Šiuolaikiniam vyrui lemta visko ieškoti. „Metimo krepšinio aikštelėje“, laimės Anglijoje, sielos ramybės, prasmės, ypač „savęs“ – guru, „Wikipedijoje“ ar vienuolyno Tibete pagalba, ir niekas nebeatitenka mums veltui. Tačiau šiais globalizacijos, krizių, taikos ir visuotinių linksmybių laikais, kai technologijos vienija mus taip glaudžiai, kaip niekada lig šiol žmonijos istorijoje, paradoksalu, bet suvis sunkiausia pasidarė surasti „antrąją pusę“, „meilę“, „gyvenimo draugę ar partnerę“, čia jau kaip bepavadinsi...
Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – televizoriaus ekrane slenka nesibaigiantis sąrašas su skelbimais „Apkūni 50 m. moteris Šilutės rajone, trys vaikai, ieško galinčio finansiškai paremti“, radijo bangomis sklinda kvietimai „Dvi merginos Klaipėdoje ieško dviejų vyrukų linksmam gimtadienio vakaro šėliojimui“, o jei nepagaili kelių litų registracijai pažinčių portaluose – akys gali apraibti nuo pasiūlymų ir kvietimų „aistringai nakčiai“. Ir vis dėlto mes esame priversti skaityti tuos pačius pranešimus iš naujo ir vėl iš naujo – nes, kaip rodo praktika, jie tikrą gyvenimišką laimę atneša itin retai.
Gal todėl, kaip siūlo visuomenės autoritetai, ir atėjo „metas atsigręžti į tradicines vertybes“, t.y., tą gyvenimo sąnklodą, kuri lėmė mūsų tėvų ir senelių sukurtą visuomenę, stebinančią savo darnumu?
Kiekvienas žinome, kad mūsų protėviai neturėjo nei tokių techninių galimybių, nei galų gale asmens dorovinių laisvių susipažinti su tiek žmonių, kiek mes šiandien (net neskaitant „geležinės uždangos“ paslėptų užsieniečių). Tačiau jie turėjo savo moralę, kuri leido kurti tvirtas šeimas, gimdyti daug vaikų, siekti kilnių tikslų, galų gale, neleido skirtis taip paprastai, kaip mes galime šiandien.
Kame slypėjo jų sėkmės paslaptis?
Mūsų dabartinės šeimos samprata yra palyginti nesena – jai vos 150 metų. Kitais žodžiais, žmonės tik tada įgijo apčiuopiamą galimybę tuoktis iš meilės. Lig tol visais laikais santuoką lėmė genties, giminės, šeimos ar valstybės vadovų valia ir beveik visada turtiniu ar politiniu pagrindu – tačiau, kaip rodo istorija, tai ypač retais atvejais buvo bloga ar klaidinga praktika. Jaunuolis, iš anksto žinantis, kas bus jo žmona, tokiam gyvenimui buvo ir atitinkamai auklėjamas, o ir pats, įvertinęs tokios praktikos naudą, atitinkamai tęsė šią tradiciją. Tokios retos išimtys, kaip Romeo ir Džiuljetos istorija ar Ostabo Benderio minėtoji „morganatinė santuoka“, pvz., tarp kiauliaganio ir princesės, susilaukdavo epochos poetų ir pasakorių dėmesio, nes tai buvo išties triukšmingi atvejai, beje, dažniausiai pasibaigiantys tragiškai (prisiminkime kad ir „Eglę, žalčių karalienę“), beje, ne rečiau tragiškai pasibaigiantys ir šiais laikais.
Taigi, būdai jauniems žmonėms susipažinti egzistavo jau seniai, t.y., užteko valstybės interesų, tėvų valios ir saldžialiežuvių piršlių iš užjūrio pasakojimų. Tiesa, procese dalyvavo ir dar viena įstaiga – bažnyčia, kurios dėka seniausių “pažinčių tarnybų" ištakų galima rasti jau XVI amžiuje, kai tuometiniai Europos parapijų kunigai pradėjo sudarinėti sąrašus tinkamų santuokai kandidatų, dažniausiai klasifikuojamų klasiniu-turtiniu pagrindu. Ir, beje, tai buvo visuomenės, kuriose praktiškai nebuvo nei senbernių, nei senmergių, ir vienatvė buvo išimtinai retas dalykas. O kai 1825 metais pirmoji nesusijusi su bažnyčia pažinčių tarnyba oficialiai buvo atidaryta Londone, vyrams atsirado ir papildomos galimybės susipažinti su jų socialinį statusą atitinkančiomis merginomis.
Padėtis iš esmės pradėjo keistis Naujaisiais laikais, kai žmonės neatsakingai pradėjo mėtyti iššūkius senosioms santvarkoms, kurti tokias koncepcijas kaip nacionalizmas ir, anot Prancūzijos prezidento Francois Mitterando, „kiekviena gentis užsinorėjo turėti savo valstybę“ (taip, beje, jis apibūdino Lietuvos laisvės siekius). XIX amžiaus viduryje žmonės išlaisvėjo, staiga įgijo asmeninę laisvę ir atsakomybę, ir... naujas galimybes pasirinkti savo laimę. Vaikai prieš tėvų valią mylėjo vienas kitą, veržėsi į miestus, kur jų laukė nuodėmė ir ištvirkimas, rinkosi paniekos vertas profesijas, plaukė į Ameriką ir pradėjo naujas tradicijas. Vakarų Europoje jauni žmonės jau galėjo susipažinti salonuose (tiesa, tam vis tiek reikėjo patrono globos, bet tai nebūtinai turėjo būti šeimos ar giminės narys), klubuose, teatruose ar masiniuose renginiuose. Senoji karta stengėsi prižiūrėti šį procesą, tačiau ir jiems buvo aišku, kad istorijos rato nebepasuksi atgal.
O Lietuvoje mes turėjome gegužines – pavasario sutiktuvėms skirtas liaudiško stiliaus šventes, žinomas jau viduramžiais, ir sugrįžusias pas mus iš Lenkijos, nes iš pradžių jos vadinosi „majuvkomis“. XIX amžiaus pabaigoje jas išpopuliarino gamtos pasiilgę miestelėnai, ir ypač gegužines dėl savo spontaniškumo mėgo įvairiausio plauko revoliucionieriai, matę tokiuose sambūriuose puikiausią progą neapsisprendusioms masėms paburnoti prieš valdžią. Juoba kad ir caro valdžia, nors ir draudžiusi lietuvišką raštą, tačiau iš akių buvo išleidusi tokią „lietuvėjimo“ formą, kaip dainos ar šokiai, kas beveik nebuvo persekiojama. Todėl ir Šiaulių gegužinės jau nuo 1899 metų garsėjo kaip „Didžiosios“ ir jose yra dalyvavę visi žymiausi Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai (O 1934 metais, minint jų 35 metų jubiliejų, Šiauliuose linksminosi net 10 tūkstančių žmonių!).
Štai kur buvo, o ir išliko geriausia vieta mūsų seneliams pažinti vieniems kitus! Šiltas vakaras, ošia miškas, neįmantriu ritmu bumpsi būbnas, plerpia triūba, vaitoja armonikos dumplės, kilohercais čirpia smuikas, tolumoje kažkas užsilipęs ant bačkos kažką nerišliai šūkauja, mojuoja raudona vėliava ir mėto lapelius (vėliau naudojamus suktinėms). Tu sėbrų apsuptyje, šauniai atsismaukęs kepurę ant šono, lengvai apsvaigęs ir įraudęs kirkini spygaujančias merginas, sukiesi pasiutpolkės sukūryje, pirmas puoli į kumštynes su gretimo kaimo vaikinais, po to guli praskelta galva ir kruvinais drobiniais marškiniais ant pakriaušio, stumdai liežuvį pro išmuštų dantų tarpus, o mergina drėgna skepetaite vilgo tavo žaizdas – ir kiekvienas apylinkėje žino, kad tu – šaunuolis. Ir nereikia to įrodinėti butu prestižiniame rajone, nauju BMW ar auksine grandine ant kaklo.
Šokiai visada buvo svarbiausia aistrų vieta. Dar 1925 metais Šiauliuose išleistoje pirmajame lietuviško etiketo vadovėlyje „Gražaus elgimos, gėlių ir varsų reiškimų knygelė" (parašė ją tipas mįslingu slapyvardžiu “Perkunsargis") rašoma: “Abelnai šokiai žmonijos istorijoje didelę rolę lošia. Gilių giliausioje senovėje, dar priešistoriškuose laikuose šokiai buvo žinomi ir labai plačiai vartojami. Net pirmieji mūsų tėvai – Adomas ir Jieva, kol nebuvo nusidėję rojuje, puikiausių rojaus vaisių prisivalgę, nuogi būdami šokinėjo. Tai tokiu būdu šokis – kiek jis yra senas, kiek jis yra visiems priprastas ir žinomas, dar ir šiandien, labai didelę rolę lošia. (...) Štai sakysim daug porų šoka ir sukasi. Vieni vienaip susikabinę, kiti kitaip. (...) Jis ir ji – abu geidulių pagauti". Autorių patį staiga, matyti, aistra netikėtai apima: “Jis savo perveriančiais žvilgsniais atidengia jos kaklą, džiaugiasi, kol tik muzika paliauja griežus... Štai trečioji, štai ketvirtioji, štai šeštoji ir taip be skaičiaus – poros, poros ir poros ir vis pažiūrėti gražios, žingeidžios. Labai retai pamatysi šokančią porą tik taip sau, lyg kad neturint ką daugiau veikt".
Autorius taip pat nešykštėjo patarimų, kaip įtikti mylimajai šokių partnerei: “su panele šokant dera tylėti, užuot šūkavus visokias nešvankybes", “nesigrabinėk rankomis by kur apie save", “nečiupinėk jos sagų (guzikų, knypkių), netąsyk už apykaklės, už atlapų", “šokti labai smarkiai ir daužti kojomis, kad net grindys braška yra nemandagumas. Šokti lengvai, nesispardant, perdaug netrepsint, – mandagumas ir panelės, su kuria šoki gerbimas". Nevengta ir patarimų, kaip elgtis “po šokių": “Būdamas su mergina nedūsauk, nesiraukyk ir nebrauk prakaito nuo kaktos". “Viduje būvant nekelk triukšmo, nerėkauk – juk ne su mirusiais kalbiesi. Nešvilpauk lyg pusbernis stainėse". “Einant neskubėk lyg ką vydamas, kaip žydas prieš šabas, bet nevaikščiok perdaug sustingęs, lyg rugius atsėjęs." Ir t.t. ir pan.
Ir sovietinės okupacijos metais gegužinių tradicija nenutrūko, tik pasidarė kur kas labiau ideologizuota. Jaunimas jau nebegalėjo šokti „šyberio“ ar „fokstroto džimi“, o ir vakarietiška muzika buvo persekiojama. Pažinčiai skirtą laiką tradiciškai gaišino mitingai kokiems nors „sovietiniams didvyriams“ paminėti, ir muzika griežė sovietiškesnė, tačiau progų susieiti turėjo visi.
Miestelėnams buvo lengviau, nes be šokių tarpusavyje susipažinti galimybių jie turėjo ir miestų atstatymo darbuose, institutuose ar gamyklose. Na, ir, žinoma apie 1970-uosius mūsų miestuose atsiradusiuose diskotekos iškalbingu pavadinimu „Kam per 30“. Vilniuje garsiausia vyko Profsąjungų rūmuose (ir net man yra tekę ten apsilankyti!). Žinoma, vaizdas buvo gūdus, nes dauguma moterų buvo išties „virš 30“, muzikoje ir aprangoje dominavo slaviškas stilius, atmieštas „Modern Talking“ tipo perliukais. Bulgariškų cigarečių ir pigaus „vaisiuko“ tvaikas, rūstūs komjaunuolių „družinnikai“, neskoningai isšidažiusios merginos, „alkoholines“ kojines mūvintys ir jūrinikes „telniaškas“ vilkintys vyrai – tikra egzotika, kai prisimeni tuos laikus kaip per miglą...
Bet tai buvo vis tiek geriau, nei nieko, nes pažinčių skelbimai Lietuvos laikraščiuose pasirodė tik Gorbačiovo laikais. Ir tai laikraštyje niekingu pavadinimu „Reklama“. Tarp skelbimų apie parduodamas „Maliutkas“ ir duobkasių paslaugas, puikavosi ir tokie sausi skelbimai: „30 m. išsiskyrusi, materialiai apsirūpinusi moteris ieško nuolatinio gyvenimo draugo". Būta, beje, ir romantiškų šūksnių: “Kur Tu? Atsiliepk! Jei esi ištikimas ir švelnus, rūpestingas ir padorus, aš laukiu Tavęs. Užs. Nr. 4237“ (frazė “intymaus nesiūlyti" atsirado dar vėliau, jau po Nepriklausomybės).
Iš esmės lietuviams pažinčių skelbimai laikraščiuose nebuvo naujiena (net neskaitant “Lietuvos pionieriuje" spausdinamų adresų “susirašinėjimo draugams"). Dar 1934 metais leidėjas Boleslovas Samavičius išspausdino pirmąjį „mėnesinį meilės ir vedybų laikraštį „Piršlys“, kuriame be patarimų kaip organizuoti vestuves, didžiąją dalį užima antrosios pusės ieškojusių žmonių skelbimai. Jų struktūra vienoda – amžius, išvaizda, darbas, atlyginimas, reikalavimai antrajai pusei, tačiau turinys gali šokiruoti ir stebinti, nes atvirumas ir kategoriškumas, būdingas tiems laikams, vis dėlto turėjo savo racionalųjį pradą – žmonės tais laikais nevyniojo žodžių į vatą:
„Elektro monteris 25 mt. nevedęs mėnesinis atlyginimas 180 lt. Nori vesti bliondinę vidutinio ūgio 18-22 metų, tikyba ir turtas nesvarbu.“ Arba „26 metų valdininkas brunėtas išėjas 6 kl. Uždirbu 300 litų į mėnesį. Noriu vesti mergužėlę išsilavinusią su 10.000 litų“. Trumpai ir aiškiai.
Sovietiniais laikais aš buvau girdėjęs apie tuose pačiuose Profsąjungų rūmuose rengiamus žydų pažinčių vakarus, kuriuose, prisidengus kokia nors kultūrine švente, Lietuvos žydai susirinkdavo su savo atžalomis, turėdami vieną tikslą – supažindinti juos tarpusavyje ir taip išlaikyti tarpusavio bendruomenės ryšius. Žinant sudėtingą žydų tautos istoriją ir nuolat virš jų tvyrančią asimiliacijos grėsmę, tokių renginių tikimybė yra labai aukšta. Juoba kad žydų tarpe ir šiais laikais užduotis sukurti kuo daugiau šeimų yra aiški visiems, ir niekas nejaučia jokio nepatogumo supažindinti net ir visiškai nepažįstamus vienišus jaunuolius – tai yra visos bendruomenės prerogatyva. Taip buvo daroma jau bibliniais laikais, nes būtent pačioje Biblijoje ir pasakyta: „verčiau degti nei vysti“. Ir, žinoma, žydai nebūtų žydai, jei nebūtų išradę naujo efektyvaus būdo, kai suteikti jaunimui galimybių susipažinti – 1998 metais Los Anželo rabinas Jakovas Deyo surinko žmones į pirmąjį „greitų pasimatymų“ (angl. – „speed dating“) renginį, paremtą konvejeriniu principu. Susipažinti atėję vaikinai ir merginos (tarkime jų skaičius – 10 ir 10) turėjo nustatytą laiko tarpą, per kurį apsikeitę klausimais ir įvertinę pašnekovo atsakymus, eidavo prie kitų dalyvių, kol susitikdavo su visais – vėliau pagal abipuses simpatijas užsimezgusi pažintis galėjo virtsi ilgalaike draugyste ir net santuoka. Toks pažinčių principas netruko pasklisti visame pasaulyje.
„Greitus pasimatymus“ buvo bandyta rengti ir Lietuvoje, tačiau mūsuose jie neprigijo. Gal buvo kalta sunki ekonominė padėtis, gal kavinių kultūros trūkumas, o gal tiesiog mūsų mentalitetas, ne visiškai pritaikytas tokiam konvejeriniui principui. Bet, kaip teigia kadaise tokius renginius organizavęs vilnietis Gytis X, lietuvių problema slypėjo dar kitur: „Lietuvių vaikinai, išaugę tokioje seksistinėje visuomenėje, kurioje tvirtinama, kad ‚vaikinas, gražesnis už beždžionę, gali turėti bet kurią moterį' dažniausiai bijo pripažinti, kad neturi jokios merginos ir į tokius renginius tiesiog drovisi eiti, kad kas jo ten nepamatytų“. Anot Gyčio, moterims pripažinti savo vienatvę ir siekius susirasti antrąją pusę yra nepalyginamai lengviau, todėl tradicinis į tokius renginius Lietuvoje susirenkančių žmonių santykis būdavo 20 merginų ir vos 3 vaikinai... Žinoma, toks verslas negalėjo klestėti, kaip negalėjo laimėti ir racionalus protas prieš pasipūtėlišką kompleksą „aš ir taip galiu susirasti bobą“...
Taigi, šiandien mes galimybių susipažinti turime nepalyginamai daugiau. Ar „McDonald's“ ir KFC restoranuose, ar internete, ar garsiajame „Juodojo deimanto klube“, ar tiesiog gatvėje – tai net nėra svarbiausia. Ar su DHL kurjeriu, ar su bendaradarbiu, ar „Elektromarkte“ perkant „Philips“ televizorių. Tereikia tik labai panorėti ir, kaip mūsų seneliai – perlipti per savo kvailus socialinius-ekonominius barjerus ir nebijoti ieškoti.
