Kiekvieną kartą atėjus vasarai planuojame kur vyksime, ką veiksime, kaip praleisime laisvas ir saulėtas vasaros dieneles. Kartais būna, kad pasiūlymas pats tave susiranda. Taip nutiko ir man šį sykį. Geriausia draugė, grupiokė, pasiūlė kultūrinius mainus.
Ji, gyvenanti Žemaitijoje, mielai mane, dzūkaitę, pasikviestų pas save į svečius supažindinti su savo regiono gyvenimu. Pasiūlymas itin sudomino, nes nebuvo galimybės iki tol pabuvoti tikrojoje Žemaitijoje. Taigi suderinusios savaitės dieną, kada leisiuos kelionėn, ėmiau nekantriai jos laukti. O kelionę pasirinkau vienu galimu variantu nuo mano gyvenamos vietos Dzūkijos kaimelio Mergalaukio – autobusu.
Smagiausia buvo stebėti gamtos vaizdus, nors rodos keliavau vis toje pačioje Lietuvoje, bet akivaizdžiai keitėsi kraštovaizdis. Mieliausias buvo pirmasis įspūdis, kai mane atvykusią pasitiko grupiokė su tėte, tariant žemaitiškai "labas". O tada prasidėjo gilinimasis į tarsi naujos kalbos subtilybes, bet rezultatas buvo puikus, išmokau net kelis sakinius žemaitiškai. Taip pat be kelionės prie jūros teko pabuvoti Pašilės (būtent tame kaimelyje gyveno draugė) aukščiausioje vietoje. Nors tai nebuvo itin aukšta vieta, bet pasijauti valdovas, tau suteikiama galimybė apžvelgti mielo jaukaus kaimelio apylinkes.
Ši kelionė buvo pažintinė ir su žemaitiška kalba, ir su Žemaitijos apylinkėmis. Lietuva, rodos, maža, bet savyje talpina tiek daug grožio ir subtilumo. Atraskime Lietuvos gražiuosius kampelius, bei jų savitumą!
Istoriją atsiuntė Rūta Baranauskaitė.
