Daugelis tėvelių tikriausiai nustebtų, kad galima sulaukti tokio klausimo... Mia ir Rozonno McGhee yra vieni iš nedaugelio, kurie į šį klausimą galėtų atsakyti remdamiesi asmenine patirtimi - pora augina šešetuką!
Sutuoktinių vaikystė ir paauglystė tikrai nebuvo itin laiminga... Tiek Mia, tiek jos vyras Rozonno menkai pažinojo savo tėvus, vyro motina 19 metų nartojo narkotikus, o moters motina beveik niekada nedirbo, vienintelės pajamos buvo pašalpos. Mia su liūdesiu kalba, kad jos broliai iš skurdo taip ir neišsikapstė, abu ne kartą nusikalto, sėdėjo kalėjime.
„Matydavau ją mokykloje, tokią rimtą, su knygomis rankose, lyg ji vykdytų kokią slaptą misiją. Iškart supratau, kad tai mano žmona,“ - apie pirmąją pažintį su savo vaikų motina pasakoja Rozonno. „Aš neturėjau tėvo, tad labai norėjau, kad jį turėtų mano vaikai. Žinoma, norėjau ir baigti mokyklą, mokytis koledže, o tik tuomet susituokti,“ - pasakoja Mia.
Gyvenimas susiklostė kiek kitaip ir pora susituokė būdami visai jauni, sulaukę aštuoniolikos, tačiau abu baigė mokslus, įkūrė verslą, įsigijo namą ir ėmė mąstyti apie šeimos pagausėjimą, tačiau po ištisų trijų metų nesėkmingų bandymų jiedviem teko kreptis į vaisingumo kliniką. Moteris pastojo po dirbtinio apvaisinimo, laukėsi dvynukų, kurie gimė neišnešioti ir netrukus mirė: „Pilve jie spardėsi ir judėjo, tačiau nukirpus virštelę iškart nurimo... Akimirksniu suvokiau, kas nutiko ir ėmiau mintyse šauktis Dievo, reikalavau atsakymo, kodėl mums šitaip,“ - apie vaikučių netektį verkadama pasakoja Mia.
Atsigavę po netekties jiedu vėl kreipėsi į medikus. Šįkart Mia laukėsi šešetuko. Medikai iškart siūlė abortą, baimindamiesi dėl moters sveikatos ir gyvybės, tačiau tiek Mia, tiek jos vyras Rozonno griežtai atsisakė ir galiausiai savo stebuklo sulaukė. Šešių stebuklų!
„Mes keliamės 5.30, nusiprausiam, išsivalom dantis, patys greitai užkandam, o tada likusią dieną kažkaip bandom padaryti viską, ką reikia,“ - lakoniškai kalba šešetuko tėvas paklaustas, kaip porai pavyksta pasirūpinti ir vaikais, ir namais, ir verslu. „Visaip būna, kartais tikrai viskas tiesiog sugriūna ir visko pernelyg daug, bet tai didelė laimė. Laimė būti mama,“ - vyrui antrina jo žmona.
Mamytė besijuokdama sako, kad viskam reikia praktikos... Visus vaikus ji pervystydavo vos per dešimt minučių, o vienam vaikui vystyklus keitė kitą laikydama ant rankų. „Noriu jiems įskiepyti mums svarbias vertybes. Visų pirma, meilę Dievui. Dievas juos čia atsiuntė ne be reikalo. Noriu, kad jie gautų išsilavinimą. Noriu, kad jie būtų visuomenei naudingi ir reikalingi piliečiai,“ - apie atžalų ateitį kalba Mia.
Pora savo buitį susitvarkė taip, kad vaikus galėtų auginti patys, įsirengę ofisą savo namuose jame dirba pakaitomis, o kol vienas dirba, kitas rūpinasi vaikais, kartais padeda kaimynai ar draugai. Abu sutinka, kad neretai sudėtingiau ne šešetuką auginti, o išlaikyti darnią santuoką, juk pora kartu būna absoliučiai visada. „Su ja aš jau dešimt metų, supratau, kada reikia atsitaukti dar tada, kai neturėjome vaikų. Ji šiaip griežtesnė, aš gal kiek labiau atsipalaidavęs. Ji juos dažniau paauklėja, nes jai tai geraiu sekasi, bet šiaip tai čia komandinis darbas. Nežinau, ką be jos daryčiau. Ji nuostabi mama, nuostabi žmona ir mes tiesiog darbuojamės kartu. Visad randam kompromisą,“ - paprastai pasakoja vyras.
Tad, kaip išauginti šešetuką? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir vieturtėlį... Su daug meilės ir tarpusavio supratimo!
