Nuo kėdės atlošo link žemės beviltiškai tįsta keletas porų skirtingos spalvos pėdkelnių, kažkur lentynoje apmaudžiai voliojasi pamiršti marškinėliai, po rašomuoju stalu išversta minkštų žaisliukų krūva, o lėlės švarkelis ir rankinė kažkodėl atsidūrę lėkštutėje, kurioje prieš keletą valandų čia buvote atnešusi savo mažojo žmogeliuko priešpiečius.
Ko gi reikia, kad visas šis jūsų atžalėlės chaosas pagaliau virstų bent šiokia tokia tvarka? Atsakymas paprastas – keleto kilogramų racionalumo ir žiupsnelio fantazijos!
Tegyvuoja logika!
Kartais užtenka į mažylį supančią aplinką pažvelgti jo akimis, ir galvoje užgimsta genialiausių minčių. O dar naudingiau būtų tiesiog atsitūpti ir fiziškai pamėginti pasiekti, sudėti, nuimti, perkelti ir pastumti daiktus, kurių jūsų mažajam genijui reikia kasdien. Ar viskas, ko jam gali prireikti, pasiekiama jo rankute?
Nevertėtų puoselėti tuščių iliuzijų, kad mažasis svajotojas kaskart norėdamas pats apsirengti tampysis prie rūbų spintos kėdutę ir pasilypėjęs ant jos mėgins suderinti kelnes, megztinuką, kojines. Daug didesnė tikimybė, kad nuo lentynų ir pakabų visi rūbai ne visai elegantiškai nuplasnos ant grindų. Ir jau visai aišku, kaip dukart du, kad atgal ant pakabų jie nebesugrįš, bent jau kol neįsikišite jūs, pasiūlydama savo pagalbą arba pateikdama ultimatumą: „Kol nesusitvarkysi – neisim į lauką“.
Kadangi viską vėl ir vėl tvarkyti ir kabinti iš naujo jūs visai netrokštate, o antroji priemonė savaime provokuoja konfliktą, išmintingiausia būtų pasirinkti trečią variantą – sudėlioti ir sukabinti vaiko rūbelius taip, kad jis pats galėtų nesunkiai juos pasiekti, kada tik jam beprireiktų, tai yra spintos apačioje. Juk prireikus nesunku spintoje įtaisyti ir pakabėlę, skirtą specialiai jam.
Patiems mažiausiesiems, degte degantiems noru viską daryti savo jėgomis, ant pakabų rūbelius galima sukabinti paruoštais komplektėliais: marškinėliai, kelnės ar sijonukas, pėdkelnės. Taip ir vaikučiui bus aiškiau, ir jo kambary chaoso mažiau. Na, o vyresniesiems geriau rūbus surūšiuoti – tegul patys mokosi rinktis ir derinti, kurie marškinėliai prie kurių kelnių dera. Tiesa, būtų idealu, jei išeiginiai rūbeliai kol kas dar liktų kur nors viršuje, nepasiekiami, o dar geriau – nematomi. Taip bus mažiau pagundų juos apsirengti prieš eksperimentus su klijais. Žaislų lentynos – ne tik parduotuvėje.
Kaip manote, kuo pavirstų jūsų rytas, jei, tarkim, visut visutėlius savo apatinius rūbus nuolat laikytumėte vienoje didelėje dėžėje? Kaskart panūdusi susirasti savo mėgstamas smėlio spalvos kojinaites tikriausiai turėtumėte prieš tai išversti visą dėžės turinį ant grindų, o suradusi ieškomą daiktą vėl sukrauti viską atgal. Nervintų, tiesa?
Kažin, o kodėl tada mes vaikus nuolat verčiame... viską versti? Taip, būtent – kartais netvarką užprogramuojame mes, tos pačios, kurios dėl jos nuolat priekaištaujame. Didžiulė dėžė vaiko žaislams – tik iš pirmo žvilgsnio patogus daiktas. Tačiau realiai ji tik trukdo mažajam susitvarkyti. Dėžėje viskas suversta į veną krūvą, į ją nuolat kyla pagunda sugrūsti visa, ko tuo metu nereikia, o kai pagaliau jūsų atžalėlė panūsta susirasti kokį nors daiktą,nka išversti visiškai viską. Juk mažas kiškutis iš „Kinder Surprise“ pačiame dėžės dugne – tai kone adata šieno kupetoj!
Šio rebuso sprendimas ne toks jau ir sudėtingas. Tereikia vaiko kambaryje įrengti daug neaukštai prikabintų lentynų. Tegul žaisliukai ilsisi jose. Kai kurio nors iš jų smagiai nusiteikusiam žaidėjui prireiks, bus paprasta tiesiog ištiesti rankutę ir pasiimti, o visi kiti žaislų pasaulio atstovai liks savo vietose – vadinasi, ir tvarkymosi bus mažiau.
O dabar – žiupsnelis fantazijos
Padauža sūnus ir vėl nesusikrovė savo mažų mašinyčių į joms skirtą dėžę? O dukros Barbė nuolat atsiduria pačiose netikėčiausiose vietose, bet tik ne jai skirtame krepšelyje? Logiška. Kodėl mašina turėtų būti dėžėje, o Barbė – krepšyje? Juk žaislai jūsų mažajam svajokliui – tai atskiras pasaulis, imituojantis tikrą, realųjį. Jei ši maža mašinytė jo akimis – pati tikriausia, tiesiog supergreitas lenktynių automobiliukas, kaip manote – argi ji gali keliauti į nuobodžią kartoninę dėžę? O gražuolė Barbė, ką tik su draugėmis linksmai šokusi vakarėlyje – argi jai nebus apmaudu visą naktį tūnoti kažkokiame drobiniame maiše su rankenėlėmis? Juk savaime suprantama, kad mašina per naktį turėtų būti garaže, o Barbė – lovoje, savo namuose.
Visai nebūtina lėkti į parduotuvę pirkti dar vieno žaislo – garažo mašinai ar lovos Barbei. Tereikia truputėlio fantazijos, ir kartu su mažuoju galėsite dekoruoti seną dėžę nuo batų, išklijuodama ją spalvotomis „plytelėmis“ bei įrengdama ten visą mašinėlių stovėjimo aikštelę, o Barbei iš panašios dėžės – jaukią lovą ar spintą jos rūbeliams sudėti.
Paties dekoruotuose fantazijos rūmuose net ir „Lego“ detalėms ilsėtis bus jaukiau ir smagiau. O ką jau bekalbėti apie savaime suprantamą žaidimo pabaigą – sudie nuobodžiam žaislų tvarkymuisi, juos, neatsitraukus nuo žaidimo, telieka tiesiog grąžinti į jų „namus“!
