„Yra toks posakis: pirmąją gyvenimo pusę mums gadina tėvai, o antrąją – vaikai. Kokių emocijų gauname daugiau iš vaikų – teigiamų ar neigiamų?“ – klausia Mingailė iš Panevėžio.
Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius, dr.Gediminas Navaitis
Į pažinčių tarnybas besikreipiantys vaikinai vardindami savybes, kuriomis turi pasižymėti merginos, mini – nuoširdumą, draugiškumą, humoro jausmą ir, aišku, dailią išvaizdą. O tai, jog ji turėtų tapti gera motina, prisimena vos keletas.
Merginos irgi pamiršta, kad renkasi ne tik laisvalaikio draugą, bet ir būsimų vaikų tėvą.
Netgi apklausiant būsimus sutuoktinius, vardindami santuokos motyvus, žmonės pirmiausia mini meilę, po to – supratimą, artumą, bendravimo nuoširdumą, vėliau prisimena santykių pastovumą ir tik ketvirtoje vietoje atsiduria noras turėti vaikų.
Nors įsimylima, o kartais ir tuokiamasi apie vaikus nemąstant, visgi dauguma Lietuvos žmonių norėtų vaikų. Už šeimą, auginančią vieną vaiką, pasisako tik kas dešimtas, dauguma svajoja apie du vaikus.
Vaikų norima dėl įvairių priežasčių. 69 proc. žmonių mano, kad “artimiausias ryšys , kokį su kuo nors galima turėti, yra ryšys su savo vaikais”, o daugiau nei pusė pritaria nuomonei, jog “neturint vaikų negalima jaustis tikrai laimingu”. Taigi, manoma, kad asmeninis gyvenimas be vaikų nebus laimingas. Tokios nuostatos būdingos ne tik Lietuvai.
Jeigu žmogus ko nors nori, tai gavęs turėtų būti laimingas, ar ne?
JAV psichologai W. Costa’s ir J. Mac-Cris’as pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibūdinimą: laimingi yra tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos), negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Šie psichologai nustatė, jog darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Be to, paaiškėjo, jog vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingu kone penkis kartus didesnės, negu viengungio ir tris kartus didesnės, nei išsiskyrusio vyriškio.
Kadangi santuoka siejama su noru turėti vaikų, galima manyti, jog jų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo ir laimės. Deja, psichologiniai tyrimai rodo sudėtingesnį šeimyninio gyvenimo laimės sąryšį su vaikais.
Jaunavedžiai puikiai jaučiasi, neturėdami vaikų. Tačiau, jei praėjus penkeriems metams po santuokos šeimos vis dar neaplankė gandras, bendrumo jausmas tarp sutuoktinių ima menkėti. Taigi, sužinojusi, kad laukiasi, moteris apsidžiaugia ir tampa laimingesnė, nei buvo, na, kokiems dviem – trim mėnesiams. Vyrai, išgirdę apie būsimą kūdikį, laimės kartais iš viso nejaučia arba tai trunka vos kelias savaites.
Tėvų išgyvenamas laimės jausmas sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su nelengva kūdikio priežiūra. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais motinos laimingesnės, nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant, jie jaučiasi vis geriau, o jos po truputį nusivilia šeimos džiaugsmais. Vaikui sulaukus 2—3 metų, tiek jis, tiek ji tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi). Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Net ir pradėjęs lankyti mokyklą vaikas vis dar džiugina tėvus.
Tačiau vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas nesuteikia daug laimės, šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga. Pirmąjį vaiką tėvai galėjo suplanuoti ir nežinodami, kas jų laukia. Antrojo galėtų ir negimdyti. Tokia logika tėvams svetima. Jie “atsirenka“ iš vaiko augimo metų maloniausias akimirkas ir prisimena tik jas.
Veikiausiai jie teisūs, nes bevaikės poros mažiau laimingos, nei auginančios bet kurio amžiaus vaikus.
Be to, jei nebūtų vaikų, iš kur imtųsi anūkai? O anūkai beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.
