Kad ir kaip stipriai jus mylėtų jūsų išrinktasis, jo psichikos galimybės neberibės. Ir jo psichikai reikalingas poilsis (taip, poilsis nuo jūsų!). Be to, romantiškas požiūris į moterį gali atsirasti ir išlikti tik tada, kai fone nėra smulkių, žemų jausmų, kurie neišvengiamai susikaupia kasdienėje sumaištyje.
Jei, tarkim, judu su vyru visą dieną pardavinėjote seną pianiną (priėminėjote pirkėjus, derėjotės dėl kainos ir t.t.), tai ne taip paprasta vyrui vakarop persitvarkyti ir jumyse išvysti savo svają (todėl tikimybė, kad tokią dieną iš jo gausite gėlių, praktiškai lygi nuliui).
“Prieš mano komandiruotę į Briuselį buvome ties konflikto riba, - pasakoja Daiva K., universiteto dėstytoja. - Mačiau, kad jį erzinu, bet nesupratau priežasties. Po dviejų stažuotės mėnesių sugrįžau visai pas kitą žmogų. Vyras pasitiko mane su gėlėmis, parvežė su taksi namo, kur radau viską sutvarkyta, išskalbta, ant stalo laukė tortas ir šampanas. Po to dvi savaitės buvo tikra šventė. Jis man padovanojo brangų vėrinį, irstėmės laiveliu Trakuose”.
Norint palaikyti didelius jausmus, išsiskyrimas tam tikram laikui tiesiog būtinas. Jei jo jums nepakiša pats gyvenimas, turite patys jį “suorganizuoti” (pasiprašykite į komandiruotę, išvykite su drauge į turistinę kelionę, nuvažiuokite aplankyti “sergančios tetulės”). Liaudyje seniai pastebėta, kad “išsiskyrimai sustiprina meilę”. Psichologų kalba tai reiškia, kad kai vyras ilgai jūsų nemato, jo sąmonėje atsinaujina jūsų pirminis įvaizdis. Vyras tarsi įsimyli jus iš naujo. Po jūsų grįžimo jis yra atidesnis jums ir švelnesnis.
Deja, po dviejų savaičių Daivos vyro jausmų antplūdis nuslūgo, bet taip ir turėjo būti. Svarbiausia, kad jų šeimoje vėl įsivyravo pasitikėjimas ir šilti jausmai, išnyko susierzinimas.
Bet kas darosi su mūsų santykiais, jei du įsimylėjėliai negali išsiskirti nė vienai dienai... metų metus? “Nieko nesuprantu, - prisipažįsta 27-erių Alina K., - mano vyras ėmė kitaip į mane žiūrėti. Jis visuomet surandą dingstį neiti su manimi į teatrą, restoraną. Kada jam pasiūliau paplaukioti laivu upe, kaip kad darydavome iki vestuvių (slapta tikėjausi, kad jo jausmai man pasikeis), jis pasakė, kad “neturi laiko kvailystėms”. Aš vos nepravirkau. O draugams ir meškeriojimui laiko jis turi. Su siaubu galvoju apie tai, kad gyvenu su svetimu žmogumi”.
Mat Alina jau penkerius metus ištekėjusi ir per penkerius metus ji tik kartą buvo palikusi vyrą vieną, kai vyko į sesers vestuves. Santykių pradžioje ji vyrui buvo jo fantazijos vaisius. Bet palaikyti šią iliuziją jai nepakako nei išminties, nei patirties, nei žinojimo.
Net kai vyras važiavo komandiruotės dviems mėnesiams į kitą miestą, ji įsiprašė važiuoti drauge, nors visais aspektais tai buvo nelengva ir brangu: išsinuomojo butą tame mieste, “kad būtų visada drauge”. Būtent tada tame mieste kilo jų pirmas rimtas barnis. Bet Alina neatkreipė dėmesio į šį grėsmingą ženklą.
Menas mylėti - ne išsigalvojimas. Jis egzistuoja. Kai tau šešiolika, širdis myli pati. Toliau širdžiai turi padėti protas. Prieš tokią jėgą kaip būties rutina reta širdis atsilaikys pati savaime: jai reikia padėti!
