gimdymas tiesiog negali būti tuo, kuo yra faktiškai nieko neveikiančiai, dykinėjančiai moteriai.
Anaiptol ne visose civilizacijose ir ne visais laikais egzistavo pati “gimdymo atostogų” sąvoka. Tai mūsų laikmečio reiškinys. Dar XIX a. ir XX a. pradžioje didžioji dauguma moterų gimdė atokvėpyje tarp darbų. Tuometinės žmonių gyvenimo sąlygos buvo tokios sunkios, kad kitos išeities tiesiog nebuvo. Fabriko savininkas netoleravo, jeigu darbininkės nebuvo prie konvejerio ilgiau negu parą. O netekti darbo neretai reiškė mirtį iš bado. Tokioje pat padėtyje buvo ir valstietės, dirbusios feodalui, o paskui dvarininkui. Kai kurios, pagimdžiusios po guba, atsikeldavo ir vos atsikvėpusios eidavo toliau pjauti rugių.
Tik nedidelė saujelė aristokračių nesusidurdavo su išgyvenimo problema ir galėdavo sau leisti dykinėti. Jaunos kunigaikštytės ir grafaitės iš esmės buvo parazituojančios, nieko nemokančios (ir nenorinčios) daryti būtybės. Todėl vaiko gimimas joms virsdavo ypatingu įvykiu, o jos savo vyrų kunigaikščių akyse tapdavo herojėmis. Tuo pačiu metu atsirasdavo įvairiausios baimės, nerimas, nuojautos ir t.t. Iš kūdikio būdavo padaroma lėlė, iš kurios paskui išaugdavo įpėdinis ar įpėdinė.
Mūsų požiūris į gimdymą kaip į kažkokį antgamtišką, o ne kaip į įprastą, kone kasdienį gyvenimo reiškinį - kaip ir pati “gimdymo atostogų” sąvoka - iš jų, aristokratų.
Žinoma, vaikas - didelis įvykis moters gyvenime, bet dabar kalbame apie tai, kaip apgauti pasąmonę ir nepatirti psichinės traumos. Venkite pokalbių nėštumo ir gimdymo temomis su emocionaliomis, neturinčiomis pusiausvyros moterimis. Atminkite, kad baimėmis lengvai užsikrečiama. Svarbiausia jums - tinkamai nusiteikti. Nusiteikite taip, kad į būsimą įvykį žiūrėtumėte kaip dar į vieną, tegul ir labai svarbų, bet ne išskirtinį savo likimo etapą. Pasistenkite apgauti (ne nuslopinti!) savo jausmus, jei jie jums kužda visai ką kita (nes tai reiškia, kad jumyse prabilo instinktas).
