Et, kas čia tokio, jei moteris ne iš šio, ne iš to imasi tvarkyti ir taip neblogai atrodantį butą, įnirtingai siurbia kilimą ar demonstratyviai šveičia langą. Arba kas, jei sutuoktinis ar gyvenimo draugas kelinta savaitę namo grįžta vėlai, ar nuolat priekaištauja.
Mūsų antrosios pusės, o ir šiaip, artimieji, dažniausiai tiesiog nesupranta, kodėl taip darome. „Elgiesi vaikiškai“, užklijuoja jie mums etiketę, tuo ne tik neišspręsdami bręstančio konflikto, o tik pagilindami jį ir siutindami, - „nejau niekas nesupranta, kad man trūksta dėmesio???‘ - , galvojame mes ir toliau su įsiūčiu tylėdami ar burbėdami plauname indus ir taisome automobilius. O juk žmogus, kuris išoriškai elgiasi „vaikiškai“ ar agresyviai, dažniausiai išgyvena vidinį pyktį ir...bejėgiškumą. Nes jam niekaip nepavyksta sulaukti to, ko trūksta labiausiai, - dėmesio.
Pykti dėl dėmesio stokos gali net vaikai, - gali atsirasti šlapinimosi į lovą sutrikimas, mažieji paprastai ima prasčiau mokytis, praleidinėti pamokas. Po kurio laiko, jei žmogus negauna dėmesio ilgėliau, jis gali užsisklęsti, tarsi pabėgti nuo visų į savo vidų. Arba...pradeda ieškoti dėmesio kitur, nes užvaldžiusios emocijos kartais gali būti per stiprios, kad jis galėtų kontroliuoti savo elgesį.
įdomiausia, kad nors visas mūsų elgesys tokioje situacijoje būna nukreiptas į tai, kad dėmesį gautume, tokiomis priemonėmis, kokias minėjau anksčiau, o tuo labiau – priekaištais, burbėjimu ar lėkščių plovimu mes jo nepasieksime. Maža to, negavę dėmesio vėl ir vėl, jausime dar didesnį pyktį ir apmaudą, o mūsų veiksmai bus dar „vaikiškesni“ ir dar mažiau suprantami aplinkiniams! Todėl jei norime būti pastebėti, - sustokime ir pažvelkime į save. Bet kuriuo atveju, prieš pradedant taisyti pašlijusius santykius teks paklusti vidiniam ženklui „STOP“. Suvokime, ką ir kodėl darome. Ką jaučiame patys ir ko iš mūsų laukia „antroji pusė“. Ką mes duodame, ir ar tai yra tie dalykai, kurių artimasis iš mūsų laukia. Kaip rodome dėmesį ir kaip jį mokame priimti.
Apskritai, dėmesio trūkumą, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės, jaučiame tuomet, kai šeimoje nevyksta bendravimas.
Tyla, kai abu ilsitės ir puikiai jaučiatės, - nesiskaito. Kalbame apie tą tylą, kai nustojame girdėti kitą žmogų, jo poreikius. Būti kartu reiškia suprasti vienas kitą, o tai neįmanoma, jei žmonės atvirai nesikalba, nežino vienas kito lūkesčių. Todėl vaistas, kad namuose neskraidytų lėkštės, o dulkių siurblio garsas nebūtų vienintelis spengiančioje vakaro tyloje tarp dviejų žmonių, tas, kuris yra įžvalgesnis, ar labiau subrendęs, turi imtis iniciatyvos, susėsti ir...pakalbėti. Apie viską. Apie tai, ko norime vienas iš kito, kokio dėmesio laukiame. Taip pat vertėtų ir išklausyti bei išgirsti, ką sako kitas. Be priekaištų.
Arba, kreipkitės į neutralų žmogų, kuris padės išsiaiškinti, kas gi tarp jūsų vyksta. Uošviai, anytos ir draugai netinka, nes jie yra „suinteresuoti“ asmenys, todėl gali atrodyti, kad gina vieną ar kitą pusę. Patikėkite, kalbėjimasis gali būti pirmas ir labai svarbus žingsnis link to, ko reikia mums visiems – artimo žmogaus dėmesio.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro inf.
