Vienas iš priežasčių yra ta, kad partneriai niekada nebūna „pagal užsakymą“ ir neišvengiamai esame priversti leistis į kompromisus, jei nenori likti vieni. Iš kitos pusės, dauguma sprendimų, kuriuos žmonės priima rinkdamiesi antrąsias puses, gerokai stebina, jei turėsime omenyje iki tol jų deklaruotus kriterijus. Tai primena situaciją, kuomet žmogus, eidamas į parduotuvę, pasiruošia sąrašą pirkinių, bet numeta jį į šalį.
Tiesą sakant, būtent tai dažniausiai ir įvyksta. Kaip ir visur kitur gyvenime, mūsų sąmoningas protas vaidina antraeilį vaidmenį, o pirmuoju smuiku griežia nesąmoningi troškimai. Kitaip tariant, mes galbūt įsivaizduojame, kad žinome, ko norime iš partnerio, tačiau savybės, kurios iš tiesų mus patraukia, t.y. tikrosios priežastys, kodėl pasirenkame taip, kaip pasirenkame, dažnai gerokai skiriasi nuo to, ką sau teigiame.
Jei ne visai taip, tai skiriasi bent jau savybės, apie kurią galvojame, reliatyvi svarba. Prisiminkime minutei stereotipus: galbūt moters fizinis grožis toks įspūdingas, kad mes visiškai nekreipiame dėmesio į faktą, kad ji nebaigė vidurinės mokyklos, nors ieškojome profesionalo. Arba vyras toks turtingas, kad ignoruojame faktą, jog jis per daug geria.
Bėda, be abejo, ta, kad mūsų pasąmonė dažnai lygiai taip pat nesėkmingai renkasi partnerius kaip ir mūsų sąmoningas protas. Ar tikrai nuotykių troškimas turėtų nustelbti nuoširdumą? Ar labiau vertinti puikius higienos įpročius, o ne mados jausmą? Ar teikti pirmenybę bendroms vertybėms ar bendriems interesams? Renkantis draugą, tenka susidurti su rimtais svarstymais, o apsispręsti dar sunkiau ne tik todėl, kad nėra jokio teisingo atsakymo, tačiau niekas negali garantuoti, kad tinkamas ar puikus sprendimas, kurį priimame šiandien, bus tinkamas ar puikus rytoj. Žmonės bėgant laikui dažnai nenuspėjamai keičiasi.
Čia norėčiau pabrėžti, kad egzistuoja vienas kintamasis, kurio beveik nė vienas iš mūsų neapsivarstome ir prieš kurį visi kiti kintamieji tampa beveik beverčiai – kokiu žmogumi mus padaro asmuo, kurį pasirenkame?
Socialinio bendravimo srityje savaime išsipildančios pranašystės teorija teigia, kad kitų žmonių elgesys, kurio mes tikimės, pakeičia mūsų pačių elgesį taip, kad kiti žmonės iš tiesų išpildo mūsų lūkesčius. Šis reiškinys buvo pademonstruotas mokslininko Marko Snyderio ir jo kolegų tyrime. Markas Snyderis ir jo kolegos paprašė atsitiktine tvarka suskirstyto penkiasdešimt vieno studento pažiūrėti į vieną iš aštuonių nuotraukų, kuriuose buvo nufotografuotos bakalauro studentės (keturios iš jų prieš tai kitų vyrų buvo įvertintos kaip patrauklios, likusios keturios – kaip nepatrauklios) ir išsakyti savo pirmą įspūdį. Tokiu būdu buvo patvirtinti ankstesnio tyrimo rezultatai, kurie parodė, kad vyrai tikisi, jog patrauklios moterys yra šiltesnės nei nepatrauklios. Po to tyrėjai paprašė vyrų pasikalbėti telefonu (kad negalėtų matyti, su kuo kalbasi) su moterimis, kurių nuotraukas prieš tai matė.
Tall-blk-woman-short-white-man Nors vyrai to nežinojo, moterys, su kuriomis jie kalbėjo telefonu, buvo ne tos moterys, kurias buvo prieš tai matę nuotraukose. Kai po to stebėtojai užrištomis akimis įvertino pokalbių įrašus, jie priėjo išvadą, kad vyrai, kalbėję su moterimis, kurias manė esant patraukliomis (todėl tikėjo, kad jos bus šiltos), su jomis bendravo šilčiau nei vyrai, kalbėję su moterimis, kurias manė esant nepatraukliomis (jiems atrodė, kad šios nebus šiltos). Tai patvirtino idėją, kad lūkesčiai, kuriuos vyrai kėlė moterims paveikė jų pačių elgesį. Dar įdomiau yra tai, kad moteris, kurias vyrai laikė patraukliomis, stebėtojai užrištomis akimis taip pat įvertino kaip patrauklias. Taigi, lūkesčiai, kuriuos vyrai kėlė moterims, turėjo įtakos vyrų elgesiui su moterimis, o tai savo ruožtu lėmė, kaip moterys elgėsi su vyrais.
Be to, vienas tyrimas atskleidė, kad kuomet stengiamės savo elgesį modifikuoti pagal kito žmogaus lūkesčius, esame linkę tuos lūkesčius įsisavinti, todėl yra didelė tikimybė, kad taip elgsimės ir ateityje. Dar daugiau – mes esame linkę sieti savo tolesnį elgesį ne su tais lūkesčiais, kuriuos anksčiau mums kėlė kiti žmonės, bet su mūsų pačių charakteriu, ypač jei daug skirtingų žmonių įvairiuose kontekstuose patvirtina mūsų suvokimą apie save. Kitaip tariant, jei mūsų tėvai, mokytojai, draugai elgsis su mumis kaip su bejėgiais, tikėsime, kad esame bejėgiai ir greičiausiai tokiais ir tapsime.
Kaip visai tai galime pritaikyti antrosios pusės paieškoms? Bradas Pittas apie savo skyrybas su Jennifer Aniston yra pasakęs: „Man nepatiko tai, kuo aš tapau, kai buvau su ja“. Didesnę laiko dalį praleidžiame būdami tarp kitų žmonių. Jei kiti žmonės, būdami tokie, kokie jie yra, atskleidžia mumyse tai, kas mums nepatinka, didesnį dalį gyvenimo praleisime būdami žmonėmis, kuriais nenorime būti. O turbūt niekas negali mums turėti tiek įtakos, kiek mūsų antroji pusė.
Problematiška tai, kad tai, ką kiti žmonės sukelia mumyse, su laiku keičiasi. Pradžioje šie žmonės dažniausiai pažadina tą mūsų pusę, kuri mums labai patinka: džiaugsmingą, aistringą ir laimingą. Tačiau vėliau, santykiams augant, jie gali mumyse sužadinti tai, kas mums visai neatrodo patrauklu: mūsų piktą, reiklią, netgi depresišką „aš“. Žinoma, kaip ten bebūtų, mes patys esam atsakingi už tai, kas esame. Tačiau kai kalbame apie tai, kaip kiti žmonės mus veikia, kalbame ne tik apie paprasčiausią sprendimą būti kitokiais. Reikia būti gudriems. Svarbu patraukti reikiamas svertis, kad galėtume kontroliuoti teigiamas įtakas, kurios padeda mums siekti mūsų norimų pokyčių. Žmonės, su kuriais praleidžiame savo gyvenimą, gali padaryti viena didžiausių įtakų mūsų gyvenime. Nors ir ne visada galime pasakyti, kokias savybes jie mumyse atskleis vėliau gyvenime, bent jau galime savęs paklausti, ką jie mumyse sužadina šiuo metu. Ir jei šis naujasis „aš“ mums nepatinka, kad ir kaip simpatizuotume žmogui, galbūt reikėtų labai gerai pagalvoti prieš apsisprendžiant.
