Tačiau dažnas, pamatęs kraują, sutrinka, o patį kraujavimą vertina neadekvačiai. Tėvams gali atrodyti, kad vaikas kraujuoja valandų valandas ir jau neteko apie litrą kraujo. Ypač išsigąstama, kai išvemiama su kraujo priemaišomis. O kartais, priešingai, kraujavimas laikomas normaliu reiškiniu. Juk įsipjovus į pirštą visiems kraujuoja, kartais ir nepastebima, kad kraujavimas užsitęsia per ilgai.
Kraujavimas dažniausiai liaujasi užspaudus pažeistą vietą, pridėjus šaltą kompresą arba netgi savaime. Tačiau būna atvejų, kai kraujavimą gali sustabdyti tik medikai. Kada vaiko kraujavimas kelia grėsmę sveikatai ir būtina nedelsiant kreiptis į vaikų hematologą?
Pasak Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų hematologės Valentinos Daugelavičienės, kraujuoti gali iš įvairių kūno vietų, bet dažniausiai vaikams bėga kraujas iš nosies. Jeigu kraujavimo epizodai siejasi su virusine infekcija arba vaikelis pirštuku „kažko ieškojo“ nosytėje ir pažeidė nosies gleivinę, arba žaidė su kamuoliu ir „gavo į nosį“, o užspaudus ar pridėjus šaltą kompresą prie pažeistos vietos kraujavimas sustojo, turbūt nerimauti nereikėtų.
Tačiau jeigu dėl dažno kraujavimo iš nosies tėvai jau aplankė ausų, nosies, gerklės specialistus (otorinolaringologus), o priežastis liko neaiški ir kraujavimas tęsiasi, svarbu kuo greičiau kreiptis į vaikų hematologą.
„Būtina atkreipti dėmesį ir į genetinius veiksnius. Jeigu artimiesiems buvo nustatyta kokia nors su kraujo krešėjimu susijusi liga, nieko nelaukiant reikia belstis į hematologo duris. Yra paveldimų ligų, kai sutrinka normali kraujo krešėjimo grandis, todėl pacientams bėga kraujas nepriklausomai nuo lyties“, – pabrėžė gydytoja V. Daugelavičienė.
Vaikų hematologas padeda nustatyti kraujavimo priežastį, bet tam reikia tikslingai išsiaiškinti šeimos anamnezę (istoriją), ligos anamnezę, apžiūrėti pacientą, atlikti būtinus tyrimus. Kartais juos tenka kartoti ne vieną ir ne du kartus.
„Tėvams patariame dienyne užsirašyti, kaip dažnai kartojasi kraujavimas, kaip ilgai trunka (jeigu tuo metu įmanoma žvilgtelėti į laikrodį), kokios priemonės buvo taikomos kraujavimui sustabdyti. Atrodo, hematologas dienyne prašo fiksuoti paprastus dalykus, tačiau patikėkite, jeigu neužsirašai, greitai pamiršti“, – pabrėžė gydytoja V. Daugelavičienė. Be to, geriau laiku išsiaiškinti kraujavimo priežastis, kad vaikas būtų apsaugotas nuo nemalonių situacijų.
Gydytoja pateikė atvejį, kai otorinolaringologas ruošėsi operuoti mergaitę. Atliko koagulogramą (kraujo krešėjimo įvertinimą). Joje buvo matoma pakitimų kraujo krešėjimo sistemoje. Operacija buvo atidėta. Hematologai nustatė lengvą VII krešėjimo faktoriaus stoką ir nurodė, kaip elgtis, jeigu per operaciją arba po jos pacientė kraujuos.
Esant lengvai VII krešėjimo faktoriaus stokai, tikimybė kraujuoti būna maža, tačiau šiuo atveju kraujavimo neišvengta. Operuojanti komanda buvo pasiruošusi ir mergaitė išvengė gyvybei pavojingos situacijos – nukraujavimo. Tik tuomet tėvai suprato, kad medikai ne be reikalo nerimavo.
„Kita pacientė kreipėsi dėl geležies stokos mažakraujystės, kurios vis nepavykdavo išgydyti geležies preparatais. Išsiaiškinome, kad per mėnesines ji gausiai kraujuoja, menstruacinis ciklas nereguliarus, todėl ir vystosi mažakraujystė. Taigi akivaizdu, kaip svarbu surinkti tikslią ligos anamnezę.
Atlikę tyrimus kraujo krešėjimo sistemoje sutrikimų neradome, todėl nusiuntėme pas ginekologą. Specialistas paskyrė gydymą ir kraujavimas liovėsi, o geležies stokos mažakraujystė, geriant geležies preparatus ir laikantis ginekologo rekomendacijų, pamažu išnyko“, – pasakojo gydytoja V. Daugelavičienė.
Vaikų hematologė pabrėžė, kad gausių mėnesinių, po kurių prasideda įvairaus laipsnio mažakraujystė, priežastis kartais gali būti ir kai kurių kraujo krešėjimo faktorių stoka. Todėl vaikų hematologas, atlikęs ir įvertinęs tyrimų duomenis, nustato ligą, susijusią su trūkstamo krešėjimo faktoriumi, skiria specifinį gydymą (atitinkamą kraujo krešėjimo preparatą).
Gydytoja V. Daugelavičienė atkreipė dėmesį, kad kiekvienas kraujavimas turi priežastį. Kartais geriau ateiti pas vaikų hematologą, atlikti tyrimus ir įsitikinti, ar kraujavimas nesusijęs su rimta kraujo krešėjimo sistemos patologija. Tik tuomet tėvai galės būti ramūs dėl vaiko sveikatos ir išvengti galimų pasekmių ateityje.
