Atrastas Egipto piramindėse, česnakas ir jo galia buvo aprašyti net Biblijoje. Taip pat žinoma, kad Vakarų medicinos tėvu laikomas Hipokratas rekomenduodavo česnaką vartoti reguliariai, o senovės Graikijoje ši prieskoninė daržovė buvo duodama Olimpiniams atletams – tam, kad jie pasiektų dar geresnių sportinių rezultatų.
Naujausi tyrimai įrodo tai, ką senovės žyniai tiesiog nujautė: česnakas gali būti puiki priemonė kovojant su įvairiomis ligomis. Dar prieš dešimtmetį padarytas tyrimas atskleidė, kad česnako sudėtyje esantis alicinas turi antibakterinį, antivirusinį ir antiparazitinį poveikį. Taip pat buvo įrodyta, kad česnako savybės turi stiprų poveikį prieš E. coli ir kitas bakterijas, kurios yra atsparios cheminiams vaistams bei antibiotikams.
Tiesa, alicinas pats savaime nėra česnako sudėtyje, jei taip galima pasakyti. Alicino yra česnako skilčių ląstelėse ir išsiskiria tik tuomet, kai susijungia su kitomis medžiagomis, esančiomis ląstelėje. Taigi, visagalis alicinas išsiskiria tik mechaniškai pažeidus česnako skilteles, todėl, jei orite iš česnako „išspausti“ viską, kas įmanoma, prieš dėdami į maistą jį susmulkinkite savo mėgiamu būdu – sukapokite, supjaustykite, išspauskite.
Tačiau tai dar ne viskas. Tam, kad gerosios alicino savybės išliktų, susmulkinto česnako negalima iškart virti, kepti, virti, troškinti ar šildyti aukštoje temperatūroje. Kadangi daugumoje patiekalų česnakas vartojamas apdorotas, kaitinimo neišvengsime. Visgi česnako naudą išsaugoti galime: tereikia prieš metant česnaką į puodą ar keptuvę kartu su kitais ingredientais, palaikyti jį susmulkintą ramybėje apie 10 minučių. Tiek pakanka, kad išsiskirtų maksimali alicino dozė ir valgydami gautume iš česnako tai, ko tikimės.
