„Turėjau laimės dirbti viename iš Egipto viešbučių. Kartą mano mama atvyko manęs aplankyti ir, žinoma, paatostogauti. Todėl keturioms dienoms, per savo atostogas, leidausi su ja į Kairą. Egiptas ne veltui yra šeimos kulto puoselėtojas, kas labai jaučiasi ir bendraujant su draugais. Taigi tos dienos buvo absoliučiai nepakartojamos - turėjome prabangią mašiną ir asmeninį vairuotoją (vienas draugas skyrė, beje, vairuotojas anei žodžio angliškai), jo žmona surado kur apsistoti, gidą (kito draugo), vaišino ir prižiūrėjo kitas mano draugas (net nebežinai kaip juos kitaip vadinti), vairuotojo savininkas ir dar kitas "iš namų" nuolat skambindavo ar mums abiems viskas gerai.
Jautėmės kaip karalienės tiesiogine šio žodžio prasme. Viskas super, išskyrus kai kuriuos nutikimus.
Kai atvykome prie piramidžių (aš tada jau buvau antrą kartą), nusipirkome bilietus įeiti į vieną iš jų. Laukiame eilėje. Žmonės išeidinėja. Erdvės viduje pasirodė maža ir netgi baugu lįsti, nes užstrigsiu arba atsibos ta nepatogi padėtis ir negalėsiu spjovusi į viską tiesiog atsidurti gryname ore.
Na, nesvarbu. Pradėjome leistis laipteliais žemyn, jau po keletos minučių pradėjau būgštauti, kad jeigu taip teks ilgai persikreipus ropoti - neištversiu (princesės sindromas). Mama ėjo priekyje manęs, aš ilga suknele sekiau iš paskos. Tada pastebėjau, kad už manęs eina dar du, gal 16 metų vietiniai jaunuoliai. Aš stabtelėjau norėdama juos praleisti. Bet jie tik kreivai šypsojosi ir kažką nesuprantamai murmėjo neva "viskas gerai". Aš užsispyrusi juos stumiu, kad eitų į priekį - jie vėl ožiuojasi. Galiausiai vienas jų nuėjo, o kitas liko už manęs. Ir dar taip arti!! Kadangi ten niekur nenuskubėsi, tai vienu momentu pajutau jį laikantį mano plaukus prie savo veido ir juos uostant. Norėjosi jį nušveisti į piramidės pamatus - buvo labai šlykštu. O dar tas išbadėjęs laukinis žvilgsnis. Jeigu ir gali jį prognozuoti, tai tik tai, jog čia rožių sodu nekvepės. Darbe nuolat supo vyriškas kolektyvas ir tik patys žemiausi pagal savo pareigas darbuotojai kartais atrodydavo panašiai, bet čia - Kaire, kur milijonai turistų kasdien, kur nenustebins jokia baltaodė moteris (o aš dar ir akivaizdžiai neprovokuojanti kontakto...).
Nieko nesupratau, kaip juos įleido ir kodėl man teko toks "malonumas" su jais bendrauti. Nieko nedelsdama dar po vieno tokio prisikabinimo jį jėga nuvariau į priekį savęs. Laimei, pamačiau artėjant patalpą, kur tikėjausi susitikti daugiau turistų. Tame siaurame koridoriuje daugiau nebuvo nei vienos gyvos dvasios apart jų dviejų ir mūsų. "Galutinėje stotelėje" susitikome visi keturi. Tas įkyruolis vėl pradėjo lįsti prie manęs gašliai reikalaudamas "give a kiss" ir beveik lipdamas ant manęs nevaldomomis rankomis. Vidumi norėjau garsiai juoktis iš akibrokšto: Piramidė-civilizacijos lopšys - tokia akimirka - gyvenimo įvykis - ir kažkoks pašlemėkas!!
Mano dvasinis nusiteikimas jau buvo dingęs po draugiško pasilabinimo koridoriuje. Mamai jis irgi kaip man išgaravo, pastebėjus, jog kitas žvilgčioja į jos rankinę. Situacija kraupiai katastrofiška, kad griūk paslikas ir apsimesk miręs.
Tada ji kaip mama liūtė puolė mane ginti. Turiu paminėti, jog jos kovingumu visai neabejoju. Matyt tai suvokė ir arabų jaunuoliai, ir man dar keletą kartų nutraukus "saviškio" meilinimąsi spyriais, jie pasibaidę pabėgo. Likome visiškai vienos toje šventoje vietelėje, keistai tuo metu masei lankytojų lauke nieko nematant ir neįtariant.
Istoriją atsiuntė Kristina Rauckytė
