Koks artumo laipsnis tarp vyro ir jo žmonos motinos yra leistinas? Į šį klausimą įvairios kultūros atsako įvairiai. Skirtingai nuo incesto atvejų (intymūs santykiai tarp susietų kraujo ryšiu giminaičių), griežtai draudžiamų net primityviose visuomenėse (net Afrikos ir pietų Amerikos gentyse), į meilės ryšį tarp vyro ir žmonos motinos daugelyje kultūrų žiūrima ne taip kategoriškai. Yra moralinis pasmerkimas, bet ne tabu, kaip kad incesto atveju.
Loreta K. rašo: “Pastaraisiais metais mūsų santykiai su motina buvo labai prasti. Ji mane kaltino “nedėkingumu”, norėjo atsiteisti butą Kauno centre, kurią man pagal testamentą paliko tėvas (jai nepavyko). Po kelių rimtų vaidų nesišnekėjome pusė metų. Paskui susipykau su vyru ir jis mane paliko. Kurį laiką gyvenau viena. Ir štai draugė man praneša, kad mano vyras gyvena pas mano motiną, jinai jį priglaudė. Tas mane pribloškė, nes motina nenorėjo, kad už jo tekėčiau. Ir kada mes kurį laiką gyvenome drauge, ji labai blogai su juo elgėsi“.
Esama tipiškų “motinos” ir “dukters” vaidmenų. Motina įsijaučia į “motinos įvaizdį”, kuris ir reguliuoja jos elgesį. Tokia motina jaučia dukrai tam tikrus “motiniškus” jausmus, kurie neleidžia jai nė pagalvoti apie tai, kad galima nuvilioti pastarosios vyrą.
Visai kitaip susiklostė Loretos santykiai su motina. Loreta ilgą laiką nesutarė su motina. Iš esmės, tarp jų susiklostė priešiški santykiai, tie santykiai ir sugriovė motinos galvoje “motinos įvaizdį”. Todėl ji elgiasi neadekvačiai, žiūrėdama į dukterį ne kaip į “dukterį”, o kaip į svetimą moterį. Dėl to ji ir laiko dukterį savo varžove (kas, iš esmės, neįmanoma, jei moteris susitapatina su “motinos įvaizdžiu”). Tik stipriu susvetimėjimu tarp dviejų kažkada artimų žmonių galima paaiškinti, kad motinos suartėjimas su dukters vyru tapo psichologiškai įmanomas.
Tam tikrose senose kultūrose vienišai moteriai, gyvenančiai savo dukters šeimoje, netgi buvo leidžiami intymus santykiai su žentu. Senovės Romoje imperijos žlugimo periodu, kur neretai pasitaikydavo ir atvirų incesto atvejų, daugelis turtingų patricijų gyvendavo savo šeimoje kaip hareme. Motinos žmona dažnai būdavo jų auka. Tikrame hareme Rytuose, chanai nepaisydavo kur motina, o kur duktė. Nereti būdavo atvejai, kai haremui priklausydavo įvairių kartų moterys. Šiandieninio monogamiškos šeimos supratimo senovės laikais daug kur nebuvo. Na ir šiandien arabų pasaulyje vyrai turi po tris keturias žmonas. Dėl to vargu ar galime smerkti tuos žmones, remdamiesi savo realybe.
Iš psichologinio taško, vyro ryšys su žmonos motina nėra psichiniu nukrypimu. Jis veikiau yra šiuolaikinių moralės normų sulaužymu. Biologiškai vyrui žmonos motina yra tokia pat moterimi, kaip ir visos kitos. Tačiau egzistuojanti mūsuose moralė draudžia jame matyti moterį. Šiuo atveju moralė saugo šeimos tvirtumą, reguliuoja santykius namuose. Jei tokios moralės nebūtų – namams grėstų chaosas. Gyvenimas taptų pernelyg sudėtingas, viskam vadovautų instinktai. Palikuonys nežinotų, kieno jie iš tiesų vaikai.
Todėl šiuolaikinis auklėjimas ir moralė slopina instinktus. Jie iš pat pradžių, užuomazgoje, draudžia elgtis su žmonos motina kaip su paprasta moterimi. O motinai draudžia įžvelgti dukters vyre tokį pat, kaip visi kiti, vyrą. Ilgaamžės tradicijos šioje plotmėje sąlygojo tai, kad žmonėms “nė nekyla mintis” apie tokį ryšį (kilus tai minčiai iškart sukyla pasibjaurėjimas). Seksualinių partnerių ieškoma už “draudžiamos zonos” ribų.
Tiesa, libido energijos slopinimas dažnai sukelia atvirkščią efektą: susvetimėjimą tarp žento ir uošvės. Dėl to taip daug jų santykiuose formalumo, vaidybos, nenatūralumo. Čia sutinkami sausumas, oficialumas, - instinktų slopinimo užuomazgoje rezultatas. Moralės įvesta distancija, santūrumas – čia atlieka “profilaktinį vaidmenį”.
Galima sakyti, kad “sausesni” su savo uošvėmis yra tie vyrai, kurie vidujai nepasitiki savimi, “bijosi savęs pačių”. Ir atvirkščiai – kas gerai valdo savo jausmus ir kontroliuoja savo instinktus, tas sau leidžia didesnį laisvės laipsnį santykiuose su žmonos motina (tarkim, tam tikrą asistavimą moteriai, jei ji gyvena viena).
