„Skyrybos toks pat senas žmonijos išradimas kaip ir vedybos – rašė prancūzų filosofas Fransua Mari Arujė Voltaire, – nors skyrybos gal keliomis savaitėmis naujesnis“.
Kadangi skyrybos išrastos seniai, šiandien išsituokęs vyriškis jau nieko nestebina. Neretai jis vėl įgyja geidžiamo jaunikio statusą. Jis vėl gali sukurti šeimą ir džiaugtis artumu bei meile. Tačiau ne kiekvienam tai pavyksta. Kokios psichologinės priežastys kliudo išsivaduoti nuo žlugusio ryšio?
Ištuokų statistika
Lietuvoje kasmet išsiskiria apie 10 tūkstančių šeimų (praeitais metais – 9974). Tiek pat laisvų vyriškių pasijunta nevaržomi jokių įsipareigojimų, o jei dar pridėsime išsituokusius praeitais, užpereitais bei dar ankstesniais metais, tai jų skaičiaus bus tikrai nemenkas. Kone visi jie skyrėsi, nes buvo nesuprasti, nemylimi ir skriaudžiami.
Dauguma išsituokusių vyrų ieško užuojautos ir supratimo, todėl ieško moters, pasiryžusios gydyti jų širdies žaizdas ir ryžtasi dar kartą išbandyti sėkmę, tikisi, kad pasimokė iš praeities klaidų ir vėl kuria šeimą. Apie penktadalis registruojamų santuokų - tai antrosios santuokos.
Visgi neretai vyras nesugeba įvertinti moters, norinčios tapti jo drauge, jausmų. Kaip ir neretai moteris nesupranta, kodėl išsiskyręs vyriškis neskuba link jos siūlomo jaukaus namų židinio. Todėl geresnis skyrybų sukeltų išgyvenimų suvokimas būtų naudingas ir jam, ir jai.
Ištuokos depresija
Mosklininkai, tiriantys stresą, įvairius gyvenimo įvykius, kurie pareikalauja prisitaikymo, dažnai vertina taškais. Jei kas nors per metus taptų našliu ar našle, surinktų 100 streso taškų. Skyrybos duotų 73 taškus, o 47 taškus - atleidimas iš darbo. Kadangi net atostogos duoda 12 streso taškų (irgi reikia prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo), tai per metus tokių taškų prisirenkame gana daug ir galime peržengti streso, kurio jau nebesugebėsime įveikti be psichoterapinės pagalbos, ribą. Ši riba nėra itin aukšta. Iš trijų žmonių, per metus surinkusių 100-150 streso taškų, vienas susirgs psichosomatine liga, o jei taškų bus daugiau, tokia liga susirgs kas antras.
JAV psichoterapeuto Robert’o Johnson’o duomenimis, per pirmus metus po ištuokos kas ketvirtas išsiskyręs vyras patyrė depresiją. Likusieji išgyveno ištuoką lengviau. R.Johnson’o nuomone, jie galėjo remtis emocinių ryšių nutraukimo patirtimi, kurią įgijo 5-7 vaikystės metais, silpnėjant emociniam ryšiui su motina (dukterys tokį ryšį išsaugo ilgiau nei sūnūs, nes šiems, norint tapti vyrais, reikia atsiriboti nuo moteriškumo). Todėl norint sužinoti, kas ištiks vyrą po ištuokos, tereikia jo paklausti apie vaikystę ir išgirdus, kad sutariantys tėvai juo rūpinosi, galima prognozuoti, kad jis nėra liguistai priklausomas nuo artimų, taigi ir savo šeimos iširimą jis sugebės sąlyginai lengvai išgyventi bei greičiau sukurs naują emocinį ryšį su kita moterimi.
Nedylanti ištuokos trauma
Ištuokos stresas (ir bet koks kitas stresas) paprastai atsispindi ir emocijose. Jį patiriantis žmogus tampa nerimastingas, irzlus, nuolat jaučia įtampą. Suprantama, kad tai veikia jo mąstymą, todėl vyras, patiriantis stresą, yra nedėmesingas, išsiblaškęs. Jis nelanksčiai ieško išeities iš nepalankios situacijos, vėl ir vėl kartoja nedavusius norimų rezultatų problemų sprendimo būdus. Be to, pradeda pernelyg kritiškai vertinti save, menką klaidą suvokia kaip milžinišką tragediją. Jeigu šie streso požymiai stebimi ir praėjus pusei metų po ištuokos, galima prognozuoti, kad vyrui bus sunku pilnai nutraukti emocinį ryšį su iširusia šeima.
Apie pusė išsiskyrusių vyrų vėl veda ar užmezga pastovų ryšį su moterimi per pirmus penkis metus po ištuokos. Penktadalis tai padaro tik po dvidešimties ar daugiau metų po ištuokos. Taigi, maždaug nuo trisdešimtųjų iki penkiasdešimtųjų savo gyvenimo metų lieka vienišiais.
Pastovaus naujo emocinio ryšio nesugeba užmegzti vyrai, kurie buvo patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu, o ištuoka jiems buvo visiškai netikėta. O jeigu dar ir paauglystėje jie nemėgo bendraamžių kompanijos, itin artimai bendravo su motina, tai veikiausiai nuo ištuokos streso jie neatsigaus bent dešimt – dvidešimt metų.
Lemtingi antrieji ištuokos metai
Viena iš svarbesnių ištuokos prielaidų – viltis, kad pavyks sutikti moterį, su kuria bus gera ir lengva. Išsituokdamas vyras tikisi surasti rūpestingą, gražią, seksualią ir jaunesnę už buvusią žmoną draugę. Jis svajoja apie įstabius sekso nuotykius. Kasdienybė, deja, paprastai būna daug blankesnė. Naujoji pažįstama nežino visų jo įpročių, kaprizų, prietarų, požiūrių, todėl, aišku, į juos ir neatsižvelgia. Intymūs ryšys su mažai pažįstama moterimi taip pat gali būti ne toks sklandus kaip tikėtasi.
Praėjus maždaug pusantrų metų po ištuokos, jau nebedžiugina savarankiškumas, kai galima niekam nebeatsikaityti už savo poelgius ir laiką, o vis labiau vargina nesutvarkyta buitis. Žlugdančių postūmių - persivalgyti, daugiau nei dera išgerti, vengti darbo - niekas iš šalies nekontroliuoja, o valios juos suvaldyti neretai pritrūksta. Slėgusią atsakomybę už šeimą pakeičia atsakomybė už patį save, savo ateitį ir ne kiekvienas gali ją prisiimti. Be to, šiuo laikotarpiu šeimyniniai barniai jau primiršti, o malonūs prisiminimai ryškesni, todėl net du trečdaliai išsiskyrusių vyrų šiuo laikotarpiu ima manyti, kad buvusi žmona patrauklesnė nei naujos pažįstamos .
Naujų ryšių perspektyvos
Žvelgiant iš vienos pusės, antroji vyro santuoka gali būti laiminga ir jo antroji žmona stebėsis, kodėl toks geras, šeimyniškas, ištikimas vyriškis buvo neįvertintas. Pažvelgus iš antros pusės, santykių nesėkmė gali vėl ir vėl kartotis. Suprantama, jog artimus santykius sugeba gadinti ir vyrai, ir moterys, tačiau retkarčiais jų beveik neįmanoma sukurti, o todėl ir sugadinti nėra ką.
Artimus santykius su drauge sunku sukurti vyrui, kuris emociškai susietas su kita moterimi. Todėl gal ir netikėtas pastebėjimas, jog neturintis atsiribojimo nuo artimo žmogaus patirties ( paauglystėje emociškai labiau susietas su motina nei bendraamžiais) vyras nesugeba atsiriboti nuo moters, su kuria išsiskyrė. Emocinė priklausomybė gali “užsimaskuoti” - pasireikšti nesugebėjimu savarankiškai tvarkyti savo buitį, atsakyti už save. Tada ieškoma ne mylimosios, o globėjos.
Su panašiomis problemomis susiduria visi išsituokę vyrai, tačiau, jei per pusantrų arba dvejus metus po ištuokos vyras vis dar aiškinasi, kodėl buvusi žmona pasakė taip, o ne kitaip, jei vis dar neranda laiko išpakuoti iš buvusių namų iškilmingai išsineštų daiktų, neišmetė raktų nuo buvusio buto, tai liudija, jog jo emociniai ryšiai su buvusia šeima ilgai nenutruks, o naujo artimo ryšio perspektyva gana prasta.
Savikritiškai įvertinęs savo priklausomybę nuo buvusios šeimos jis galėtų:
• pamėginti išsiaiškinti savo svajones ir fantazijas, atsakyti į klausimą kokia tikimybė, kad jos taps realybe (kartais tokiam išsiaiškinimui su savimi prireikia ir psichologo pagalbos); • nubrėžti sau aiškią ribą nustatančią kiek laiko ir pastangų skirs fantazijai, kurios nerealumą dažniausiai ir pats suvokia įgyvendinti; • apsispręsti ar nori naujų įpareigojančių santykių, ar geriau jausis vienas; • kreiptis į internetinę pažinčių tarnyba „Darni pora“ ir sužinoti ar iš 10-15 moterų su kuriomis jam bus pasiūlyta susipažinti, kurios atsilieps į jo anketą nors viena nors iš dalies bus panaši į jo idealą. Jeigu jis padarys tai kas išvardinta, ar bet ką kitą, kad pakeistų savo emocinę būseną – veikiausiai pradės gyventi įdomiau ir visavertiškiau, įveiks skyrybų sukeltą emocinę traumą.
Profesorius, dr. Gediminas Navaitis
