„Gyvenimas nesibaigia skyrybomis – vaikams reikia abiejų tėvų“ – skaitytojų istorijos
Tomas M., Vilnius.
Esu 45 metų vyras, mano šeimos istorija kiek paini. Turiu du sūnus – vyresniajam 23 metai, jaunėliui – 7-eri. Amžiaus skirtumas tarp vaikų tikrai nemažas, antras vaikas – mūsų abiejų sprendimas. Vyresnėlį sūnų žmona tiesiog dievina – nuo mažų dienų auklėjo, puoselėjo, lepino, negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Deja, antrasis sūnus mamos dėmesiu didžiuotis negali. Su žmona kartu negyvename jau ketveri metai. Jaunesnį sūnų auginu aš. Taip jau atsitiko, kad, gimus antrajam sūnui, žmonai nerūpėjo vaiko auginimas ir auklėjimas. Vos pasibaigus motinystės atostogoms, šią pareigą ji iškeitė į darbo komandiruotes, atostogas su draugėmis užsienyje ir naujų veiklų paieškas. Man vienam teko rūpintis darbu, buitimi ir sūnaus auginimu bei auklėjimu. Mažajam, kaip ir visiems vaikams, labai trūko dėmesio, tačiau žmona, net kai būdavo namie, su vaiku nebendraudavo, stengdavosi nukreipti jo dėmesį žaislais, kad tik jis „nelįstų į akis“. Net kai prašydavau, kad vaikui skirtų dėmesio ir būtų švelnesnė, ji manęs nepaisydavo.
Su mažuoju išsikraustėme gyventi į kitą miestą, pas mano tėvus. Seneliai skyrė vaikui taip trūkstamo dėmesio. Kai išsikraustėme, žmona lyg iš principo atvažiuodavo ir pasiimdavo sūnų pas save. Išsiveždavo jį kelioms dienoms ar savaitei, nors vaikas jai nerūpėjo, o namuose jaunėlį palikdavo prižiūrėti vyresniam sūnui, pati „negaišdama laiko“ bendrauti su vaiku. Dėl tokio jos elgesio smarkiai konfliktavome, kol kartą pats sūnus pareiškė, kad nenori važiuoti pas mamą. Nuo tada, kad ir kaip būtų skaudu, sūnus mamą mato labai retai. Nors atskirai gyvename jau ketverius metus, žmona tik dabar pareiškė norą išsiskirti oficialiai. Gyvenimas skyrybomis nesibaigia, bet man apmaudu dėl sūnaus, kad jis negauna motiniškos meilės ir rūpesčio. Pats stengiuosi iš visų jėgų, kad jam nieko netrūktų, seneliai taip pat anūkui skiria kiek tik gali ir laiko, ir dėmesio.
Pasidalyk savo istorija [email protected]
