„Tu ir be tų knygų maža teturi razumo, dar skaitydama to paties nustosi“, – trumpai ir aiškiai sakė vyras savo žmonai Žemaitės apsakyme „Topylis“. Jo žmona nesivėlė į diskusijas apie lygias vyrų ir moterų teises.
Kai šiomis savaitėmis itin daug kalbama apie smurtą prieš moteris, nutariau priminti gerbiamiems „Omni Laiko“ skaitytojams keletą lietuvių vyrų ir moterų tarpusavio santykių ypatumų XIX amžiuje.
O jie tikrai nebuvo idealūs. Bene svarbiausia priežastis – meilė, kaip mes ją dabar suprantame, nebuvo šeimos kūrimo pagrindas. Pirmiausia buvo stengiamasi surasti tokį partnerį, kuris būtų ekonomiškai lygiavertis. XIX amžių tyrinėjusi Dalia Marcinkevičienė teigia: „Meilę XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios šeimoje galima tapatinti su pastangomis taikiai sugyventi. Vedybos su lygiavertės socialinės ir materialinės grupės partneriu, panašūs sutuoktinių buities, kasdienybės įpročiai, be abejonės, niveliavo daugelį šeimyninių nesklandumų.“
Kad būtų aiškiau, pacituosiu vieno ūkininko sūnaus, privalėjusio išmokėti seserims 6000 rublių pasogos, samprotavimus: „Jau po tėvo smerties buvau bemįslijąs ją (mylimą neturtingo kaimyno dukrą) vesti... Ar aš būčiau išmitęs? O čia tie šeši tūkstančiai. Juk iš šuns uodegos neištrauksi. O ji tąsyk nieko negalėjo gauti. Apmįslijau, apmįslijau, paėmiau svainį per piršlį ir leidausi mergauti.“
Tad ar dyvas, kad paskui vyras žmonai šaukdavo: „Tinginė, bjaurybė! Laimė tavo, kad gerą vyrą turi. Kitas būtų seniai jau užmušęs: ko turėtų su tokiu velniu per amžių vargti, greitai nusikratytų. Aš nenoriu tik rankų tepti. Duosiu kuomet į snukį, tai nusprogsi ant vietos!“
Matyt, nedaug apsakymai skyrėsi nuo ano meto kasdienybės. Štai trejus metus už žiaurių žmonos sumušimą praleidusio kalėjime vyro žodžiai: „Aš pagriebiau tą lenciūgą ir rėžiau jai [...]. Mudu abudu, kad įmanę, būtuva prariję viens kitą. Bjauru buvo mudviem žiūrėti ans kits kito, o drauge turėjova būti ne dieną, ne nedėlią, bet metus, ir ne vienus [...]. O žinai, piršto, rodos, negalėjau pakelti ant žmogaus.“
Tad vargu ar galima kalbėti apie idiliškus moterų ir vyrų santykius praeityje. Beje, nereikia manyti, kad tik vyrai naudojo smurtą prieš moteris. Jei vienas sutuoktinių buvo turtingesnis, jis ir galėjo naudoti smurtą. Štai viena citata: „Aš jam akis išdraskyčiau, arba nė kojos niekur nekelčiau, – karščiavosi Lazdienė. – Kas jis do ponas mano sprandu joti! Ar jo užpelnyti tie trys šimtai? Aš, tavimi dėta, nė pauostyti jam neduočiau.“
Taigi sudėtingi buvo tarpusavio santykiai. Gal todėl nenuostabu, kai kalėjęs Kalvarijos kalėjime savo atsiminimuose rašo, jog ten jis buvo sutikęs ne vieną vyrą ir moterį, kurie buvo savo sutuoktinį nužudę. Anot jo, tokie šeimyniniai nusikaltimai nuolat kartojasi Lietuvoje.
Tad šiame pasaulyje nieko nauja.
